Naujausios
Amnestija
Nelabai žmonės žinojo ir apie Vykdomojo komiteto funkcijas, kontroliuojant įkalinimo įstaigų veiklą ir grįžusiųjų iš įkalinimo įdarbinimą. Šiuo darbu privalėjo užsiimti Vykdomojo komiteto struktūra – Stebėjimo komisija. Sudėtingiausia problema – įdarbinimas buvusių kalinių. Tarp jų buvo visokių: kai kurie buvo pamiršę savo profesinius įgūdžius, kiti vengė dirbti, dalis noriai ėmėsi siūlomo darbo ir taip toliau, bet dauguma neturėjo kur gyventi. Todėl reikėdavo prašyti įmonių vadovų, kaip nors jiems padėti, kad jie nebegrįžtų už grotų. Deja, anksčiau ar vėliau daugelis jų vėl patekdavo atgal.
Stebėjimo komisija turėjo teisę bet kada apsilankyti įkalinimo įstaigoje, susitikti su bet kuriuo kaliniu, kuriems yra įsigaliojęs teismo nuosprendis. Tą ir darydavome kartas nuo karto, stebėjimo komisijos nuožiūra.
Įkalinimo įstaiga visada kviesdavo atvykti komisiją, kai valstybėje būdavo skelbiamos amnestijos. Tada procedūra vykdavo taip: susirenka į posėdį komisija įkalinimo įstaigoje, o jos vadovas pasiūlo, kuriuos gerai besielgiančius – paleisti iš įkalinimo įstaigos. Komisija privalėjo išsikviesti kalinį, su juo pasikalbėti – pritarti ar ne įstaigos siūlymui. Stebėjimo komisijos pirmininkas galėjo atvykti į įkalinimo įstaigą bet kada.
Tąkart paskambinau Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui, norėdamas susipažinti su būsimos amnestijos dokumentais, jie jau turėjo. Ruošiausi išeiti, kai direktorius paklausė, ar norėčiau susitikti su nuteistu mirčiai kaliniu. Man per kūną perėjo šiurpas.
Mirtininko kameroje gulėjo nuteistasis, aprengtas dryžuotais mirtininko drabužiais. Ant staliuko – didžiulis gabalas dešros ir puskepalis duonos – atvežė artimieji. Izoliatoriaus viršininkas pristatė mane, kaip stebėjimo komisijos pirmininką. Pasiteiravau, kokių jis turėtų nusiskundimų ar paklausimų.
– Ar jau gautas atsakymas į malonės prašymą? – jo akyse suspindėjo viltis. – Dar ne, – atsakė izoliatoriaus vadovas.
Kalinys, paklaustas už ką nuteistas, atsakė, kad, anksčiau atlikdamas bausmę, buvo įkalbėtas, išėjus į laisvę, apiplėšti Kelmės rajone gyvenantį turtingą senuką. Šis pasipriešinęs, tada jis jam smogęs, atseit, nenorėdamas nužudyti, smūgis buvęs mirtinas.
– Manau, Malonės komisija Vilniuje atsižvelgs į nuoširdų prisipažinimą, – paguodė mirtininką izoliatoriaus vadovas.
Mirtininkas greit sumetė: po penkiolikos metų jam būsią tiktai keturiasdešimt – taigi, išėjęs į laisvę, dar pagyvens...
Taip ir atsisveikinom, o, sugrįžus į kabinetą, parodė Malonės komisijos sprendimą – ji prašymą atmetė.
– Mums patarta iki paskutinės minutės teisybės nesakyti, jeigu ji ne prašytojo naudai, – sakė įstaigos vadovas.
Tais laikais. turiu omenyje ne stalinizmo metus, Lietuvoje mirties bausmė nebuvo vykdoma. Mirtininką veždavo į Minską. Ten, kaip man paaiškino, atnešdavo lapą balto popieriaus: rašykite pareiškimą, kad greičiau Malonės komisija peržiūrėtų jūsų pareiškimą.
