Žvilgsnis į ateitį iš praeities (20)

P.Kaminsko archyvo nuotr.
Po gaisro.

Apie ką nerašė „Raudonoji vėliava“: gaisras

Atėjęs į darbą iš pat ryto sulaukiu informacijos apie gaisrą, įvykusį naktį Šv. Jurgio bažnyčioje. Sudegė medinis spaliais apšildytas perdengimas. Ugniagesiai paaiškino, kad atvyko tuoj pat, tik gavę informaciją apie gaisrą.

Viduje vaizdas buvo apgailėtinas, didžiulis sąvartynas – perdengimo likučiai sukritę ant grindų, nubrozdintos sienos. Buvo paskleisti gandai, kad ugniagesiai specialiai negesino, laukė, kuo didesnio įsiliepsnojimo. Pavedžiau šį įvykį išnagrinėti Vidaus reikalų skyriui.

Neteisybė – tvirtino pareigūnai, gesinę gaisrą. Po miestą pasklido gandai, kad bažnyčia specialiai sudeginta, kad maldos namai nebeveiktų.

Tarybiniais laikais buvo tokia institucija: Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis Lietuvos TSR. Jos rezidencija buvo Vilniuje, vadovas – P. Anilionis.

Paskambinau ir paprašiau, kad jis atvyktų į Šiaulius, kartu su bažnyčios klebonu aptarsime reikalus. Pranešiau bažnyčios vadovui. Jis pasiūlė susitikti klebonijoje. Atėjome sutartu laiku. Aprodė savo būstą, knygas, žurnalus iš viso pasaulio. Pavaišino kava ir itališku vynu, kokio Lietuvoje nebūdavo. Dalykiškai pasikalbėjom. Jis atmetė gandus, kad ugniagesiai nenorėjo gesinti, kad gaisras kilo nuo netvarkingų elektros laidų patvirtino ir jo iniciatyva suorganizuotų ekspertų grupė.

Pasakėm, kad leidimas remontui bus išduotas; būtina sąlyga, kad medžiagos būtų įsigytos tik iš rinkos fondų, jokiu būdu ne iš valstybinių organizacijų, nes jos pagal tų laikų įstatymus negalėjo parduoti privačiom struktūrom.

Labai greitai buvo padarytas remontas, ir klebonas sakė, kad gražiau atrodo, negu anksčiau.

Vykdomojo komiteto labai kruopštus pareigūnas, statybų kontrolierius J. Streikus, patikrinęs medžiagų įsigijimą, jokių nusižengimų nenustatė.

... Skundai

Kas prisimena 8-ojo dešimtmečio tarybinius laikus žino, kad tada gyventojai dėl neefektyvios planinės ekonomikos turėjo pinigų daugiau, negu sukurta materialinių vertybių: butų, automobilių, šaldytuvų ir t. t. Todėl buvo labai svarbu, kad šios vertybės būtų paskirstomos kuo teisingiau. Kartais gaudavome skundų mūsų darbuotojų atžvilgiu. Vienąkart paprašiau Vidaus reikalų skyriaus vedėjo J.Jatkevičiaus:

– Reikia pasidomėti, kas čia per kalbos, kad už butų paskirstymą Ados Marcinkevičiūtės vadovaujamame skyriuje imami kyšiai.

Po pusmečio sulaukiau atsakymo.

– Tokios kalbos – vieni prasimanymai. Negi kyšiu laikysi saldainių dėžutę, jeigu kuris nors žmogus, metų metus laukęs buto, ją atneša, pasiimdamas dokumentus.

Po tokios informacijos per Vykdomojo komiteto posėdį, neįvardydamas Ados, pasakiau, kad ir saldainių nereikia priimti. Bet netrukus ir pats gavau kyšį. Sekretorės darbo vieta būdavo kambaryje, pro kurį galima patekti į pirmininko ir pavaduotojų kabinetus. Jie niekada nebuvo rakinami. Einu į kabinetą, o sekretorė aiškina: atėjo kažkokia man nepažįstama moteris, neklausus, atidarė kabineto duris ir kažką įpakuoto paliko ir greitai pasišalino.

Abu įėję išpakuojame, o ten – meškerė, užsienietiška, pas mus tokių dar nebūdavo... Pasakiau savo bendradarbiams... ir gal penketą metų naudojau. Žvejai pamatę tokį įnagį vis klausdavo – iš kur gavai... Atsakymo nesulaukdavo.

Skundų apie vertybių paskirstymą gaudavome įvairių, kartais labai piktų.

Iš dienoraščio. 1975. liepos 9 d.

...Praeitą savaitę gavau grasinimą, kur po keiksmažodžių sekė žodžiai: labusov pererežim (labusus išpjausime). „Labusas“ – tai rusų šovinistų žargonas, pašiepiamai atsiliepiant apie lietuvius – apie tai sužinojau, dirbdamas geležinkelių organizacijoje. Jaučiu, kad tai galėjo parašyti kažkoks veteranas, kuris negavo automobilio, garažo ar dar ko nors. Priėmimų metu iš jų esu girdėjęs panašių grasinimų.

1975 metais Pergalės 30 – mečio proga karo veteranams invalidams skirta beveik 100 automobilių, daug kam suteikta galimybė statytis garažus. Kadangi veteranų invalidų mieste daug daugiau nei šimtas, automobilių pradėjo prašyti net tie, kuriems jų nereikia. Valdiška kaina nuo rinkos skiriasi daugiau nei dviem tūkstančiais rublių...

Neišmečiau šio laiško, atsidarius stalčių vis „užkliūdavo“ man, ką su juo daryti, taip palikti negalima. Pasikviečiau į pagalbą pavaduotoją Vadimą Babinskį. Jis atsirado šiame poste po to, kai miestas pasiekė 100 tūkstančių gyventojų, Ministrų Taryba leido papildomą pavaduotojo pareigybę. Tačiau LKP CK organizacinis partinis skyrius, su juo turėjome derinti parinktą kandidatą, reikalavo, kad vienas iš vadovų būtų ne lietuvių tautybės – rusas, baltarusis, ukrainietis... Toks reikalavimas ne Lietuvoje sugalvotas. Aš ir šiandien manau, kad pareigūnų postuose turi būti ir kitų tautybių žmonių. Taip yra ir dabar Nepriklausomoje Lietuvoje.

Ilgai rinkausi kandidatūrą. Suradau geležinkelių energetikos sistemoje dirbusį vyriausiąjį inžinierių. Turėjo nemažą darbo patirtį, buvo baigęs aukštąjį mokslą. Kai pradėjo dirbti, visi pajautėm tikrą rusišką atvirą širdį. Jam pavedžiau kuruoti ir butų paskirstymo reikalus.

Abu aptarėme, kad dėl šito skundo sukviesime karo veteranų vadovą ir aktyviausius veteranus. Vadimas Eduardovičius (tais laikais oficialiai buvo kreipiamasi į rusus), nemėgo tokio kreipinio, todėl mes jį vadindavome Vadimu. Susitikime su veteranais aš tik perskaičiau laiško tekstą, o Vadimas į diskusijas įsitraukė. Bet ir diskusijų nebuvo. Visi kalbėjusieji pasmerkė tokį skundiką, pasidžiaugė, kad veteranai Šiauliuose tikrai neskriaudžiami, nors gerovės šalyje turėtų būti daugiau.

(Bus daugiau)