Naujausios
Netikėta pradžia
Su Maryna bendraujame lietuviškai – ukrainietė beveik nepritrūksta žodžių, kalba vaizdingai ir su nestipriu akcentu.
Į Lietuvą Maryna atvyko 2022 metų kovo 6 dieną. Ėjo antra pilno masto karo savaitė.
Maryna trumpam prisiminimais grįžta į 2022 metų vasario 24-ąją: ankstų ketvirtadienio rytą pažadino mama, ragino keltis. Buvo penkta valanda. Iš miego pakirdusi mergina iškart nesuprato, kas vyksta, mamai papriekaištavo, jog dar anksti – į darbą jai keltis tik 7 valandą.
Maryna žino, jog buvo žmonių, kurie karui ruošėsi, dėjosi kuprines, bet ji per daug nekreipė dėmesio, juokavo ir ramino save, kad tai – tik eiliniai pakalbėjimai per televiziją. Karui prasidėjus, iki paskutinio momento vylėsi, kad Kijeve bus viskas gerai. Bet įtampa, nežinomybė, pavojus augo, karo veiksmai artėjo, naujienos blogėjo.
Tuo metu merginai buvo 24 metai, broliui – 17-a. Karo pradžią jie pasitiko su mama – tėtis, grįžęs atostogų po darbo Lietuvoje, svečiavosi pas savo mamą Vinicoje.
Išvykti iš Ukrainos vaikams liepė namo parvykęs tėtis. Maryna prisimena kilusį karštą ginčą – ji nieku gyvu nenorėjo palikti namų.
„Aš nenoriu važiuoti, noriu būti čia!“
„Tada aš išeisiu kariauti!“
„Tada, aš einu į TRO (teritorinės gynybos trumpinys – red. past.)!“
Visgi išvyko – pradžiai iki Lvovo. Su broliu keliavo perpildytu traukiniu.
„Žmonių buvo jūra, stovėjome kaip silkės. Nuo Kijevo iki Lvovo važiavome 14 valandų. Lvove tėvo draugai mus pasiėmė, numigome porą valandų, tada ragino judėti toliau.“
Atvyko į Varšuvą. Brolis, jau anksčiau mokęsis Lenkijoje, išvyko į savo mokyklą, o Maryna liko su mamos pažįstama ir jos dukra. Čia ir sulaukė pasiūlymo kartu keliauti į Lietuvą.
Maryna atsimena, kaip graudinosi, netroško niekur važiuoti, o norėjo likti su broliu. Visgi buvo įtikinta vykti kartu, pabūti, nusiraminti, o tada grįžti atgalios.
„Įlipau į mašiną verkdama, kelyje užmigau. Atsibudau jau čia. Kaip vadinasi miestas? Šiauliai. Kažkaip japoniškai skamba!“
Pirmą savaitę Maryna su kitomis ukranietėmis ir jų vaikais buvo apgyvendinta kaime. Tiesiog sėdėti ir kažko laukti mergina negalėjo – geradario, priėmusio gyventi, žmonos paprašė paieškoti darbo. Moka anglų kalbą, jei reikės išmokti lietuvių – išmoks, ne problema.
„Man reikia dirbti, man reikia kažką daryti, nes kitaip iškart depresija, viskas kartojasi, – prisimena savijautą. – Pagalvojau: tėtis, mama Ukrainoje, situacija negera, reikia sumokėti už brolio mokslus ir man pragyventi, ir tėvams kažką nusiųsti. Man niekas nieko nesakė, aš pati tai jaučiau.“
Maryną supažindino su Asta Lesauskiene – mergina iškart išgirdo kvietimą ateiti į Šiaulių menų mokyklą. Netrukus, kovo 21 dieną, pradėjo dirbti.
Ukrainietė Kijeve buvo baigusi choreografijos studijas Kultūros ir meno akademijoje, dirbo choreografijos mokytojos padėjėja. Turėjo ir antrą darbą – grožio sferoje.
Šiaulių menų mokykla maloniai nustebino – tiek būrelių vienoje vietoje! Iš pradžių Marynai reikėjo susirinkti ne mažiau kaip 16 vaikų. Pirmaisiais metais šoko beveik vien ukrainiečiai, dabar pusė šokėjų – ukrainiečiai, pusė – lietuviai. Mažiausių šokėjų grupė – nuo 4 iki 6 metų.
Lietuviškai moko mokytoja ir vaikai
Pritapti, sako Maryna, nebuvo labai sunku – Lietuvą ir Ukrainą sieja istorija, panaši kultūra. Susikalbėjo. Prisimena, jog iš pradžių parduotuvėje bandė bendrauti angliškai, bet pardavėja paprašė kalbėti rusų kalba – nesupranta.
O kaip Marynai pavyko taip gerai išmokti kalbėti lietuviškai?
„Kai pradėjau dirbti Menų mokykloje, A. Lesauskienė ir direktorius Kęstutis Šaltis pasiūlė gerą mokytoją – Violetą Damskienę. Ji tokią didelę kantrybę turi, mes su ja pradėjome mokytis“, – šypsosi ukrainietė.
Pamokas tęsia ir dabar – dukart per savaitę po pustrečios valandos.
„Mokytoja pabrėžia, kad reikia mokytis bendrinės kalbos, o ne taip, kaip kalba šiauliečiai. Pasiklausiau direktoriaus, kaip tie šiauliečiai kalba. „Liūc, actc“, – juokiasi Maryna.
Ukrainietė beria, ko mokosi pamokose: „Vienaskaita, daugiskaita, palinksniuosime, daiktavardis, būdvardis. Liepiamoji, tariamoji nuosaka. O kur nosinė? Ir aš sakau: „O kur nosinė?“
Mokytis lietuviškai ukrainietei padeda ir vaikai, pasakinėdami trūkstamus žodžius.
„Aš jus mokau šokti, o jūs mane mokote kalbos“, – dialogą su mokiniais atkartoja Maryna.
Jei suklysta, išgirsta: „Ne taip sakai!“
„Gerai, atsiprašau!“
Iš pradžių Menų mokyklos puslapyje buvo nurodyta, kad mokytoja kalba rusiškai, lietuviškai, ukrainietiškai. Maryna paprašė rusų kalbą išbraukti ir įrašyti anglų. Rusų kalbą norėtų išvis pamiršti.
Ukrainietė atkreipė dėmesį, kad mažiausi šokėjai dažniausiai jau supranta lietuviškai, vyresni paprašo išversti. Visgi kartais būna šokiruota, kai vaikai nesupranta nei lietuvių, nei ukrainiečių kalbos – tik rusų.
Norintiems išmokti lietuviškai Maryna pataria nesilaikyti įsitikinimo, jog tai – labai sunki kalba ir nieko nepavyks. Geriau paieškoti abiejose kalbose panašių žodžių, o tokių yra – ir ne vienas, o gana nemažai.
Dabar Šiauliuose gyvena ir Marynos brolis – dirba ir taip pat mokosi lietuvių kalbos.
„Abu su broliu esame gabūs kalboms. Esu dirbusi Turkijoje, Portugalijoje, užtekdavo 3–4 mėnesių, kad pradėčiau kalbėti. Aš norėdavau sužinoti, ką apie mane šneka“, – juokiasi Marina. Taip ir su lietuvių kalba – pamažu pradėjo vis daugiau suprasti, o netrukus jau galėjo ir atsakyti.
Perėmė lietuvišką būdą
Nuo karo pradžios Maryna buvo du kartus grįžusi į namus. Pirmą kartą – po dvejų metų.
„Atrodė, čia viskas gerai, o kai grįžau į Ukrainą, apėmė jausmas, Jėzus, kaip gerai namuose, ateini į parduotuvę ir nereikia galvoti, visi tave supranta.“
Pirmais metais ukrainietė skaičiavo, kiek laiko gyvena Lietuvoje, o paskui niekas nebeklausė ir pati užmiršo. Dabar kartais pati nustemba: jau beveik 4 metai!
„Niekada negalvojau, kad galiu atsidurti Lietuvoje. Tėtis buvo sakęs, kad lietuvių charakteris ramus, prieš darydami pagalvoja. Man atrodo, kad atvykusiems į Lietuvą buvo gerai – jie irgi nusiramino, atšalo. Kai buvau grįžusi į Kijevą pastebėjau, kad jau irgi sulėtėjau. Pusseserė ragino: greičiau! O aš sakau: palauk, palauk, man reikia laiko!“
Kol kas Maryna galvoja likti Lietuvoje: priprato, žino, kur kreiptis, jei iškyla problemų, pažįsta žmonių, kurie gali padėti, su kuriais susidraugavo nuo pradžių, turi su kuo pasikalbėti. Džiaugiasi sutinkanti bendraminčių, kurie irgi galvoja, jog svarbu ne pinigai, o žmonės.
„Reikia judėti pirmyn, bet vis tiek naujienos nepaleidžia, nuolat stebiu, kas vyksta, kas bus. Vis tiek yra tas jausmas, o gal ir čia? Pažįstami sako, kad perka nedaug drabužių – kad tilptų į tą vieną lagaminą. Manau, kad taip irgi nėra gerai: visą laiką sėdėti ant lagaminų ir laukti. Sustoji. Dirbi, kažką darai, bet gyventi sustoji. Norėtųsi grįžti atgal, bet supranti, kad sudėtinga. Čia irgi nežinai, ką daryti. Ar pradėti gyventi normaliai, ar laukti pabaigos, gal antros pradžios laukti? Visiems sakau: jei ir čia ateis, aš grįšiu atgal į Ukrainą. Bėgti toliau? Kiek gali.“
Patirti išgyvenimai nepraėjo be pasekmių – Marynai teko išgyventi panikos priepuolių. Pasidžiaugia, kad dabar – nebe sovietmetis ir kreiptis pagalbos į psichologą ar psichiatrą nebėra gėdinga.
Padeda darbas ir vaikai
Marynos mama ir toliau gyvena Kijeve, tėtis – kare. Tėtis, sako ukrainietė, optimistas, nors tenka daug išgyventi, bet niekada nesiskundžia.
Kijevo rajonas, kuriame gyveno Maryna, porą kartų buvo stipriai atakuotas – rodė per žinias. Vienas sprogimas nuo namų buvo maždaug už 2 minučių pėsčiomis, kitas šiek tiek toliau, už maždaug 7 minučių.
„Kartais įsijungiu žemėlapį ir matau: viskas raudona (taip žymimas oro pavojus – red. past.). Ne kartą girdėjau sakant: „Jūs jau seniai čia, karas baigėsi.“ Norisi atsakyti: „Rimtai? Sėskite į lėktuvą ir pabandykite nuskristi. Ar autobusu nuvažiuokite pažiūrėti.“
Judėti pirmyn, neprarasti optimizmo Marynai padeda darbas, vaikai.
„Kartais namuose sėdžiu, pradedu skaityti informaciją... O ateinu į darbą, vienas pasakoja, kad dantis iškrito, kitas pasakoja, ką perka, trečias, kodėl mama neatvedė į repeticiją“, – apie smagias kasdienybės akimirkas, padedančias užsimiršti, pasakoja Maryna.
Su moksleiviais ne tik repetuoja, bet ir dalyvauja renginiuose, vyksta į Lietuvos čempionatus ir jau pelnė ne vieną apdovanojimą. Šoko Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Alytuje. Džiaugiasi bendradarbiavimu Šiauliuose su Trečiojo amžiaus universitetu, ukrainiečių integracijos centru „Malva“.
Choreografijos mokytojai svarbu, kad vaikai mėgautųsi tuo, ką daro, nes neformaliojo ugdymo būrelis, šokis – ne matematikos kontrolinis darbas.
„Vaikams, kai važiuojame į konkursą, sakau: „Jums čia patirtis, užimsite 1 ar 28 vietą, nesvarbu, svarbu jūsų jausmas, ar jums patinka, ką darote. O vietos – tai įvertinimas man, mokytojai. Gal aš kažką ne taip parodžiau ar paaiškinau, o ne vaikas kažką ne taip padarė. Mokytojas turi paieškoti metodų geriau dirbti.“
Nors Marynos specializacija buvo tautiniai šokiai, Šiauliuose pamėgo gatvės šokius. Mokosi ir pati, domisi, kas vaikams patinka, išklauso jų nuomonę. Šoka hiphopą, „hip-hop freestyle“, „house“, „jazz funk“ ir kitus šokius.
„Negali tik atėjęs į mokyklą iškart parašyti sakinį, iš pradžių mokaisi raides. Mes irgi mokomės po truputį, raidė po raidės, o paskui jau rašome eilėraštį.“
Po truputį Maryna dėlioja ir ateities planus: toliau mokytis lietuvių kalbos, išlaikyti B2 lygio (pažengusiojo) egzaminą ir ruoštis dar vienam egzaminui – Lietuvos Konstitucijos.
