Naujausios
Labiausiai restoranuose man patinka stalelis dviem. Gal todėl, kad anuometiniuose restoranuose tokių nebuvo. Ir jei būdavote dviese, jus sodindavo prie keturviečio stalelio, prie kurio jau sėdėjo tokia porelė ir intymiai bendrauti buvo sunku. Aišku, susipažindavom su tais kaimynais, net bendrus tostus imdavom kelti, tačiau mielo privatumo jau nebebuvo.
Kodėl negalėdavom dviese sėdėti prie keturviečio stalelio? Todėl, kad restoranai būdavo perpildyti ir salės administratorius akylai stebėdavo, kad neliktų nė vienos laisvos vietos. Tų cerberių buvo begalė. Pirmiausiai durininkas, po to rūbininkas ir galiausiai administratorius, kuris palydėdavo prie stalelio, kurį parinkdavo jis pats. Tai dažniausiai būdavo ne kur norėdavai tu, bet kur norėdavo jis. Aišku, įbrukus jam į kišenę keletą rublių, atsižvelgdavo ir į tavo norus.
Pinigai anuomet daug lėmė. Prasmukti į restoraną pro durininką kainuodavo, jei neturėdavai kaklaraiščio, nes be jo negalėjai būti restorane, galėdavai jį išsinuomoti pas rūbininką, o apie santykius su administratoriumi jau užsiminiau.
Anais laikas mėgdavom apsilankyti restorane ir po kokio kultūrinio renginio: koncerto, spektaklio, parodos atidarymo. Tiesa, Šiauliuose tokių pasisėdėjimų vyko rečiau, tad teko pavydėti nuogirdoms apie poetų pasilinksminimus Vilniaus kavinėse. Jie skaitydavo savo eiles, kurios vėliau dėl anuometinių cenzorių į jų knygas net nepatekdavo. Šiauliuose poetų daug nebuvo, tad labiausiai reiškėsi dailininkai ir dramos teatro aktoriai. Šiandien poetas Gintaras Patackas guodžiasi: „Dabar tiek kavinių, kad visų nespėju aplankyti“.
Mano gyvenime buvo metas, kai labai daug gėriau. Tai buvo tuomet kai pridariau gyvenimo klaidų ir gėriau iš gėdos, kad šitaip, gėriau, kad pasimirštų. Ir jei būčiau toliau gėręs niekas iš manęs nebūtų butelio atėmęs: nei sutrumpintas laikas pardavinėti alkoholį, nei atstumas iki parduotuvių. Paskui keletą metų visiškai negėriau. Dabar kartais išgeriu taurę vyno, kartais gal 40 gr. ko stipresnio. Jei pamatau kur alkoholio reklamą, niekad ji manęs neprivertė viską mesti ir bėgti į parduotuvę ieškoti alkoholio. Ir kai gėriau, ir kai negeriu. Nebūtina man taurelė, bet būsiu pažemintas, jei ją iš manęs atims teatre ar lauko kavinėje. Prievarta niekad nieko gero neatnešė. Juk kai ėmė drausti alkoholį, sovietų valdžia ir žlugo.
Įstojęs į kunigų seminariją ir prieš jon išvykdamas, nutariau, jog reiktų apie tai pasakyti draugams. Kam tylėti, slapstytis, vis tiek sužinos. Tad paskambinau vienam klasės draugui ir pasakiau. Tas patylėjo patylėjo ir paklausė: „Kiek išgėrei?“ Visgi, kai bičiuliai pas mane apsilankė ir pamatė gražiai sulankstytą sutaną, įtikėjo.
Bernvakarių tuomet nebuvo, bet vis tiek nutarėme apsilankyti restorane ir mano išvykimo proga pakelti po taurelę. Buvom keturiese, tačiau restoranas buvo perpildytas ir laisvo keturviečio stalelio nebebuvo, tad mus pasodino prie šešiaviečio. Aišku, tos dvi vietos ilgai tuščios nebuvo, pasodino jauną porą. Ilgainiui visi įsišnekėjom.
Tiesa, mano draugai gan greitai turėjo kažkur išvykti, planavau kilti su jais ir aš, bet mūsų stalelio pora pakvietė dar pabūti. Tomis dienomis miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“ per visą puslapį buvo išspausdinęs mano straipsnį apie melioraciją „Chirurgai be chalatų“. Galvojau, jie mane žino, nes skaitė tą straipsnį ir nori pabendrauti. Bet pasirodė, jog jokių mano straipsnių jie nebuvo net matę. O prisiminiau anuos įvykius, nes neseniai TV Delfi kanalas rodė kažkokią pokalbių laidą. Vedantysis ir jo svečias buvo jauni ir man nepažįstami vyrukai. Vienas jų prisiminė pirmą susidūrimą su svingeriais. Tai įvykę Šiauliuose. Todėl prisiminiau su jais susidūręs dar anksčiau, būtent tą išleistuvių vakarą, kai pora su kuria likau restorane tarstelėjo: „Mes esame svingeriai“ (štai jums Šiauliai!).
Savo gėdai pirmą kartą išgirdau šį žodį. O iš kur stojantis į kunigų seminariją jį ir galėjo žinoti. Žinojau tik, kad svingas yra džiazo kryptis, dar buvau girdėjęs, jog bokse yra toks smūgis, kuris vadinamas svingu. Reikėjo kažką sakyti, tad tariau: „O man artimesnis bliuzas“. Porelė keistai susižvalgė. Gal juos nustebino mano naivumas, o gal labai savotiškas atsakymas, nes, kas tas bliuzas tarp svingerių, net jie nebuvo girdėję.
Po šio įvykio niekad nesijuokiu iš nežinojimo. Mama yra manęs klausiusi, kas tie gėjai. Kai jai papasakojau, pradžioje nepatikėjo, po to nusprendė: „Geriau būčiau mirusi nežinodama“. Nors bičiulis man patarė apie gėjus rašyti tik gerai, nes jie pagrindiniai mano skaitytojai. Nebeskaitys. Man net gaila, kad Šiauliuose jie mažai kur reiškiasi. Be jų miestas tarsi miręs. O labai miestui reikia daugiau spalvų ir atspalvių. Atrodo, krišnaistų mūsų mieste daugiau nei gėjų.
Lydint ekskursijas į Krokuvą drauge dažniausiai vyksta senjorai. Neskubėdami žvalgomės po pirmąją Lenkijos sostinę, nuostabaus grožio miestą. Kartą ekskursijų biure kažkas klausė: „Kas ten per grupė buvo: penki nemokėjo kambario durų atsirakinti, septyni – įsijungti šviesos“. Buvo atsakyta: „A, tai Jakučio grupė“. O man visi turistai labai mieli. Juk kiekvienas kažkada nemokėjome su kortele atrakinti durų, įstatyti kortelę į lizdą, kad įsijungtų šviesos.
Bulvare mane sustabdęs senjoras padėkojo už straipsnius ir paprašė kartas nuo karto įrašyti bent po vieną anekdotą, nes jie, anot jo, pakankamai šmaikštūs. Šiam tekstui parinkau šį.
– Čia Vainšteino, Abramovičiaus, Becherio, Kaco ir Petrausko advokatų kontora.
– Norėčiau paprašyti, kad mane byloje gintų advokatas Petrauskas.
– Kodėl?
– Jeigu jis pateko į tokią kompaniją, tai rodo jo gabumus.
O baigsiu šį tekstą pasiūlymu – šį savaitgalį pakvieskite savo moterį į restoraną. Gal paklius stalelis dviem, o jei ir didesnis, būkite tikri, kad būsite prie jo vieni ir niekas jums bendrauti netrukdys.
