Anų metų kronika

G. Bag­do­na­vi­čius. So­dy­ba Mei­žiuo­se. 1924 m. „Auš­ros“ mu­zie­jaus rin­ki­nys.

Šau­kė­nuo­se daug žy­dų
Nors ir ma­žas mū­sų mies­te­lis, bet žy­dų, kaip bač­koj sil­kių pri­kimš­tas. Žy­diš­kų krau­tu­vių yra 15 ir kai ku­rio­se ga­li­ma pa­ste­bė­ti di­de­lį ne­šva­ru­mą.
Yra ir koo­pe­ra­ty­vas vie­ti­nio džia­ko­no pa­vyz­din­gai ve­da­mas. Tik ten­ka la­bai ap­gai­les­tau­ti, kad mū­sų pil. dar ne­su­sip­ra­tę, duo­da­si sa­ve iš­nau­do­ti tiem „pa­ra­zi­tam“, nes tie gud­ruo­liai vi­su­mėt duo­da ke­le­tą „bom­bon­kų“ ma­ga­ry­čių.
Su­sip­ras­kim bro­liai, ne­si­duo­kim iš­nau­do­ti vi­so­kiem svie­to pa­rė­ji­mam.
Pa­lai­ky­kim sa­vuo­sius koo­pe­ra­ty­vus.
P Arit­žas

„Šiau­lie­tis“, 
1925 m. va­sa­rio 1 d.

Žei­me­lis. Pur­vų „sos­ti­nė“
 Ca­ro „ba­tiuš­kos“ lai­kais ir vo­kie­čių oku­pa­ci­jos se­zo­ną, kuo­met zems­kių bei žan­da­rų „na­gai­ka“ švil­pė pi­lie­čiams apie spran­dą, kol lie­tu­viai šiems po­nams gar­bę ati­duo­da­mi jie pa­klup­čio­mis apie juos tu­pi­nė­jo – tol bu­vo sau­si ke­liai ne vien tik mies­te­lyj, bet ir vi­so­je apy­lin­kė­je. Da­bar, Die­ve fu ma­no, nei iš­bris­ti, nei iš­va­žiuo­ti mies­te­lio gat­vė­mis. Pur­vų iki au­sų!
Se­niau jau bu­vo kal­ba­ma „iš aukš­tų sfe­rų“, būk mies­te­lį bru­ka­vo­sią. Bet kur lė­šos ir kas bru­ka­vęs? Bet šian­dien, kuo­met sa­vi­val­dy­bė­je tu­pi „pažan­gie­ji“ tų kal­bų ne­si­gir­di. Tur­būt jie ma­no pa­dirb­din­ti ae­rop­la­ną žmo­nės per­kė­li­nė­ti iš tur­ga­vie­tės į sto­tį, nes tą­ja gat­ve ei­nant pur­vuo­se pa­skęs­ti ga­li­ma.
Žmo­nės, gel­bė­kit, Žei­me­lis su vi­sais „pi­lie­čiais“, ku­rių čia ap­sčiai yra, pa­skęs pur­vuo­se!
„Šiau­lie­tis“, 
1925 m. va­sa­rio 22 d.

Ko­mu­nis­ti­niai at­si­šau­ki­mai
Ko­vo mėn. iš 7 d. į 8 d. Šiau­lių m. nak­ties me­lu bu­vo iš­pla­tin­ta ko­mu­nis­ti­nių at­si­šau­ki­mų, ku­riuo­se kvie­čia „su­si­pra­tu­sios dar­bi­nin­kės“ ko­vai už sa­vo bū­vio pa­ge­ri­ni­mą ir spies­tis po rau­do­na ko­mu­nis­tų par­ti­jos vė­lia­va, ku­ri esan­ti dar­bi­nin­kių – „iš­ga­ny­to­ja“, ir „sau­go­to­ja“.
At­si­šau­ki­mai bai­gė­si se­nais nu­dė­vė­tais ko­mu­nis­ti­niais obal­siais.
„Šiau­lie­tis“, 
1925 m. kovo 15 d.


