Anų metų kronika: „televoksas“ ir numautos „zuikio“ kelnės

Ric­kus ir len­kų ka­pi­to­nas
Smil­gių kai­me (Šiau­lių v.) gy­ve­na tū­las An­ta­nas Sa­vic­kas. Apy­lin­kė­je ėmė skleis­ti gan­dus, kad ar­ti­muo­se miš­kuo­se slaps­to­si plė­ši­kai Bal­sys, Kaz­laus­kas, Ric­kus ir len­kų ka­pi­to­nas (nie­ko sau kom­pa­ni­jai).
Gan­dai greit plin­ta. Net­ru­kus pa­sie­kė ir Šiau­lių kri­mi­na­li­nę po­li­ci­ją. Gan­dus iš­tir­ti nu­vy­ko ke­li val­di­nin­kai. Sa­vic­kas pa­tvir­ti­no, kad plė­ši­kai tik­rai slaps­to­si apy­lin­kės miš­kuo­se ir net te­kę jam su jais kal­bė­tis.
Bal­sys ir Kaz­laus­kas sa­kė, kad at­vy­ko čia pra­leis­ti ato­sto­gas. O Ric­kus su len­kų ka­pi­to­nu pa­si­sa­kė, kad pa­bė­go iš Len­ki­jos: vog­tu lėk­tu­vu nu­skri­do į Če­kos­lo­va­ki­ją, o iš ten mo­to­cik­lu at­va­žia­vo į Lie­tu­vą.
Val­di­nin­kai Sa­vic­ko pa­sa­koms ne­pa­ti­kė­jo. Žmo­ge­lis pri­si­pa­ži­no, kad tą is­to­ri­ją pa­ts su­gal­vo­jo. Sa­vic­kas kri­mi­na­li­nių ro­ma­nų mė­gė­jas. Jis pa­si­sa­kė, kad no­rė­jęs kny­go­se ap­ra­šo­mus nuo­ty­kius pa­ma­ty­ti sa­vo aki­mis, kaip po­li­ci­ja gau­do plė­ši­kus. Už šią pa­sa­ką Sa­vic­kas bus nu­baus­tas.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. spa­lio 7 d.

Trau­ki­niai stin­ga van­dens
Šiau­lių – Bir­žų ruo­že kur­suo­jan­tiems trau­ki­nė­liams sau­sas ru­duo šiuo lai­ku tei­kia ne­ma­ža rū­pes­čių. Vi­si prie ge­le­žin­ke­lio gar­ve­žiams van­dens at­sar­gai pa­pil­dy­ti šu­li­niai tuš­ti. Gar­ve­žių iš­ger­tos net vi­sos ar­ti­miau­sios ba­los. Prit­rū­kę ke­ly van­dens, ma­ši­nis­tai pri­vers­ti van­de­nį ga­ben­tis net ki­bi­rais iš pa­ke­ly gy­ve­nan­čių ūki­nin­kų. Dėl šios prie­žas­ties trau­ki­nė­liai ne kar­tų pa­vė­luo­ja.
Jei toks šil­tas ir sau­sas ru­duo tę­sis il­giau, ūki­nin­kų žiem­ken­čiams gre­sia įsi­mes­ti ru­gi­nu­kai, ku­rie juos su­ka­po­tų. Taip pat di­de­lis pa­vo­jus žiem­ken­čiams, jei už­snig­tu ne­pa­ša­lus.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. lapk­ri­čio 11 d.

Šiau­lių uba­gės rū­pes­tis žu­vu­siais...
Pa­ba­liuo­se gy­ve­na uba­gė – daž­nai šiau­lie­čiai ma­to ją vaikš­čio­jant su pla­čiab­ri­le skry­bė­le, di­de­le pyp­ke bur­no­je, vie­no­je ran­ko­je ne­ši­na bo­ta­gu, o ki­to­je – šniū­re­lį su šu­ne­liu.
Prieš ka­rą ji bu­vu­si ru­sų gim­na­zi­jos mo­ky­to­ja. „Gar­si“ ji tuo­met bu­vo ir Ry­go­je, kur ją pra­var­džia­vo „ka­ra­lie­ne“. Da­bar ji Pa­ba­liuo­se tu­ri na­me­lius ir ga­na ne­špėt­nią duk­te­rį...
Šio­mis die­no­mis ši „ka­ra­lie­nė“ at­si­lan­kė j Šiau­lių pa­štą. Pri­ri­šo prie sta­lo ko­jos šu­ne­lį ir at­si­da­riu­si sa­vo „po­rtfe­lį“ ėmė dės­ty­ti iš jo įvai­rių laik­raš­čių iš­kar­pas, ku­rio­se bu­vo ap­ra­šy­tos ne­lai­mės, ka­tast­ro­fos ir t. t.
Neil­gai var­čiu­si, pa­ga­liau su­si­ra­do ieš­ko­mą iš­kar­pą. Nu­si­pir­ko per­lai­dą ir pa­pra­šė tar­nau­to­jos, kad jai per­lai­dą už­pil­dy­tų. Su­mo­kė­jo 9 li­tų 75 cen­tus, ku­riuos ad­re­sa­vo Kel­mės kle­bo­nui, pra­šy­da­ma, kad už tą su­mą bū­tų at­lai­ky­tos „ce­lu­na­vos“ mi­šios už ang­lių ka­syk­lų ka­tost­ro­foj žu­vu­sius.
Po to, su­si­kraus­tė sa­vo tur­tą at­gal, at­si­ri­šo šu­ne­lį, už­si­de­gė pyp­kę ir iš­di­džia ei­se­ną išė­jo.
Še tau ir uba­gai!
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. gruo­džio 16 d.

