Naujausios
Šiandien girdint klausimą: „Ką, jūs neturite automobilio?“, net nepatogu atsakyti – ne. Sovietmečiu šeima galėjo turėti tik vieną automobilį. Šiandien yra šeimų, kurios turi po du ar tris automobilius. Tiesa, prisiminiau, jog ir sovietmečiu automobilių ir gyventojų skaičiaus santykiu mūsų respublika pirmavo, palyginant su kitomis.
O kiek dabar įvairių automobilių! Anksčiau, na jei ne ant vienos, tai ant abiejų rankų pirštų galėjai suskaičiuoti: žiguliai, moskvičiai, volgos, zaporožiečiai, viena kita pobieda, ypač retai – zimas... Na dar čaika, nors Šiauliuose jos važiuojant niekas ir nebuvo matęs. Tarsi ir viskas. Atrodo, nieko nepamiršau. Šiandien automobilių tiek daug, kad kiemuose nebėra jiems vietos. Jei vieną rytą ant automobilio kapoto dangčio radote padėtą plytą, vadinasi jūsų automobilis kažkam trukdo.
Šiandien prie vairo dažnai pamatysi ir garbingo amžiaus vairuotojus. Man gražu, bet yra bambančių, girdi, kaip čia gali būti, kad pensininkai skundžiasi mažomis pensijomis, o automobilį ir kurą įpirkti gali – važiuoja ir kitiems trukdo. Nepritariu tokiems bambėjimams.
Buvau dar vaikinukas. Brolių neturėjau, tad ypač mielai bendravau su pusbroliais, kurie buvo kiek vyresni už mane. Vienas jų dirbo vairuotoju, tad mielai sėsdavau jo sunkvežimio kabinon, jei tik pakviesdavo. Kartą nuvažiavom į palaukę ir stebėjausi, kaip jis iš benzino bako ant žemės išleido benziną ir paaiškino, kad gali sumažinti atlyginimą, jei per mažai kuro bus išvažinėjęs.
Maždaug 3500 metais prieš Kristų šumerai išrado ratą. Po to ašį, kuri tuos ratus jungė. Ant ašies užkėlė medinę dėžę ir tai jau buvo vežimo protėvis. Sumąstyta į vežimą kinkyti prijaukintus laukinius gyvulius: arklius, jaučius, asiliukus. Arklių traukiami vežimai judėjo greičiau, tačiau žmonės norėjo judėti dar greičiau. Kad išrastų variklį, žmonėms prireikė dar 5200 metų.
Sovietmečiu daiktų turėjimas reiškė dvasinių vertybių išdavystę, šiandien „materialinių gėrybių kultas“ įteisintas oficialiai, nors išeinantieji iš šio pasaulio visus daiktus nori nenori turi palikti. Visgi svarbiausias klausimas – kas kam tarnauja: ar daiktas žmogui, ar žmogus daiktui? Ar automobilis tau, ar tu automobiliui? Yra daiktai niekučiai, bet yra ir daiktai milžinai, į kuriuos net pats telpi ir jų panešti negali. Toks ir yra automobilis, na, dar karstas.
Atvyko draugas iš Vilniaus, vienas iš turtingesnių Lietuvoje. Miesto gatvėse pamatęs automobilius nustebo: „Gerais automobiliais šiauliečiai važinėja. Yra net labai gerų, kurių Vilniuje retai išvysi. Vadinasi, verslas mieste klesti, miestas nėra miręs.“ Draugo išvados man patiko, manau, visiems kitiems šiauliečiams taip pat. Štai kokių minčių apie žmones gali kelti mašinos.
Kai Lietuvoje prasidėjo Atgimimas ir atsirado mafijozų, vienas iš sostinės mafijos vadų įsigijo prašmatnų automobilį. Parveža jį tas automobilis namo, apsauginiai lydi, pakyla į savo butą blokinio namo penktame aukšte... Tik vėliau pasistatė namą. Bet – pradėjo nuo automobilio.
Automobilis yra puikus būdas visiems pranešti apie save. Juk matėme net svarovskiais apsagstytą automobilį. Ypač prabangiais automobiliais mėgsta pasipuikuoti vestuvininkai. Pranašai teigia, kad prabanga, demonstruojama per vestuves, jaunai šeimai lems dar didesnius turtus. Bet per savo gyvenimą regėjau begalę klystančių pranašų.
Vairuotojų prietarai gan paprasti. Pavyzdžiui, jei nuplausi automobilį, tai išsyk pradės lyti. Jei mėtai šiukšles pro automobilio langą, gresia nesėkmių metai. Jei į pirmąjį pasimatymą atvažiuosite purvinu automobiliu, apie seksą galima pamiršti. Negalima automobilio salone švilpauti, nes inspektoriai gali išgirsti ir sustabdyti automobilį. JAV ir Didžiojoje Britanijoje blogas ženklas – žalia automobilio spalva. Saugiausi automobiliai – raudoni. Pirkti transporto priemones geriau iš turtingų žmonių: tuomet automobilis atneš sėkmę bei turtus ir naujajam savininkui. Montuoti automobilyje detalių iš sudaužytos transporto priemonės nepatariama – jei detalė jau buvo patekusi į avariją, panaši nesėkmė gali pasikartoti ir naujajam savininkui. Automobilyje nedera kalbėti apie galimą jo pardavimą, nes jis gali išgirsti, įsižeisti ir pradėti gesti. Negalima šlapintis ant automobilio rato, nes suges stabdžiai, o ir dar visokiausių bėdų galim prisišaukti.
Šiandien girdime raginimus persėsti ant dviračių, nors kelionei išleistų pinigų santykyje pirmauja savos kojos. Išlaidos lygios 0 (dviratį juk reikėjo nusipirkti). Nesuprantu žmonių, kurie automobiliu atvyksta į sporto klubą ir ten bėgioja judančiu takeliu ar mina niekur neriedantį dviratį. Nueitų pėsčiais iki to klubo, vidun neitų, grįžtu pėsčias ir pinigai už įėjimo į klubą būtų sutaupyti, o efektas tas pats.
Tiesa, teigiama, jog šiandien kiekvienas, kuris pasirenka judėti savo greičiu, yra pasmerktas. Automobiliai žmogui nepalieka jokių galimybių judėti savo nuosavom kojom, nes visos erdvės yra organizuojamos taip, kad būtų patogios ratuotiesiems. Mitų griovėjai visą tai linkę paneigti, nes, anot jų, automobilis nėra greitesnis už dviratį. Štai važiuojate jūs automobiliu, o šalia dviračių taku mina dviratininkas. Jūs jį aplenkiate, bet netrukus patenkate į automobilių kamštį ir dviratininkas aplenkia jus. Taip kartojasi keletą kartų, kol dviratininko nebeprisivejate. Tik ką kalbėti apie dviratininkus, jei tokia pat istorija pasitaiko su šaligatviu einančiais pėsčiaisiais. Nors gal ir nėra pėstiesiems vien tik pyragai, nes jei taip, jie nebūtų išradę automobilio.
