Iš dar neparašytos knygos (8)

Petro Dargio apybraiža „Žmogus iš urvo“ – netipiškas to meto spaudos rašinys, pasakojimas apie mažąjį žmogų.
Temų vandenynas

Rašiau, kad laikraštis prasideda nuo idėjos, ambicijų ir paslaptingojo chemijos ir alchemijos užtaiso. Tačiau konkretaus laikraščio numerio pradžiai nereikia jokios pagalbos iš Anapus, pakanka temų...Temos, temelės – jų tūkstančiai. Didelės, įsimintinos, verčiančios iš koto, originalios, t. y. iki šiol nepastebėtos, negvildentos ir – mažytės, kasdieninės, pasikartojančios. Vandenynas temų. Ir jūra iki kelių. Temos ateina pačiais įvairiausiais būdais – iš patirties, laužant galvą, kažkas atneša kaip kavos puodelį. Lyg iš dangaus nušvinta, o tada – kodėl anksčiau apie tai nepagalvota, nepastebėta; arba pražiopsota, o konkurentai jau parašė, parodė, pranešė. Temos temą neša, praplečia, pasiūlo naujų. Kuo redakcijoje dirba daugiau žurnalistų, bendradarbiauja autorių – tuo horizontai platesni, o laikraščiai – įvairesni, įdomesni. Tema apie temas – begalinė...

 

Apie kitokius žmones

„Anais metais valdžia ant jo galvos buvo sumaniusi pačią baisiausią „paramą“ – paimti ir išvežti kur nors tikriausiai į kokią nors prieglaudą. Antanas spėjo laiku pasprukti. Čia, kad ir šiaip, kad ir taip – žmogus. Kad ir urve speiguotą naktį, bet vis – laisvė“, – „Šiaulių krašto“ Nr. 2 pirmajame puslapyje buvo anonsuota Petro Dargio publicistinė novelė „Žmogus iš urvo“. Talentingas rašinys apie Kurtuvėnų (Šiaulių r.) keistuolį, dešimtmetį gyvenantį miške išsikastuose urvuose.

Antanas Gurskis – tokia to žmogaus pavardė, rašo Petras Dargis, „norėtų paskaityti Mikaldos knygą, nes joje esanti surašyta visa pasaulio ateitis. Gal aname pasaulyje bus kaip nors atlyginta ir tiems, kurie šiame gyvenime neturėjo gyvenimo? Antanui tai rūpi labiau negu artėjanti žiema. O ko jam daugiau tikėtis? Mūsų pagalbos, užtarimo ir pagarbos? Ir tikrai: kodėl mes užjaučiame širdininkus, plautininkus, o šitos rūšies ligonių daugelis nenorime laikyti net žmonėmis?“

Išskirtinio braižo P. Dargio rašinys, kokių tais laikais dar retsykiais buvo galima perskaityti, o šio amžiaus numelioruotuose ir suniveliuotuose lietuviškos spaudos dirvonuose beveik nesurasi, iliustravo laikraščio humanistinę kryptį, norą ne stebinti, o padėti žmogui, suprasti jį.

Šia publikacija pradėta laikraščio kitokių herojų portretų galerija. Per tris dešimtmečius pasakojimų apie miesto ir kaimo keistuolius, išminčius susidarytų stora knyga, kuri kada nors galėtų būti išleista. Ne tik neįprasta, intriguojanti žurnalistika, bet ir gyvenimo druska bei išmintis. Ieškojome druskos, ėjome kolegų dar mažai pramintais takeliais.

Apie juos dešimtmečius tylėta, nes – nei socialistinio lenktyniavimo spartuoliai, nei karo veteranai ar sistemos pagerbti inteligentiškų profesijų atstovai. Jų tarsi nebūta, o jeigu ir žinota, pastebėta, tačiau neretai budrūs redaktoriai nuspręsdavo, jog nereikia rašyti, nes – netipiška, nebūdinga visuomenei, ne spaudai.