25 me­tai L. Ja­ka­vi­čiaus „Juo­kų ka­len­do­riui“
Šio­mis die­no­mis iš spau­dos išė­jo kas­met lei­džia­mi L. Ja­ka­vi­čiaus ka­len­do­riai. L. Ja­ka­vi­čiaus ka­len­do­riai yra la­bai mė­gia­mi mū­sų liau­dies, ypač kai­me. Pa­žy­mė­ti­na, kad su 1933 mt. iš­leis­tu „Juo­kų ka­len­do­rių“, šis ka­len­do­rius mi­ni 25 me­tų sa­vo gy­va­vi­mo su­ka­tu­ves.
Pir­mas „Juo­kų ka­len­do­rius“ išė­jo 1908 mt. Ry­go­je ir iki šiol jau 25 mt. re­gu­lia­riai išei­na. Tai re­tas lie­tu­vių spau­do­je ju­bi­lie­jus. „Juo­kų ka­len­do­riaus“ ti­ra­žas da­bar sie­kia 50.000 eg­zemp­lio­rių.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. spa­lio 23d.

„Zui­kiui“ kel­nes nu­mo­vė
Jo­niš­kio gelž. sto­ty­je mui­to kont­ro­lė ap­žiū­rė­da­ma atė­ju­sį Į Lie­tu­vą tarp­tau­ti­nį ke­lei­vi­nį trau­ki­nį, pa­ste­bė­jo po mie­ga­muo­ju va­go­nu pa­lin­du­sį vy­riš­kį. Mui­ti­nin­kai vie­ni ne­pa­jė­gė šio „zui­kio“ iš po va­go­no iš­trauk­ti, už­tat pa­si­kvie­tė į tal­ką stot, po­li­ci­ją ir lat­vių tar­nau­to­jų, bet lat­viai at­si­sa­kė.
„Zui­kis“ tiek stip­riai bu­vo įsi­ka­bi­nęs, kad jį be­trau­kiant, nu­trau­kė kel­nes. Pa­li­kęs be kel­nių „zui­kis“ pa­ts iš­lin­do.
Pa­si­ro­dė, kad šis at­kak­lus „zui­kis“, tai Lat­vi­jos pi­lie­tis Ro­berts, gy­ve­nąs Ry­goj ir tre­čią kar­tą jau vyks­tąs Kau­nan „zui­kiu“.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. spa­lio 23 d.

Ca­rai­tis Alek­sie­jus vėl Šiau­liuo­se
Šiau­liuo­se su­lai­ky­tas, per­nai Lie­tu­vo­je (ir Šiau­liuo­se) bu­vęs, va­di­nąs sa­ve „Jo di­de­ny­bės Ru­si­jos sos­to įpė­di­nis Alek­sie­jus Ro­ma­no­vas, ca­ro Mi­ka­lo­jaus II-jo sū­nus“. „Ca­ro sū­nus“ pa­dė­tas po­li­ci­jos da­bok­lėn.
Prieš kiek lai­ko, ne­to­li Ry­gos esan­čiam Men­lu­žių ku­ror­te, tū­la mo­te­ris nak­tį iš­gir­do kaž­ką jū­roj dai­nuo­jant. Pro lan­gą ji pa­ma­tė, kad iš lai­vo iš­li­po 3 vy­riš­kiai, ku­rie atė­ję pas ją ir pra­šė­si įsi­leis­ti. Mo­te­ris juos įlei­do, o vė­liau jie at­si­ne­šė daug deg­ti­nės ir vi­są nak­tį gir­tuok­lia­vo. Vie­nas tų vy­riš­kių nuo to lai­ko, pa­si­va­di­nęs sa­ve „ca­ro sū­nu­mi“, pa­si­da­rė tos mo­ters nuo­la­ti­niu sve­čiu.
Kar­tą „ca­ro sū­nus“ pa­si­sa­kė ei­siąs į kaž­ko­kį su­si­rin­ki­mą. Mo­te­ris pra­šė, kad ir ją drau­ge pa­siim­tų. Su­si­rin­ki­me mo­te­ris la­bai nu­ste­bo, kai „ca­ro sū­naus“ nak­ties drau­gai prieš jį sto­vė­jo „ra­miai“ ir nuo­lat jį ti­tu­la­vo „va­še ve­li­čest­vo Alek­siej Mia­ko­la­jie­vič“.
Vė­liau Alek­sie­jus paaiš­ki­no, kad jis esąs ru­sų ca­ro sū­nus ir ren­kąs me­džia­gą Pa­bal­ti­jos vals­ty­bių at­sta­ty­mui... Jo pa­var­dė esan­ti su­klas­to­ta, nes ki­taip jis ne­ga­lįs gy­ven­ti.
Paaiš­kė­jo, kad tai yra Alek­sand­ras Ro­ma­novs­kis, Lat­vi­jos pi­lie­tis. Jis, su­klas­ta­vęs sa­vo do­ku­men­tus, pra­dė­jo gast­ro­liuo­ti po Lie­tu­vą. Po­li­ci­ja pas jį ra­do „Vil­niaus pa­są“, ku­ria­me įlip­dy­ta fo­tog­ra­fi­ja, per­muš­ta Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ant­spau­du, o apa­čio­je pa­si­ra­šęs Šiau­lių bur­mist­ras p. J. Va­lan­čius. Be to, ta­me pa­se yra be­veik vi­sų Šiau­lių ap­skr. vals­čių po­li­ci­jų ant­spau­dai ir vir­ši­nin­kų pa­ra­šai.
„Ca­ro sū­nų“, tur būt, eta­pu iš­ga­bens Lat­vi­jon.
„Mū­sų mo­men­tas“, 
1932 m. spa­lio 30 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Ce­liau­ka

Sa­ky­mai

Sa­ko, kad at­pigs deg­ti­nė.
Tas su­pran­ta­ma vi­sai:
žą­sį ke­pa gas­pa­di­nės, —
tur at­pig­ti gė­ra­lai.

Mat, žą­sis reikš­mės nu­sto­tų,
jei prie jos iš­gert ne­duo­tų:
Kas čia vel­nio do žą­sis,
jei­gu sau­sas go­mu­rys?!

Sa­ko, rū­pi­na­si pie­nu.
Prieš­pie­čiams kiek­vie­ną die­ną
val­di­nin­kai pie­ną mauk­tų
ir ant­ros sku­biau­siai lauk­tų.

Čia neaiš­kus daik­tas vie­nas:
prie žą­sies tau bal­tas pie­nas...
Prie žą­sies ne pie­no rei­kia,
bet šio to, kur gal­vą vei­kia.

Sa­ko, na­ciai Klai­pė­do­je
kaž­ką nau­ją su­gal­vo­jo.
Sa­ko, svas­ti­ką pa­kei­sim
ir slap­ta lie­tu­vius švei­sim.

Čia, at­ro­do, nieks ne­ma­čys:
jei esi, bro­ly­ti, na­cis,
tai, į ko­kį kai­lį lį­si,
sa­vo snu­kio ne­pa­kei­si.

Sa­ko, kad len­kai vis no­ri
su lie­tu­viais su­si­dė­ti:
apie me­ną ir kul­tū­rą
at­si­sė­dus pa­šne­kė­ti.

Sa­ko, ieš­ką jie kon­tak­to,
kaip su­ras­ti bend­rą tak­tą
dėl kul­tū­ros rei­ka­lų,
o dau­giau kas – ne­svar­bu.

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. lapk­ri­čio 11 d.
 

Gal prieš 100 me­tų...

Mil­ži­niš­ka kiau­lė
Neb­ras­ko­je (Ame­ri­kos Jungt. Vals­ty­bė­se) yra kiau­lė, ku­rią ga­li­ma drą­siai pa­va­din­ti di­džiau­sia vi­sa­me pa­sau­ly. Jos il­gis nuo snu­kio iki uo­de­gos ga­lo – 2,25 met­ro. Ji sve­ria 1100 sva­rų.

Ra­dio žmo­gus
Inž. Uenc­le­jus pa­dir­bi­no „ra­dio žmo­gų“, ku­rį pa­va­di­no te­le­vok­su. Te­le­vok­sas klau­so in­ži­nie­riaus įsa­ky­mų per ra­dio ir at­lie­ka įvai­rius dar­bus.
„Mū­sų die­nos“, 1928 m. lie­pos 8 d.

Dy­džiai
Pa­veiks­le du pa­skiau­sie­ji mū­sų die­nų tech­ni­kos ste­buk­lai – aukš­čiau­sios pa­sau­ly ra­dio sto­ties Ber­ly­ne bokš­tas ir nau­ja­sis oro mil­ži­nas or­lai­vis „Gra­fas Ce­pe­li­nas“ ( 235 mtr. il­gio).
„Mū­sų die­nos“, 
1928 m. spa­lio 7 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio