Naujausios
Gimiau žiemos ir pavasario sandūroje, todėl ruduo nėra mano metas. Pavydžiu rudens žmonėms, kuriems žvarbūs orai, trumpėjančios dienos tampa jų savastimi. Vėlinės irgi jų, netgi visas lapkritis jiems Vėlinės, nes kiek jau per jas kalbėta apie mirusiuosius, tačiau rudeniniams atrodo, jog dar ne viskas pasakyta. Jiems visas lapkritis paženklintas laikinumu.
Būdamas Vilniuje stengiuosi apsilankyti Rasų ir Antakalnio kapinėse, Kaune – Petrašiūnų, savo archajiškumu mielos man ir kuklios Šiaulių senosios kapinaitės. Pamenu ant vieno antkapio matytą užrašą: „Pabaiga – liūdnas akordas“. Prisiminiau, jog tai žodžiai iš Icchoko Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“: „Pabaiga – liūdnas akordas? Pradžia, net liūdna, – geriau už džiaugsmingiausią pabaigą? Kartais pradžia gali būti pabaiga, o pabaiga – tiktai pradžia“. Tai paskutinės romano eilutės.
Studijų laikais su lotynų kalbos dėstytoju diskutavau, kad italų kalba gražesnė už lotynų. Dėstytojas nesiginčijo, tik pajuokavo, kad dukra visad gražesnė už motiną. Tarp kitko, lietuvių kalba irgi labai graži. Nors sudėtinga. Mokytis sunki. Bičiulis, kuriam padėjau mokytis lietuviškai, žodį „akis“ kilmininke linksniuodavo „akio“ ir negalėdavo suprasti, kodėl yra kitaip.
Girdėjau pasvarstymus, kokias knygas mes skaitome žiemą, o kokias vasarą. Žiemą tarsi skaitai daugiau. Gal. Nors man ypač mieli vidurvasario vakarai su knyga rankose. Pastebėjau, jog kartais knyga dovanojama su dovanotojo įrašu joje. Pradžioje tas man atrodė kažkaip nesuderinama, nes jei dovanotojas įteiktų savo knygą, tai tarsi būtų viskas aišku, bet įteikiamos netgi mirusių klasikų knygos. Vėliau pagalvojau, o kodėl gi ne. Juk malonu turėti savo namų bibliotekoje, tarkime, Prousto romaną su draugo autografu. Knygos įteikėjas parodo, jog tą knygą jis mėgsta ir siūlo pamėgti tau. O ir apskritai – kodėl pamiršome dovanoti knygas?
Anksčiau nežinojome apie jokius virusus. „Viruso“ vardas retai skambėjo. Tai nereiškia, kad virusų nebuvo, tiesiog buvome apsaugoti nuo perteklinių pasakojimų apie jį. Kai sovietmečiu mūsų atlikėjai (konkrečiai 1979 m. filharmonijos estradinis ansamblis „Estradinės melodijos“ vad. Juozo Tiškaus) koncertavo Mongolijoje ten siautė kažkoks virusas. Prie ansambliečių buvo pristatyti net keli žmonės, kurie saugojo, kad niekas nieko apie virusą nesužinotų. Tik grįžę sužinojo.
Ir dar viena istorija su kitu mūsų estrados kolektyvu „Oktava“. „Oktavos“ vadovas Mindaugas Tamošiūnas pasakojo, kai, nepraėjus nė metams po Černobylio avarijos, jie koncertavo miestuose netoli jo. Buvo pasakyta, jog jokio pavojaus nėra. Tačiau išvažiuojant iš jų surinko visus instrumentus, garso aparatūrą, drabužius, batus. Nupirko naujus instrumentus, naują gerą aparatūrą, dosniai sumokėjo už drabužius, tad pykti tarsi nebuvo dėl ko, tačiau pamąstymų buvo.
Nors visi teigia, kad iš šių koronaviruso nelaimių išeisim kitokie, aš kažkiek suabejojau ir net tapo baisoka, kad liksim tokie pat. Esam trapūs žmonės ir sunku čia ką pakeisti. Garsus Ukrainos dailininkas Matvejus Vaisbergas, šiauliečiams pažįstamas iš parodų „Laiptų galerijoje“, priminė garsųjį sovietmečio ekstrasensą, ar kaip ten jį vadinti, Kašpirovskį. Matvejus papasakojo apie savo draugą, kuris Kijevo Borispolio oro uoste sutiko Kašpirovskį ir kibo jam į atlapus. „Ko tu nori?“ – paklausė Kašpirovskis. „Noriu mesti rūkyti“, – atsakė draugas. „Gerai, mesk“, – trumpai tepasakė Kašpirovskis. Gal ir neįtikėtina, bet rūkyti jis metė, tačiau pradėjo gerti ir geria iki šiol.
Viruso siautėjimo metu atgimė sovietmečio mintis, jog stiklelis ko stipresnio apsaugo nuo viruso. Ne kartą siūliau mokytis iš žydų, nes jeigu taip, tai jie gertų, o juk nėra geriančių žydų. Iš žydų daug ko galima pasimokyti. Aš augau žydų apsupty, net pats buvau įtariamas juo esąs, nes nepavykdavo ištarti raidės „r“ ir gan savotiškai nuskambėdavo mano tariamas žodis „Gerai“. Žydų šeimose iškart pastebėsi, kad vaikai klauso savo tėvų. Visi ypač gerbia mamą. Antra – nesutiksi nė vieno žmogaus, kuris blogai atsilieptų apie savo šalį. Nesutiksi nė vieno Izraelio politiko, kuris dergtų savo tėvynę ar bandytų ją paduoti į tarptautinį teismą.
Žydai nevalgo degalinėse, deginasi pavėsyje. Šv. Kalėdos nėra žydų šventė, tačiau prie švenčiančių Kalėdas jie puikiai pritampa ir juokauja, kad daug sunkiau tą dieną ateistams. Žydai mėgsta iš savęs pasijuokti, o ypač pasakoti anekdotus. Sako, jog net anekdotus apie save jie kuria patys, tik tuo niekam nesigiria. Pavyzdžiui, žydo paklausė, kodėl pasaulyje tiek daug automobilių gamyklų, paremtų žydų kapitalu, o Izraelyje – nė vienos. „O kur mums dar važiuoti?“ – klausimu į klausimą atsakė žydas.
Sovietmečiu buvo tokia žydų autonominė sritis Rusijos Tolimuose Rytuose, Chabarovsko krašto pietvakariuose, prie Kinijos sienos, kurios centras – Birobidžanas. Taigi, Birobidžanas turėjo, o gal ir tebeturi žydų teatrą. Įdomu, jog vienu metu visi teatro aktoriai ir režisieriai gyveno Maskvoje ir sakėsi esą Rusijos sostinėje gastrolėse, o iš Birobidžano teatro gaudavo ne tik algą, bet ir dienpinigius už gastroles.
Kortomis žaidžia kunigas, popas ir rabinas. „Ar jūs galite žaisti kortomis?“ – klausia tai pamatę tikintieji. Kunigas, kad nepapiktintų tikinčiųjų, nutaria išsiginti ir pameluoja: „Aš nežaidžiau.“ Tą patį padaro ir popas: „Nežaidžiau.“ Tuomet žydų rabino klausia: „Tai tu žaidei?“ „A, su kuo?“ – paklausia šis.