Kol nuteistasis rašo – šūvis į galvą.
Ir dar kurioziškas mano gyvenime atsitikimas. Vyko susitikimas su amnestuojamais kaliniais. Peržiūrime sąrašus – ten Albino Šatkaus pavardė, mano vaikystės kaimyno. Izoliatoriaus vadovybė siūlė jį paleisti anksčiau laiko, nes gerai elgėsi, prašydavo visada kokio nors darbo. Būdamas vairuotoju nesugebėjo sustabdyti autobuso – sužalojo praeivį, buvo blaivus ir labai pergyveno, bet vistiek buvo nuteistas kalėti.
Jaučiu galimą problemą. Ką daryti jeigu komisijos nariams pasirodys, kad jo nereikėtų amnestuoti? Jis mane tai tikrai pažins, matėmės prieš kelerius metus. Aš tai žinojau, kad jis – tikrai doras žmogus – nelaimė. Juk paprastai už panašias nelaimes neuždaro į kalėjimą? O ką daryti, jeigu jis pasakys: padėk, Viliau!
Pasodintas priešais komisijos stalą kalinys paaiškino komisijai, kaip viskas įvyko ir prašė paleisti iš įkalinimo.
Niekas neprieštaravo, kalinį išvedė. Neprisimenu, vienam ar dviem nuteistiesiems suteikti amnestijos nepritarėm. Visi komisijos nariai pasiruošė išeiti, aš pasakiau, kad dar turiu pasikalbėti su izoliatoriaus vadovu. Jam viską paaiškinau ir paprašiau, kad mano kaimyną atvestų. Paprašiau, jeigu galima išgerti su kaliniu arbatos. Visi trys pasivaišinom, papasakojo, kad įtakingas Rokiškio žmogus prisidėjo, kad jis būtį įkalintas. Atsisveikinom, po kelių dienų jis sugrįžo į šeimą.
Išimtis
Butų problema aktuali problema iki šiol. Tarybiniais laikais per 30 metų gyventojų skaičius padidėjo vienu milijonu – 1990 metais Lietuvoje gyveno 3,7 milijono žmonių. Todėl įvairiomis teisinėmis priemonėmis buvo ribojimas gyventojų atvykimas iš kitų respublikų. Išimtis buvo padaryta, statant Ignalinos atominę elektrinę, nes neturėjome reikiamų specialistų.
Padėtis gerėjo, kai prasidėjo kooperatinių butų statyba pačių gyventojų lėšomis. Buvo planuojama apsirūpinimą butais išspręsti iki 2000 metų. Pavykę būtų ar ne – nežinia. Ypač aktuali problema buvo toms šeimoms, kurios turėjo minimalų gyvenamąjį plotą, bet į eilę gyvenimo sąlygų pagerinimui teisės neturėjo. Todėl tekdavo daryti išimtis.
Buvo seniai, bet gerai prisimenu: įeina į kabinetą, pirmą kartą mačiau taip įsiaudrinusią pavaduotoją Zinaidą Gaurilčikienę. Pagalvojau, kad kokia nelaimė atsitiko.
– Aš tik iš Pedagoginio instituto. Pirmininke, reikia mokslų daktarui Vyteniui Rimkui padėti su butu. Kiek jis daug dirba miesto labui, turi planų ateičiai, gyvena dviejų kambarių bute kartu su dviem suaugusiais vaikais, visiškai neturi sąlygų moksliniam darbui, instituto vadovai labai prašo padėti. Jo praeitis – miškas, lageris... Bet jis dirba šių dienų ir ateities labui.
Instituto vadovybei pritarus, padarėme išimtį, skyrėme keturių kambarių butą. Panašių „nusižengimų“ esame padarę nemažai. Sau naudos jokios, tik rizika ir atsakomybė, spręsdavome, nes to reikėjo miestui.
(Bus daugiau)