„Kodėl rašote apie Viktorą Jacą?“ – klausta, pasirodžius publikacijai apie „chuliganą, mušeiką, vagį, intrigantą“, žmogų, savamokslį dailininką, pusę gyvenimo praleidusį už grotų. Elonos Janulytės publikacija „Kai stato aukštyn kojom...“ (1990 12 04) liudijo, kad ribos, skiriančios nuo žmonių ir nežmonių, nėra. „Jis – žmogus, koks bebūtų murzinas mūsų visuomenės akyse, turintis ir trokštantis daug ką išsakyti, apie ką negalėjo kalbėti, ką draudė.“ Laikraščio pašnekovai – rašinių herojai – turėjo daug ką pasakyti. Redakcija norėjo išgirsti, sužinoti ir papasakoti skaitytojams. Mezgėsi kitokio kalbėjimo tradicija.

Apie „Tiesos žodį“

Atgimus Lietuvai, atgimė ne tik Bažnyčia, bet ir užgimė daug naujų bažnyčių. Kai Šiaulių bulvaru būgnelių ir varpelių skambesio lydima nulinguodavo krišnaitų eisena, visuomenė stebėjosi, grožėjosi, bet viešai nesipiktino.

Kai atsirado būriai Jėzaus išpažinėjų savaip, dalis visuomenės patyrė šoką. Tos „Naujojo amžiaus“ bažnyčios buvo be altorių, be sutanų, bet su dainomis, skanduotėmis ir pamokslininkais. O tie rėžė, kad Dievas – visų mūsų tėvas, todėl nereikia bijoti, kad Jis užsirūstinęs išsukinės rankas, kojas ar dar kitaip suluošins. Melodingos jaunuolių giesmės skambėjo vis garsiau, ritmingiau ir agresyviau. Todėl laisvojo pasaulio vizija neseniai prabudusioje Marijos žemėje pradėjo blankti, o naujųjų pranašų pamokslai daug kam ėmė rėžti ausį, kėlė nepasitenkinimą ir pyktį.

Šiauliuose dar prieš 1990-uosius jau veikė Pilnos evangelijos bažnyčia „Tiesos žodis“, patraukusi didelį būrį jaunų žmonių. Būtent jų tėvai sujudo pirmieji. Pradėta rinkti parašus prieš įvairaus plauko sektas, reikalauta uždrausti.

Susiformavo reiškinys, kuris tiesiog provokavo diskusiją. Redakcija gavo nemažai laiškų, smerkiančių „Tiesos žodį“. Reikėjo rašyti: nagrinėti, įsitikinti, įsiklausyti ir mėginti suprasti. Lengviausia prisijungti prie smerkiančiųjų choro ir, parengus „teisingą“ straipsnį, padėti tašką. Tačiau „Šiaulių krašto“ stilius – ne toks. Stengėmės užčiuopti gyvą visuomenės nervą.

Redakcijoje išsiskyrė nuomonės, kaip pateikti ir nagrinėti „Tiesos žodį.“ Ir kategoriškai teigė, kad turime įsiklausyti į motinų žodžius, suprasti jų skausmą ir baimę, remtis tradicinės Katalikų bažnyčios autoritetų nuomone, todėl „Tiesos žodį“ būtina demaskuoti, pasmerkti, o visuomenę saugoti nuo netikrų pranašų. Kiti manė, kad ta bažnyčia – laisvėjančio, kintančio pasaulio reiškinys, ir ne redakcijos reikalas auklėti, smerkti, demaskuoti, juolab kad ir nežinojome ką. Kai redakcijoje susiklosto tokia situacija, tos temos turi imtis vyriausiasis redaktorius.

Po žurnalistinio tyrimo pasirodė straipsnis „Garbina tą patį Jėzų“.

„Verkiau, verkiau, meldžiausi, nes pajutau, kad prarandu dukterį, tačiau nusprendžiau – ašaros nepadės. Priešintis reikia“, – sakė viena iš motinų, susirinkusių pasitarti, ką daryti, kad „Tiesos žodis“ neplistų, nestatytų savo maldos namų, nesteigtų mokyklos, vaikų darželio.

Labiausiai visus susirinkusius paveikė žinia, kad „Tiesos žodžiui“, beje, ir kitoms netradicinėms bažnyčioms, visai nė motais, kas jų tiesas išpažįsta: lietuvis, rusas, lenkas ar mongolas. Todėl tokia bažnyčia galinti suskaldyti, sumankurtinti ir ilgainiui sunaikinti lietuvių tautą. Motinoms, kurių kalbų klausiausi, buvo baisu, kai vaikai iš pamaldų grįždavo stiklinėmis akimis, išbalę. Jos bijojo „Tiesos žodžio“, bijojo bažnyčios pastorės Andželikos Krikštaponienės, todėl sužinojusios, kad ruošiuosi savo akimis pamatyti, pakalbėti su ja, patarė to nedaryti, nes „įtikins, įtrauks, užhipnotizuos“.

Pastorė Andželika kalbėjo prikimusiu balsu, citavo Bibliją, tačiau nejutau, kad mane tuojau pat kur nors įtrauks.

Jėzaus garbintojai rinkdavosi buvusiame „Palydovo“ kino teatre. Šurmuliavo jaunimo grupelės. Šiek tiek nustebau, kad jaunuoliai nesistumdė, garsiai neburbuliavo ir nesikeikė rusiškai, o angliškai dar nemokėjo. „Tai juk Dievo žmonės“, – paaiškino jau šiek tiek pažįstamas vyrukas.

Scenoje maždaug pustrečios valandos pamokslininkas iš Rygos skaitė paskaitą apie šeimą ir vaikus. „Pagalvojau, o dabar dar kartą patvirtinu, kad geresnio oratoriaus nesu girdėjęs.“ Jis dešimtis kartų kartojo paskaitos leitmotyvą: žydinti žemė ir išdeginta žemė. „Iš kur – iš Dievo ar iš beždžionės?“ Pasirodo, iš beždžionės kilę tik komunistai. Originalu ir aktualu.

„Pamokslininkas meldėsi, mikrofonas sustiprino maldą. Salė – taip pat. Pastorius – rusiškai ir man nežinoma dvasių kalba. Stengiausi išgirsti aiškiau artikuliuotą frazę. Nepavyko. Nuo scenos sklido vis galingesnis garsas, žmonės taip pat – greičiau ir garsiau. Jutau – salė virpa nuo maldos ir aukšto dažnumo garsų. Nebesišypsojau, stovėjau akis išplėtęs ir žiūrėjau į iškeltas maldininkų rankas, palinkusius kūnus ir sustingusius žvilgsnius. Pasukau galvą į šalis, ar visi taip. Absoliuti dauguma. Kas tai – fanatizmas? Ar Šventos Dvasios prisilietimas?“ Po to vyko įšventinimas. „Prie manęs priėjusi jaunutė mergina paklausė, ar dar neapsisprendžiau. Pasakiau, kad stebiu ir stengiuosi suprasti“: nuo mažų dienų bijojau Dievo, nes babytė vis sakydavo, kad jis pakoros. Mūsų kaime ant sankryžos stovėjo didelis kryžius, o nukryžiuotasis Jėzus vis žiūrėdavo į mane ir korojo. Saugiausia, kai važiuodavom pro kryžių vežimu – įsiknisdavau į šiaudus, kad iš ten nematytų didžiausio pasaulio nusidėjėlio. Taip ir iki šiol neišlendu...

Ant scenos darbavosi Dievo žodžio skleidėjas – suplukęs, jau be švarko.

„Velnio varymo arba gydymo procesas vyko greitai ir sklandžiai. Stovinčiam paliesdavo smilkinius, ir tas prilaikomas draugo virsdavo. Gal vaidyba? Supratau – ne.“ Mačiau nuo scenos nulipančias apsiašarojusias, išbalusias merginas, sustingusius žvilgsnius.

Po apsilankymo „Palydovo“ kino teatre ir pasikalbėjimo su šiauliečių pastore, kur sužinojau, kad „ne Andželika įkūrė Šiauliuose bažnyčią, o Dievas“ ir „Šiaulių krašto“ redaktorius – taip pat“ (suprask – iš Dievo), buvo surašyti apibendrinimai ir klausimai bandančiai laisvėti visuomenei.

„Tėvai ir vaikai, mano galva, turėtų patys išsiaiškinti, nes visuomeninių ar valdžios organizacijų trigrašis konfliktą gali tik pagilinti“, – svarsčiau. Teigta, kad tradicinės ir naujosios bažnyčios neturėtų vengti diskusijos. „Apie Šventąjį Sostą ir didžiojo protestanto Martyno Liuterio kūjo smūgių aidą diskutuos istorikai, religijotyros specialistai, o mums lieka viltis, kad dvidešimtojo amžiaus pabaigoje nekils religinių karų.“

Retoriškai klausta, kodėl „Tiesos žodžio“ bažnyčia traukia jaunus žmones, kaip jaunuolių psichiką gali veikti dvasių kalba iki oro virpėjimo, viešos šėtono varymo ir gydymo procedūros? Įtartinos tada pasirodė ir pinigų rinkliavos, išgirdus, jog „geriau duoti šimtinę, penkiasdešimtinę, o ne sutrešusią trioškę“. Maldos namuose nemačiau kryžiaus, tačiau ten buvo garbinamas tas pats Jėzus. „Pamažėle apsiprantame su įvairiomis partijomis, priprasim ir prie religijų kakofonijos.“

Straipsnis „Garbina tą patį Jėzų“ rašytas be kruopelytės pykčio, švelniai ironiškai, išklausius abi konfliktuojančias puses. Norėta diskusijos. „Reiškinys egzistuoja ir apie jį reikia kalbėti, bet be pykčio ir išankstinės nuostatos.“

Diskusijų sulaukta, bet dar daugiau – pykčio, nesupratimų ir skundų aukštesnėms instancijoms. Pasipylė laiškai – pritariantys ir smerkiantys. Visi jie išspausdinti. Tarp jų ir Šiaulių kunigų pareiškimas dėl religinės sektos „Tiesos žodis“. Kunigai reikalavo, kad būtų atšauktas Šiaulių miesto valdybos nutarimas, leidžiantis registruoti „Tiesos žodį“ ir kad „būtų uždrausta sektoms viešai skleisti savo agitaciją“, paaiškinta, kad “sektos vadovė Andželika Krikštaponienė ir jos draugai iš sektos narių hipnoze ir kitomis priemonėmis čiulpia pinigus“. Spausdintas ir „Tiesos žodžio“ bažnyčios pastorės Andželikos Krikštaponienės laiškas.

Į redakciją tirti skundo buvo atvažiavusi ir „Respublikos“ dienraščio žurnalistė Olava Strikulienė. „Šiaulių kraštą“ pasipiktinusios tautietės piešė kaip tautinės religijos juodintoją, o redaktorių – kaip svarbiausią naujųjų religijų propaguotoją, svetimų valstybių agentą.

Laikas buvo įdomus: lakstė raganos – reikėjo ir laužų...

...Temų visuma yra leidinio gyvasties tabletė, kuri, būna, veikia ir trisdešimt metų. Todėl ir šiandien prisimenamos temos, į kurias galima pažvelgti tarsi nuo Šatrijos ar Salduvės. „Tiesos žodis“ nesugriovė Lietuvos, nesutrypė lietuvių tautinės savigarbos, nors ir iki šiol, berods, garbina tą patį Jėzų toje pačioje vietoje kaip ir prieš kelis dešimtmečius. Apie „Naujojo amžiaus“ bažnyčias laikraštis epizodiškai rašė dar keletą kartų, tačiau tai jau nebebuvo esminės temos. Apie du tūkstantuosius metus mūsų skaitytojai dar kartą susitiko su pastore Andželika – pasakojimas apie įdomų žmogų.

ŠIAU­LIŲ MIES­TO KU­NI­GŲ PA­REIŠ­KI­MAS DĖL RE­LI­GI­NĖS SEK­TOS „TIE­SOS ŽO­DIS“

Vi­sos re­li­gi­nės sek­tos, nors jos ir re­mia­si Evan­ge­li­ja, yra ne­su­de­ri­na­mos su Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios moks­lu. Yra tik vie­na Kris­taus įkur­to­ji Baž­ny­čia. Vi­sos sek­tos at­si­ra­do vė­liau ir jos yra at­ska­los nuo bend­ro ka­mie­no.
Sek­tos „Tie­sos žo­dis“ įsta­tai skam­ba gra­žiai, juo­se daug iš­trau­kų iš šv. Raš­to, bet tos iš­trau­kos taip su­kli­juo­tos, kad min­tis skam­bė­tų jų nau­dai. Sek­tų va­do­vų pa­grin­di­nė min­tis ir no­ras paim­ti tei­siš­kai iš as­mens ne tik de­šim­tą da­lį už­dar­bio, bet įvai­riais bū­dais iš­vi­lio­ti ir li­ku­sius pi­ni­gus.

Sek­tos va­do­vė An­dže­li­ka Krikš­ta­po­nie­nė ir jos drau­gai iš sek­tos na­rių hip­no­ze ir ki­to­mis prie­mo­nė­mis čiul­pia pi­ni­gus. Sek­tos agi­ta­to­riai gat­vė­se, įstai­go­se ir at­ski­ruo­se na­muo­se vi­lio­ja žmo­nes į sa­vo sek­tą. Jau­ni­mas, pa­te­kęs į jų pink­les, psi­chiš­kai su­ža­lo­ja­mas, tai liu­di­ja gy­dy­to­jų raš­tai, pa­si­da­ro ne­tin­ka­mas moks­lui, kū­ry­bai, nau­din­gam dar­bui. Vai­kai nu­tei­kia­mi prieš tė­vus, suar­do­ma šei­mų vie­ny­bė. An­dže­li­kos veik­la ne­si­de­ri­na su „Tie­sos žo­džio“ įsta­tais. Ka­ta­li­kų baž­ny­čia ne­ka­riau­ja su tai­kio­mis re­li­gi­jo­mis, bet gi­na sa­vo skriau­džia­mų ir ap­gau­tų vai­kų tei­ses.

Šiau­lių mies­to mo­ti­nos, gel­bė­da­mos sa­vo vai­kus nuo pra­žū­ties, gal­vo­da­mos apie jų atei­tį, su­kū­rė ini­cia­ty­vi­nę gru­pę prieš sek­tas. Šiau­lių mies­to ku­ni­gai mo­ti­nų veik­lai pri­ta­ria, jas už­jau­čia, už jas ir klys­tan­čius vai­kus mel­džia­si.

Ku­ni­gai ir su­klai­din­tų vai­kų mo­ti­nos pra­šo, kad bū­tų at­šauk­tas 1991 m. spa­lio 28 d. Šiau­lių mies­to Val­dy­bos nu­ta­ri­mas, at­šauk­tas šios sek­tos už­re­gist­ra­vi­mo po­tvar­kis ir kad bū­tų už­draus­ta sek­toms vie­šai skleis­ti sa­vo agi­ta­ci­ją.

Mons. K. Ja­kai­tis,
Šiau­lių šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čios kle­bo­nas,
Šiau­lių De­ka­nas,

Kun. J. Ur­bo­nas,
vi­ka­ras

Šiau­liai, 1992 03 30