Naujausios
Eduardo atvykimas į Šiaulius miestą pajudino iš sąstingio. Prasidėjo parodos netikėtuose erdvėse, pavyzdžiui, geležinkelio stotyje ar parduotuvėse, kai „Ramunės“ parduotuvėje paveikslai buvo sukabinti ant lubų, dailininkų ir poetų susibūrimai „šabakštyne“ (dailininkų name Ežero gatvėje). Ilgai nepabendravome, miestą palikau, bet grįžus pažintis atgimė.
Nevardinsiu, ką Eduardas davė Šiauliams, o tiesiog paminėsiu jo kolegos, garsaus grafiko Petro Repšio žodžius: „Eduardas Juchnevičius tapo tikruoju Gerardo Bagdonavičiaus įpėdiniu ir neabejotinu meno lyderiu Šiaulių padangėje“. Vienas didžiausių Eduardo pasiekimų garsinant Šiaulius – 1986 m. Baltijos šalių trienalėje Taline pelnytas laureato titulas.
Sužavėjo Eduardo meilė Prūsijai, ta meile uždegė jis ir mane. Domėjosi daug kuo – ir istorija, ir filosofija, ir literatūra, o ir pats rašė pjeses, eilėraščius: „Viltis numiršta paskutinė,/ jos vietoj imas vėl viltis“. Na, o „šabakštyno“ svečių visų ir neišvardinsi. Sigitas Geda, Nataša Ogaj, Tomas Venclova, Rimantas Gibavičius, Vincas Kisarauskas...
„Šabakštyne“ įkūrė teatrą, kurį aš drąsiai vadinu pogrindžio teatru. Ten pastatytoje Eduardo Juchnevičiaus pjesėje „Nuomininkas“ vaidino Šiaulių dramos teatro aktoriai Aldona Adomaitytė, Fausta Laurinaitytė, Vladas Baranauskas ir Vytautas Širka. O dailės mokyklos mokiniai suvaidino jo pjesę „Napoleonas“.
Eduardas buvo užsidaręs, kitiems atrodė šaltokas, neprieinamas, bet iš tikro visus mylėjo. Žavėjosi istorija apie Šv. Roko šunį, kuris nešė šeimininkui maistą, kai šis sunkiai sirgo ir laižė jo žaizdas.
Gavęs atlyginimą (dirbo dailės mokykloje), vėliau – pensiją, pirmiausiai užsukdavo į knygyną, kur pirkdavo knygą sielos penui, po to į parduotuvę, ieškodamas peno kūnui, o šiam, sakydavo, reikalingas ir vienas kitas stipresnio gėrimo lašelis. Kai iš namų veik nebeišeidavo, norimą knygą ir butelaitį nupirkdavo draugas.
Kažkurį mėnesį Eduardas nusprendė įsigyti Gintaro Beresnevičiaus knygą „Lietuvių religija ir mitologija“. Papuošta Šarūno Leonavičiaus iliustracijomis knyga kainavo 140 litų (tuomet dar buvo litai). Draugui Eduardas padavė 200 litų banknotą, kad dar užtektų butelaičiui, o kiek dar liks, pasitikėjo, atneš. Bet draugas negrįžo. Eduardas stebėjosi, nes visada su pirkiniais draugas grįždavo ir kartu tą butelaitį išgerdavo. Tiesa, ankstesniais kartais Eduardas tam skirdavo 50 litų, nes knygos būdavo pigesnės. Taigi pasitikėjimas tuo draugu siekė 50 litų (15 eurų).
Kartą skubėjau į darbą „Laiptų galerijoje“, tad išsikviečiau taksi. Vairuotojas, išgirdęs žodį galerija, o ir šiaip, regis, mane pažinęs, papasakojo istoriją, kaip vėlų vakarą už butelaitį iš dailininko Eduardo Juchnevičiaus pirko paveikslą. „Kiek jo paveikslas gali kainuoti?“ – klausė.
Išklausinėjau, koks tai paveikslas. Pasirodė ant kartono, bet didelis, veik metrinis tapytas aliejiniais dažais. Atsakiau, jog per 1000 litų, o gali net ir 2000 siekti. Kai privažiavom galeriją ir traukiausi piniginę susimokėti, vairuotojas atsisakė užmokesčio, nes tai esą už konsultaciją. Supratau, jog vairuotoją neramino, ar jis už paveikslą atgautų tą butelaitį ar ne.
Prisimenu paskutinį susitikimą su Eduardu. Prieš pat mirtį su dailininku Sigitu Prancuičiu lankėm jį ligoninėje. Atsisveikindamas jis tvirtai tvirtai suspaudė ranką. „Turi dar jėgos, Eduardai“, – pasakiau, o nežinojau, kad tai buvo atsisveikinimas.
Su Sigitu pasižadėjome, kad, kai Eduardas iš ligoninės grįš namo, vėl jį aplankysime ir atsinešime butelį vyno. Negalėjome savo žodžio tesėti, tačiau ateisime su tuo buteliu vyno, Eduardai, pas tave Tenai ir ten jį išgersime. O dar, tikiu, prisijungs tas bičiulis su Beresnevičiaus knyga ir net stipresnio trunko buteliu, žodžiu, ten mūsų laukia gan puikus balius.
Ir nesakyčiau, kad Eduardas išėjo. Net per savo laidotuves pajuokavo. Lydint karstą prie kapo duobės, prapliupo lietus. Tik kelias minutes, bet „kaip iš kibiro“, visus permerkė. Bet staiga pasirodžiusi saulutė visų nuotaiką kaip mat pataisė. Eduardas mėgo tokius netikėtumus.
Kartą su Eduardu diskutavom apie mėgstamų skaičių kombinacijas. Aš sakiau, jog man tai „52“, nes tai mano gimimo metai, mano telefono numerio ir email pabaigos skaičiai. Neseniai išleistoje prisiminimų knygoje apie Eduardą „Salve, Eduardai“, žiūriu, mano tekstas patalpintas 152 puslapyje.