Kar­vė – kar­žy­gė
Sau­sio 16 d, ve­dė mer­gi­na iš Aukš­tu­čių km. į Šiau­lius pre­ky­vie­tėn par­duo­ti kar­vę.
Be­ve­dant per Du­po­niu km. kar­vė iš­trū­ko, per­ver­tė mer­gi­nų ir pra­dė­jo ją ba­dy­ti. Tai pa­ma­tę vy­rai pa­si­sku­bi­no pa­gal­bon. Re­zul­ta­te vie­nam per­dur­ta ran­kos plaš­ta­ka, ki­ti ap­dau­žy­ti ir api­ba­dy­ti lai­min­gai pa­bė­go. Drą­ses­ni. ap­si­gink­la­vę mie­tais, lei­dos vy­tis Ver­bū­nų km. link.
Du vai­ki­nu, ban­dę pa­sto­ti ke­lių, bu­vo kar­vės par­blokš­ti že­mėn, ku­ri be gai­les­čio juos ba­dė. Tai pa­ma­tęs ken­čian­čių tė­vas pa­si­sku­bi­no pa­gal­bon, bet ir pa­ts ta­po par­blokš­tas, ir api­ba­dy­tas. Lai­mei jam pa­vy­ko įsi­kib­ti į kar­vės ra­gus, o tuo tar­pu ap­si­gink­la­vu­siems mie­tais vy­rams pa­si­se­kė kar­vę nu­mal­šin­ti.
At­va­rius kal­ti­nin­kę kai­man su­bė­go mi­nia žmo­nių kaip į at­lai­dus žiū­rė­ti maiš­ti­nin­kės – kar­vės. At­vy­kęs gy­dy­to­jas pri­pa­ži­no kar­vę esant svei­ką.
Vy­rai juo­kau­da­mi kal­bė­jo­si, kad šią kar­vę nau­din­ga bū­tų len­kams iš­si­ra­šy­ti kai­po pi­ges­nę prie­mo­nę ga­li­mų ne­ra­mu­mų „kres­no­se“ mal­ši­ni­mui.
At­si­bas­tė Pe­lec­kis
Ba­lan­džio 4 d. at­si­bas­tė į Sta­čiū­nus koks­tai p. Pe­lec­kis, gir­da­ma­sis esąs vals­tie­tis liau­di­nin­kas, ir no­rė­jo lai­ky­ti ne­va pa­skai­tą. Tuo­jaus da­vė įsa­ky­mą kai­mo įga­lio­ti­niui su­va­ry­ti žmo­nes į taip va­di­na­mą pa­skai­tą ar­ba tie­siog į mi­tin­gą, kur vos 5 v. v. pra­dė­jo mi­tin­guo­ti mo­kyk­los sa­lė­je, šmeiž­da­mas val­džią ir taip vi­so­kius už­me­ti­mus da­ly­da­mas Val­džiai, krikš­čio­niš­kų pa­krai­pų as­me­nims.
Pa­si­bai­gus mi­tin­gui bu­vo už­klaus­ta ke­le­tas klau­si­mų, į ku­riuos ne­no­riai at­sa­ki­nė­jo ar­ba vie­ton at­sa­ky­ti pra­dė­da­vo vėl vi­sus keik­ti ir ne­ži­nia ko daž­nai ap­si­verk­da­vo (gal, kad klau­sy­to­jus su­grau­di­nus. Red.) Bet sta­čiū­nie­čiai, iš­sky­rus mo­kyk­los ve­dė­ją p. A. Ska­bie­ką ir p. Ce­se­vi­čių, ma­žai tek­rei­pė do­mės į kal­bė­to­jo aša­ras.
„Šiau­lie­tis“, 
1925 m. ba­lan­džio 19 d.

„Šliup­tar­nių“ dar­bo vai­siai
Lin­ku­va. Ge­gu­žės mėn. 10 d. pil. Ta­mo­šiū­nas Vin­cas, Gir­but­kių k., bol­še­vi­kams esant Lie­tu­voj bu­vęs Lin­ku­vos ko­mi­sa­ro „pa­moč­ni­kas“ at­vy­ko dvi­ra­čiu Lin­ku­von ir pri­si­trau­kęs alu­čio taip, kad gat­vė jau pa­si­da­rė per­ siaura, to­dėl už­si­dė­jo dvi­ra­tį ant pe­čių ir šauk­da­mas „Bo­že ca­ria chr...“ ne­šė­si; su­ti­kęs gi ką nors tuoj puo­lė muš­ti, kam, anot jo, ne­duo­da jam ke­lio.
Ki­lo di­džiau­sias triukš­mas; gat­vės gy­ven­to­jai vi­si iš­bė­go į gat­vę.
„Po­nas“ V. pa­ma­tęs, kad žmo­nės juo­kia­si su­ma­nė „što­kų pa­pro­vyt“ ir tol dau­žė dvi­ra­tį, kol vi­sos jo ma­žo­sios da­lys nu­šo­ki­nė­jo. Po to pail­sęs sė­do į grio­vį pa­si­lsė­ti. 0 at­si­lsė­jęs vėl va­rė sa­vo dar­bą.
Žmo­nės la­bai pa­si­pik­ti­no. Tai vis „šliup­tar­nių“ dar­bo vai­siai!
Kla­jū­nas

„Šiau­lie­tis“, 
1925 m. ge­gu­žės 17 d.

Kie­no bus atei­tis Šiau­lių ap­skri­ty­je?
Šian­dien Šiau­lių ap­skri­tis yra sta­čiai nuo­sta­bio­je pa­dė­ty­je. Čia ne tik mies­tai, mies­te­liai, bet net kai­mai yra už­si­krė­tę rau­do­nu­mu! Rau­do­nu­mu aš va­di­nu so­cia­liz­mą. Jei­gu mes per­žiū­rė­si­me Šiau­lių mies­to, ap­skri­ties ir vals­čių ta­ry­bas, tai dau­ge­ly­je vie­tų pa­ma­ty­si­me so­cia­lis­tams vir­šų paė­mus.
Ka­me prie­žas­tys? Pa­mė­gin­si­me jas pa­nag­ri­nė­ti. Išei­ki­te jūs Šiau­lių mies­to tur­gui, ku­ris čia bū­na tris kar­tus sa­vai­tė­je, tai gau­si­te įspū­džio, . kad tai ne Lie­tu­vos mies­to esa­ma, bet Smo­lens­ko. Pir­mu­čiau­sia me­ta­si akys­na kaž­ko­ki ypa­tin­gi ve­ži­mai, ku­rių, sa­kau, ga­li­ma pa­ma­ty­ti tik kur tam­sio­je Ru­si­jo­je. Tie ve­ži­mai ne­pap­ras­tai men­ki ir ne­pa­to­gūs? Apie pa­kink­tus taip pat nė­ra ko kal­bė­ti – jie me­di­niai, škur­li­niai, vir­va­ga­li­niai, ne­gra­žūs, ne­pa­to­gūs ir daž­nai vi­sai sui­rę.
Pa­žiū­rė­ki­te da­bar į žmo­nes. Jie dau­gu­mo­je ne­pap­ras­tai ap­si­lei­dę: ap­dris­kę, ap­še­pę.
Nuei­ki­te kai­man. Čia pa­ma­ty­si­te dar biau­res­nį įspū­dį. Jūs nie­kur Lie­tu­vo­je ne­ra­si­te to­kių biau­rių gry­čių kaip Šiau­lių ap­skri­ty­je. Čia yra kai­mų, kur di­des­nė pu­sė gry­čių be ka­mi­nų. Sta­čiai kas tai to­kio ne­pap­ras­ta!
Jei­gu į vi­sa tai pa­vir­šu­ti­nai pa­žiū­rė­si­te, tai gau­si­te įspū­džio, kad Šiau­lių ap­skri­ty­je dau­gu­mos uba­gų gy­ve­na­ma. Tuo gi tar­pu vi­sai ne taip čia yra. Juk že­mė Šiau­lių ap­skri­ty­je, bend­rai kal­bant yra ge­ra ir ne po tiek ma­ža jos tu­ri­ma. Man te­ko užei­ti gry­čion pas vie­ną ūki­nin­ką, ku­ris tu­ri 20 de­šim­ti­nių že­mės, ir aš iš­si­gan­dau, at­ro­do – lyg čia uba­go gy­ve­na­ma. Tuo gi tar­pu su­val­kie­tis lie­tu­vis, tu­rė­da­mas to­kį že­mės skly­pą: gra­žiai, sta­čiai po­niš­kai gy­ve­na.
Iš čia aiš­ki yra iš­va­da, kad Šiau­lių ap­skri­ties gy­ven­to­jai ne­pap­ras­tai yra ap­si­lei­dę. Jie ap­si­lei­dę vi­sa­me ka­me ir net sa­vo rei­ka­lų svars­ty­me.
Kiek­vie­nas ge­rai gal­vo­jan­tis ūki­nin­kas ne­ga­li bū­ti so­cia­lis­tas, nes so­cia­liz­mas ati­ma nuo­sa­vy­bę. Ar daug ar ma­ža aš tu­riu, bet tai ma­no.
Ką gi ma­no tie, ku­rie so­cia­lis­tams sa­vo atei­tį įduo­da? Jie ar­ba nie­ko ne­ma­no, nes yra tam­sūs, ar­ba no­ri iš­lais­ty­ti sve­ti­mą pie­ną ir jo pa­lai­žy­ti, va­di­na­si, sve­ti­mo tur­to bent ga­ba­lė­lį nu­grieb­ti.
Blo­gą atei­tį to­kie, žmo­nės sau ga­mi­na, nes tur­tas iš­dras­ky­ti yra la­bai leng­va, bet ji­sai įsi­gy­ti yra la­bai sun­ku.
Nė pa­slap­tis, kad so­cia­lis­tų va­dų tar­pe yra ne­ma­ža ir bur­žu­jų. Ko tie po­nai to­kiais va­dais pa­si­da­rė? Štai ko­dėl: jie no­ri drums­ta­me van­de­ny­je žu­vis gau­dy­ti; jie ma­no, kad jei so­cia­liz­mas vi­są suar­dy­tų, tai bent ne­lies­tų sa­vo va­dų, ir va­dai sve­ti­ma nuo­skau­da dar ga­lė­tų krau­ti sau tur­tus ir dė­ti pi­ni­gus už­sie­nio ban­kuos­na, jei­gu jų čia il­gai lai­ky­ti ne­bū­tų ga­li­ma.
Tai ką re­mia ir prie ko ei­ną mū­sų žmo­nės, ku­rie bal­suo­ja už so­cia­lis­tus. Tik aš dar pa­brė­žiu, kad dau­ge­lis šių žmo­nių taip da­ro ne dėl to, kad jie bū­tų vi­sai blo­gi žmo­nės, bet to­dėl, kad jie dar sa­vo rei­ka­lų ne­sup­ran­ta ir yra tam­sūs.
Krump­lys

„Šiau­lie­tis“, 
1925 m. bir­že­lio 21 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

M. Cie­lau­ka
Pa­va­sa­rio go­dos
Sau­lė ko­pia vis aukš­čiau,
žmo­nės žiū­ri – kad ge­riau.
Sau­lės prie­šas – de­be­sė­lis,
žmo­gui – bė­dos, rū­pes­tė­liai.

Daug pa­va­sa­rių praė­jo,
van­de­nų daug nu­te­kė­jo,
bet ne­pa­me­nam tik­rai,
kad nors kar­tą būt ge­rai.

Tai ir šį­met, kaip ma­tyt,
nie­ko ge­ro ne­pa­vyt:
su pa­va­sa­riu ir bė­dos
bus ant spran­do at­si­sė­dę.

Vil­niaus gat­vėj fran­tas ei­na,
o jo dū­šioj ne­spa­kai­na:
ėda gal­vą kva­ra­ba, –
nau­jo gals­tu­ko nė­ra.

Po­niai ir­gi ne­sma­gu­mas –
ke­pa­lu­šo pa­pras­tu­mas:
šį­met rei­kia su gė­lėm,
kad – nei vel­niui, nei žmo­nėm...

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. ge­gu­žės 5 d.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.

Susijusios naujienos

2022-04-29
Komentarai:
2022-04-08
Komentarai:
2022-03-30
Komentarai:
2022-03-26
Komentarai:
2022-03-18
Komentarai:
2022-02-28
Komentarai:
2022-02-18
Komentarai: