Naujausios
38 dalis
Futbolą kaip ir daugelis mėgau, nors buvo ir yra kas pasakys, jog futbolas – tai tik žaidimas, jau geriau aš rinksiuos gerą koncertą, parodos aplankymą ar bent paimsiu į rankas knygą ir tas 90 min., kiek trunka futbolo mačas, praleisiu skaitydamas. Neginčysiu, kad taip sakantys yra neteisūs. Tik neseniai sužinojau, jog ir futbolininkas yra apdovanotas Nobelio literatūros premija. Kas jis? Pasirodo „Racing Universitaire Algerios“ studentų klube žaidęs toks Albert‘as Camus ir net vėliau prisipažinęs: „Viską, ką žinau apie moralę ir įsipareigojimus, aš išmokau iš futbolo.“
Dar viena bent man netikėta žinia, kad Anglijos Portsmuto miesto klubo garsiausias visų laikų vartininkas – seras Arthuras Conanas Doyle‘is. Anglų romanistas ir dramaturgas J. B. Priestley („Laikas ir Konvėjai“ bei kitų populiarių pjesių autorius) sykį tarstelėjo: „Sakyti, jog žiūrovai paklojo savo pinigus tik tam, kad paspoksotų į dvidešimt du kamuolį spardančius parsidavėlius, tai tas pats, kas teigti, jog smuikas yra tik medžio gabalas su išdžiovintais žarnokais, o „Hamletas“ – popierių šūsnis ir rašalas.“
Dėl futbolo tėvynės, kaip ir dėl džiazo tėvynės, ginčai nesibaigia. Kad ir kaip būtų nepatenkinti Lotynų Amerikos gyventojai, futbolo tėvyne pripažinta Anglija. XIX a. viduryje būtent Anglijoje sukurtos taisyklės, kurios iki šių dienų nedaug pakito. Aišku, kažkokių pasikeitimų šiame sporte gali būti. Pavyzdžiui, siūloma kampinį kelti iš arčiau, tai yra, nuo baudos aikštelės kampo, o užribį ne rankomis išmesti, o išspirti koja.
Kalbant apie susipažinimą su futbolu, visi tuoj paminės Pele. O kaip su lietuviškuoju futbolu? Pirmasis futbolo mačas Lietuvoje įvyko 1911 metais, kai Vilniaus komanda 10:5 nugalėjo Kauną. Bet tų laikų jau nėra prisimenančių, o bent aš su futbolu susipažinau, kai žaidė J. Jurgelevičius, G. Kalėdinskas, S. Ramelis, R. Juška, B. Zelkevičius, P. Glodenis, V. Dirmeikis, vėliau A. Narbekovas, V. Ivanauskas, V. Sukristovas, R. Fridrikas...
Buvo kai Lietuvos futbolo čempionatuose pirmaudavo Šiaulių komandos. Ne viena Šiaulių komanda sužibėdavo („Elnias“, „Statybininkas“, „Tauras“, „Kareda“) ir keletą metų švytėdavo Lietuvos futbolo zenite. Deja, futbolo karštinė Lietuvoje ėmė slopti ir net keista, kad lietuviai ima kalbėti apie futbolą, o ne apie krepšinį. Nors noriu pasidalinti anekdotu apie Lietuvos futbolą: mūsų šalies futbolininkas beldžiasi į dangaus vartus ir prašosi Petro priimamas į dangų. „Kaip tu į vartus pataikei?“ – stebisi Petras.
Manau, neklysiu sakydamas, jog futbolo mačas primena šachmatų partiją, tik vyksta didesniame plote ar sustyguotus politikų veiksmus. Tokių, tiesa, ypač pas mus, retai būna. Futbolininkams čia pavyksta geriau. Nors yra ir kita taisyklė: ir futbole, ir politikoje, jeigu neįmuši tu, įmuš tau.
Net popiežius Pranciškus yra prisiekęs futbolo gerbėjas. Jis iki šiol turi savo mėgstamiausio futbolo klubo – Buenos Airių „San Lorenzo“ – nario kortelę ir, nors dienas leidžia Vatikane, vis dar reguliariai moka ir klubo nario mokestį. Popiežius taip pat buvo paskyręs privačias audiencijas Italijos ir Argentinos nacionalinės futbolo rinktinėms, o Vatikano muziejuose yra specialus stendas, kuriame eksponuojamos su futbolu susijusios dovanos, įteiktos pontifikui per įvairius susitikimus.
Tik Pranciškus nėra pirmasis popiežius, kuris neabejingas populiariausiai pasaulyje sporto šakai. Benedikto XVI ir Vokietijos vyskupų konferencijos iniciatyva dargi yra atsiradusi internetinė svetainė pavadinimu „Bažnyčia su kamuoliu“. Benediktas XVI mąsto, kuo gi patraukia šis žaidimas: „Žaidime atsiskleidžia pamatinis dalykas: žmogus gyvas ne viena duona, ir duonos pasaulis iš tikrųjų tėra pirmas laiptelis kopiant į tikrą žmogiškumą, į laisvės pasaulį. O laisvė juk gyvena taisyklės, disciplinos dėka, kuri išmoko buvimo „vienų su kitais“ ir tikro buvimo „vienų priešais kitus“, išmoko nepriklausyti nuo išorės sėkmės bei savivalės ir šitaip tapti tikrai laisvam. Žaisti gyvenimą: jei mes žvelgtume giliau, tai futbolo aistrų pasaulio fenomenas galėtų mums suteikti šį tą daugiau nei vien pramogą.“
Sovietų Sąjungoje buvo labai norima, kad plačiosios valstybės futbolo čempionate pirmąją vietą užimtų rusų komanda, o čia, žiūrėk, 1-ojoje vietoje atsiranda Kijevo „Dinamo“ ar Tbilisio „Dinamo“ ekipos. Prisimename ir įvykius po futbolo rungtynių Vilniuje. Pirmosios tautinės vėliavos juk ėmė rodytis Vilniaus „Žalgirio“ futbolo stadione ir po rungtynių miesto gatvėse.
Kai prieš keletą metų Kijeve žaidė Ukrainos ir Lietuvos komandos, ukrainiečių sirgaliai skandavo „Lietuva“, o į rungtynes atvykę lietuviai: „Ukraina“. Galvoju, ar žinau gražesnę istoriją apie futbolą už šią.
Jean-Paul Sartre juokavo: „Futbolo rungtynėse viską komplikuoja priešininkų komanda.“ Nick Hornby romane „Žaliosios vejos karštinė“ aprašo Londono „Arsenal“ futbolo klubo gerbėjo gyvenimą ir pašmaikštauja: „Natūrali futbolo sirgaliaus būsena yra kartus nusivylimas, – nesvarbu, koks rezultatas.“ O jau nebepamenu kas atkreipė dėmesį į šoninį futbolo rungtynių teisėją, kuris visad nuošaly ir neįvertintas, bet vis tiek be jo neišsiversi.
Kas man labiausiai patinka futbole? Kad futbolas labai aiškiai akcentuoja mokymąsi iš savo klaidų. Pripažinti klaidas ir jas ištaisyti yra esminė sąlyga norint siekti pergalių ateityje.
