Naujausios
Kartą, 1986-aisiais, paskambino tuometinis filharmonijos direktoriaus pavaduotojas, jei neklystu prisimindamas vardą ir pavardę, Algirdas Jasiulionis ir papasakojo, jog jų filharmonijos kvietimu Vilniuje gastroliuoja Maskvos satyros teatras ir paprašė, ar negalėčiau jį su aktoriais kurį vakarą priimti. Sakė, jog norėtų parodyti svečiams mano paveikslų kolekciją. Pakviečiau.
Atvyko keturiese: pats organizatorius ir trys aktoriai – Andrejus Mironovas, Aleksandras Širvintas ir Michailas Deržavinas. Taip ir susibičiuliavom. Ypač su Mironovu. Jis ne kartą besitęsiant gastrolėms dar pas mane lankėsi, tiesa, gaila, kad draugystė ilgai netruko, nes po gastrolių Vilniuje teatras išvyko gastrolių į Rygą, kur Andrejus ir mirė.
Gastrolių Rygoje metu, laisvą nuo spektaklio dieną, aktorius buvo pakviestas surengti savo autorinį vakarą Šiaulių kultūros namuose (tada dar buvo namai, rūmais tapo kiek vėliau). Šiauliečiai į vakarą išpirko visus bilietus. Bet dieną prieš vakarą mūsų mieste Andrejus Rygoje, suvaidinęs spektaklį, mirė. Nė vienas šiaulietis iš kultūros namų kasos už nupirktus bilietus neatsiėmė pinigų, jie, kiek žinau, buvo atiduoti aktoriaus žmonai.
Įsiminė viena istorija su Andrejumi. Laisvą nuo spektaklio vakarą jis nuėjo į Jaunimo teatrą pažiūrėti Eimunto Nekrošiaus pastatytos A. Čechovo pjesės „Dėdė Vania“. Po spektaklio man paskambino viena vilniečių gydytojų šeima, kuriems padėjau gauti bilietus, padėkojo, išgyrė spektaklį ir papasakojo, kad prieš juos sėdėjęs Mironovas. Pasakojo, jog jis akivaizdžiai pasipūtęs ir savo judesiais bylojo, jog ką jūs čia scenoje vaidinate yra niekis.
Nepraėjus nė pusvalandžiui kažkas paskambino į duris. Pradariau – stovi Mironovas. „Ričardai, jei turi, įpilk taurelę konjako“. Keista, jis labiau mėgo gerti ne degtinę ar viskį, bet konjaką. Išgėrėme. „Žinai ką pasakysiu“, – prakalbo jis, – kiek mačiau „Dėdės Vanios“ pastatymų šis pats nuostabiausias“. Prisiminęs gydytojų pasakojimą, pamąsčiau, jog greičiausiai jis pavydėjo, kad Čechovą geriau už rusus gali pastatyti lietuviai ir teatre dėl to iššaukiančiai elgėsi.
Ir dar vienas įvykis su rusų aktoriais. Vėl pas mane svečiavosi būrys teatro „Sovremenik“ aktorių, kai kažkas iš teatro paskambino telefonu ir paprašė pakviesti kažkurį, jau nebepamenu, aktorių, teatro vadovų.
Skambinęs papasakojo, kad Vilniuje apvogė kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio butą. Prie pat namo kompozitorius pastebėjo vyriškį tempiantį didžiulį maišą, o įėjęs į butą pamatė, jog pavogtas televizorius, videomagnetofonas ir kita garso technika. Tuoj pranešė milicijai (tada dar tokia buvo), regis, netoliese Žvėryno, kur gyveno kompozitorius, budėjo ekipažas, tad tuoj važinėdamas po rajoną pamatė vyriškį tempiantį maišą. Šis gi, išvydęs milicijos automobilį, metė maišą ir pradėjo bėgti. Iššokę iš automobilio du milicininkai ėmė vytis. Vyriškis pribėgo Nerį, šoko į vandenį ir ėmė plaukti į kitą krantą.
Buvo ankstyvas pavasaris, vanduo šaltas, tad milicininkai nusprendė pasikviesti kolegas, kad šie privažiuotų anapus upės. O anapus buvo Vingio parkas. Atvykę milicininkai ėmė „šukuoti“ parką. „Sovremeniko“ aktoriai gyveno Brazauskienės viešbutyje, na, tada jis dar nebuvo Brazauskienės, o vadinosi „Draugystė“. Jis – šalia Vingio parko. Pasivaikščioti po parką buvo išėjęs garsus aktorius Valentinas Gaftas. Milicininkams jis pasirodė kažkur matytas ir įtartinas. Įsisodino į mažiną, nusivežė į artimiausią milicijos skyrių.
Bet norisi grįžti prie videomagnetofonų, nes jie sovietmečiu tapo langu į pasaulinį kiną. Režisūra ir vaidyba sužavėjo gal mažai kam ir žinomas italų režisierės Lilianos Cavani meninis filmas „Naktinis portjė“. Tarp kitko, Andrejus Mironovas draugavo su Liliana Cavani ir, pamatęs mano videotekoje šią juostą, daug apie ją pasakojo.
1957-ieji metai, Viena. Buvęs nacių karininkas Maksas, karo metais prižiūrėjęs kalinius koncentracijos stovykloje, dabar dirba naktiniu portjė viešbutyje. Čia renkasi buvę jo tarnybos draugai, bijantys, kad neatsirastų liudininkų, galinčių paliudyti jų praeitį.
Kartą tarp viešbučio svečių Maksas atpažįsta buvusią kalinę Liuciją, kurią jis buvo įsimylėjęs. Moteris, dabar ištekėjusi už garsaus dirigento, taip pat atpažįsta Maksą. Pradžioje Liucija nori kuo greičiau palikti šį viešbutį ir numarinti prisiminimus, vėliau visgi sugalvoja akis į akį šnektelti su Maksu. Tarp jų vėl suliepsnoja aistra. Supratę, kas toji Liucija, baimėje atsiduria senieji Makso tarnybos draugai. Vieną dieną įsimylėjėlių pora išvažiuoja iš viešbučio ir kai sustoja ant tilto, kažkas paleidžia į juos mirtinus šūvius.
Tiems, kurie jautrūs tvirtiems moraliniams principams, filmas greičiausiai nepatiks, bet niekas nepaneigs, jog šis kino kūrinys provokuoja savo istoriniu kontekstu ir klausia, kas gali būti istorijoje teisėjais.
O štai režisieriaus Stenli Kubricko filme „Švytėjimas“ pagal Stiveno Kingo romaną rašytojas Džekas Torencas (akt. Džekas Nicholsonas) gauna kiekvienam rašančiam puikų pasiūlymą – žiemą prižiūrėti tuščią viešbutį Kolorado kalnuose, į kurį jis atvyksta su žmona ir sūnumi. Menu net to viešbučio pavadinimą – „Overlook“ („Panorama“). Štai tame viešbutyje pradėta dėtis keisti ir siaubingi dalykai.
Man gan žiaurus filmas įsiminė šviesia ir viltinga scena, kai herojus įžengia į tuščio viešbučio restoraną, o jis pilnas puošnių svečių. Tiesa, kirvis šiame filme šmėžavęs aktoriaus Džeko Nicholsono rankose neseniai aukcione parduotas už 175 tūkst. JAV dolerių.
Bet svarbiausia, kai kurie filmų sakiniai anuo metu tapdavę vilties prošvaistėmis. Kad ir kino filme „Skrendant virš gegutės lizdo“ nuskambėję žodžiai: „Aš bent pabandžiau!“
