Naujausios
Langas, lietus, liūdesys. Iš jų susideda vienas žodis – Lietuva. Taksistai tvirtina, jog jie geriausiai galėtų valdyti valstybę, tik yra labai užsiėmę. Rudenį mane gelbsti knygos ir kelionės. Taip nuo seno. Knygos skatina susikaupimui ir taurumui. Nustebino vieno vaikinuko televizijos viktorinoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ pasakojimas, jog jis žiūri krepšinį ir klausosi audio knygų.
Šiandieniai senjorai puikiai pamena tuos laikus, kai negalėdavo užmigti be knygos rankose, kai ją skaitydavo autobuse ar net prie pietų stalo šakute smeigdavo cepeliną, o akys būdavo nukreiptos į šalia lėkštės atverstą knygą, žurnalą ar išlankstytą laikraštį. Gydytojai mėgo aiškinti, jog tokie skaitymai kenkia akims, o aš tiems skaitytojams jausdavau pagarbą. Kai, tarkime, autobuse išvysdavai skaitantį draugą ir pasisveikindavai, jis krūptelėdavo, pakeldavo akis nuo teksto, pažvelgdavo į tave truputėlį sutrikęs, tarsi jam reikėtų šiek tiek laiko suvokti, kas vyksta.
Kaip jūs jaučiatės kambaryje, kuriame daug knygų? Tikiu – pakylėtai. Ir praeiname pro biblioteką, knygyną ar pro bet kurią kultūros įstaigą ne taip, kaip pro kokį kitą pastatą. Jausmas nepaprastas. Nejau nesutiksite, kad buvimas su knyga – stebuklų laikas.
Ką pasiimtum vykdamas vasarą atostogauti? Anksčiau būdavo klausiama, ką pasiimtum į negyvenamą salą ar kosmosą. Reikėdavo atsakyti – knygą, spaliuko ženklelį, pionieriaus kaklaraištį... Dabar, ironiškai pamąsčius, atsakytume – kiek pakeltume, tiek ir imtume! O ar pasiimtume knygą?
Aišku, žmonės skaito ir knygas, kaip mesti rūkyti, sulieknėti, praturtėti, tai yra migla paremtą literatūrą. Juk knygas, kaip tapti milijonieriumi, dažniausiai parašo žmonės, kurių planai – išleidus knygą bent galą su galu sudurti, tai yra išmisti. Autorius moko, kaip praturtėti, bet knygos pradžioje dėkoja įmonėms ir organizacijoms, miestų savivaldybėms ar tiesiog pavieniams žmonėms, parėmusiems knygos leidimą. Regėjau knygutę „Tikros meilės, turto, sveikatos ir laimės paslaptis“. Viskas vienoje vietoje.
Antroji aistra po knygų – kelionės. Kodėl mes keliaujame? Kodėl mėgstame keliauti? Keliaujame, kad atitrūktume nuo įgrisusios aplinkos, nuo kasdienių darbų ir rūpesčių, nes, pasak seno lotyniško posakio, „juodas rūpestis už raitelio sėdi“. Bet pagrindinis kelionių variklis, sako, yra smalsumas. Mokslininkai tvirtina, jog smalsumas, tai yra poreikis tirti aplinką, išlieka visą žmogaus gyvenimą ir tai yra savitas žmogaus bruožas. Žmonės iš smalsumo keliauja į įvairiausias mažai ištirtas, grėsmingas vietas, žūva lipdami į kalnus arba olų nasruose.
Kai pirmą kartą lankiausi Paryžiuje, galvojau, jog mane labiausiai priblokš Luvras, tačiau netikėtai nustebino Orsė muziejus, įsikūręs buvusioje geležinkelio stotyje, pateikiantis milžinišką dailininkų impresionistų šedevrų lobyną. O Luvre „Mona Liza“ šypsosi už dvigubo stiklo, nedidelė ir vieniša, todėl šiurpiai kontrastuojanti su visą priešingą sieną užimančiomis (6,66 x 9,90 m) Veronezės „Vestuvėmis Kanoje“.
Tikėjausi įspūdžio „Mulen Ruže“, bet labiau patiko „Lido“ koncertinė programa. Teko čia stebėti vos ne miuziklą. Vagys apvagia banką. Vogdami šoka, atlikinėja cirko triukus. Grįžta į užmiesčio vilą – scenoje bemat atsiranda pilnas melsvo vandens baseinas, ant kurio kraštų staiposi gražuolės. Tačiau švęsti jiems ilgai netenka, nes iš salės gilumos virš žiūrovų stalelių praskrenda malūnsparnis, iš kurio scenon sušoka policininkai ir, sušokę keletą šokių, vagis suima. Žodžiu, nustebino techninė renginio pusė ir stebinantis šokėjų sinchroniškumas.
Bet, jeigu atvirai, tai ir vienur, ir kitur nusivyliau. Matyt, bėda ta, kad vykdamas į Paryžių labai daug tikiesi. Ir iš Eifelio bokšto, ir iš paplaukiojimo Sena, ir iš Monmartro, ir iš Eliziejaus laukų (ilga plati gatvė)... Ir moterys nusivils – prancūzai nėra tokie galantiški ir mandagūs, kaip pasakojama. Lietuvis paltą moteriai daug greičiau palaikys nei prancūzas. Nors gal ne. Gal klystu. Jei būtų nepatikę ir viskas būtų buvę tik blogai, daugiau į Paryžių nebetrauktų. O traukia. Žodžiu, ne viskas keliautojų pasakojimuose apie keliones yra tiesa. Štai jeigu vyriškis pasakoja, jog Amsterdame jam didžiausią įspūdį paliko plaukiojimas kanalais, jis meluoja.
Prisimenu savo pirmąją kelionę. Keliavau į Lenkijos senąją sostinę Krokuvą. Turbūt ne vieno pirmasis užsienis anuomet buvo Lenkija. Šiandien lydžiu ekskursijas Krokuvon. Tai nuostabaus grožio miestas, kuris dažnai vadinamas antrąja Roma. Begalė pėdsakų joje susietų su Lietuva, iš čia net buvo valdoma Lietuvos valstybė. Grožimės architektūra, Vavelio karalių rūmuose lankome kambarius, kuriuose gyveno Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas, stabtelėjame prie Jogailos kapo, apeiname visą nekropolį, lankome Jogailos vardo universitetą, įsteigtą 1364 m., Žalgirio mūšio paminklą, klausomės Turgaus aikštėje iš Marijos bažnyčios bokšto grojantį trimitininką... O kur dar Veličkų druskų kasyklos – miestas po žeme ar, ypač tikintiesiems, Čenstakavos Juodosios Madonos paveikslas...
Kviečiu savo skaitytojus kelionėn. Pabendrausime. Senjorų prašau neišsigąsti, nelėksime kaip akis išdegę, tiesiog grožėsimės ir prasmingai praleisime paskutines dar šiltas rudens dienas.
