Anų metų kronika

G. Bag­do­na­vi­čius. Kel­mė. Aikš­tės vaiz­das prieš gais­rą. „Auš­ros“ mu­zie­jaus rin­ki­nys.

19 val. ke­lio­nė trau­ki­niu
Bu­vo pa­skelb­ta, kad sau­sio 30 d. Valst. Šiau­lių Teat­ras „Ka­pi­to­ly“ vai­dins „Žmo­nės ant le­do“, ta­čiau spek­tak­lis neį­vy­ko.
Mat, teat­ras bu­vo iš­vy­kęs gast­ro­lių į Kre­tin­gą, kur vai­di­no sau­sio 29 d., sau­sio 30 d. ry­tą tu­rė­jo grįž­ti, bet grį­žo tik 20 val.va­ka­re. Teat­ro va­go­nai bu­vo pri­ka­bin­ti prie pre­ki­nio trau­ki­nio, ku­ris ke­lio­nė­je už­tru­ko apie 19 va­lan­dų. Ak­to­riai, ti­kė­ję­si pus­ry­čiau­ti Šiau­liuo­se, pus­ry­čia­vo... Kar­te­noj, o pie­ta­vo... Tel­šiuo­se.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. va­sa­rio 4 d.


Kaip žy­dai mi­nė­jo va­sa­rio 16-osios šven­tę
Va­sa­rio 16 d. Šiau­lių žy­dų drau­gi­jos „Ez­ro“ sa­lė­je įvy­ko „Ez­ro“ ta­ry­bos iš­kil­min­gas po­sė­dis, ku­ria­me da­ly­va­vo vi­si ta­ry­bos na­riai, kvies­tie­ji vi­sų žy­dų or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vai ir žy­dų vi­suo­me­nė.
Po­sė­dį ati­da­rė ta­ry­bos pir­mi­nin­kas adv. G. Rach­mi­lis.Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas sa­vo kal­bo­je api­bū­di­no Va­sa­rio 16 d. reikš­mę, ypač at­ga­vus am­ži­ną­ją sos­ti­nę Vil­nių. Pa­mi­nė­jo žu­vu­sius už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, ku­riuos su­si­rin­ki­mas pa­ger­bė at­si­sto­ji­mu.
Po to kal­bė­jo „Ez­ro“ v-bos pir­mi­nin­kas adv. B. M. Ab­ra­ma­vi­čius. Jis pla­čiai nu­pa­sa­ko­jo apie Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo pe­rio­dą, apie at­sta­ty­mo dar­bus ir mil­ži­niš­ką pa­žan­gą, pa­da­ry­tą per 22 ne­prik­lau­so­mo gy­ve­ni­mo me­tus. Pa­žy­mė­jo žy­dų da­ly­va­vi­mą at­sta­ty­mo dar­be ir pa­lin­kė­jo, kad lie­tu­vių ir žy­dų su­gy­ve­ni­mas bū­tų ir to­liau ge­ras, vi­si bū­tų vie­nin­gi ir kad Lie­tu­vių tau­ta iš­lik­tų ka­ro aud­ros ne­pa­lies­ta.
Po to, žy­dų gim­na­zi­jos di­rek­to­rius p. Rud­ni­kas skai­tė pa­skai­tą, ku­rio­je api­bū­di­no žy­dų ir lie­tu­vių is­to­ri­nį ir da­bar­ti­nį ge­rą su­gy­ve­ni­mą, žy­dų pri­si­dė­ji­mą Lie­tu­vą at­sta­tant ir t. t. Pa­gei­da­vo, kad žy­dų vi­daus gy­ve­ni­mas bū­tų su­nor­muo­tas at­gai­vi­nant vei­ku­sią žy­dų bend­ruo­me­nę.
Su­si­rin­ki­mas pa­siun­tė Vals­ty­bės Pre­zi­den­tui ir Mi­nist­rui Pir­mi­nin­kui svei­ki­ni­mo te­leg­ra­mas.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. va­sa­rio 25 d.


Žy­dų at­bė­gė­liai Šiau­liuos
Nors len­kų – vo­kie­čių ka­ras greit pa­si­bai­gė, ta­čiau to ka­ro pa­da­ri­niai la­bai di­de­li. Ne tik ta­po su­griau­ti mies­tai, bet ir žmo­nės nu­ken­tė­jo; vie­ni jų žu­vo ka­ro aud­roj, ki­ti iš­bė­gio­jo kur kas ga­lė­jo. To­kių iš­bė­gė­ju­sių da­lis šiuo lai­ku yra ir Šiau­liuo­se. Tai žy­dų ka­ro at­bė­gė­liai.
Jū­sų bend­ra­dar­biui te­ko juos ap­lan­ky­ti ir pa­tir­ti kai ku­rių įspū­džių.
Pa­gy­žių – Var­po gat­vių kam­pe, nau­jai pa­sta­ty­tuo­se p. Mar­ti­nai­čio 2-jų aukš­tų mū­ro na­muo­se įreng­tas tiems ka­ro at­bė­gė­liams spe­cia­lus in­ter­na­tas, ku­ria­me yra: mie­ga­mi kam­ba­riai, val­gyk­la, skal­byk­la, ma­ža li­go­ni­nė ir bai­gia­ma įreng­ti skai­tyk­la. Vi­si fi­zi­niai dar­bai, ko­kie bu­vo rei­ka­lin­gi įren­giant šį in­ter­na­tą, at­lik­ti pa­čių at­bė­gė­lių pa­jė­go­mis, nes dau­ge­lis jų yra ama­ti­nin­kai spe­cia­lis­tai ir kt.
Šia­me in­ter­na­te glo­bo­ja­mi išim­ti­nai tik cha­lu­ci­nin­kai, to­dėl jie in­ter­na­te pa­tys pa­lai­ko šva­rą ir vi­są tvar­ką. Su­se­gu­siems tei­kia­ma me­di­ci­nos pa­gal­ba. Ją tei­kia gre­ta in­ter­na­to esan­ti „Oze“ am­bu­la­to­ri­ja. Tuo tar­pu šia­me in­ter­na­te gy­ve­na per 70 vy­rų ir apie 30 mo­te­rų. Jų am­žius nuo 17 iki 24 me­tų. Lie­tu­viš­kai iš jų kal­bė­ti nie­kas ne­mo­ka, tik len­kiš­kai ir ku­ris-ne­ku­ris ru­siš­kai. Pak­laus­ti, iš ko­kių jie vie­tų, paaiš­ki­no, kad veik iš vi­sos buv. Len­ki­jos te­ri­to­ri­jos. Jų tė­vai pa­li­ko gy­ven­ti vie­to­se, dėl se­nat­vės ne­pa­jėg­da­mi bėg­ti. Iš kai ku­rių tė­vų ir šiaip gi­mi­nių gau­na­mi ne­links­mas laiš­kai ar­ba ne­kro­lo­gai, kad to­kio ir to­kio tė­vas ar mo­ti­na mi­rę. To­kios ži­nios grau­di­na šį jau­ni­mą ir daž­nai įvyks­ta dra­ma­ti­nių sce­nų.
Ki­tas in­ter­na­tas įreng­tas Til­žės gat­vė­je, Ro­ga­li­no na­muo­se. Ten gy­ve­na neor­ga­ni­zuo­ti as­me­nys ir įvai­raus am­žiaus. Šia­me in­ter­na­te yra apie 60 as­me­nų, taip pat at­bė­gę iš oku­puo­tos Len­ki­jos.
Vi­sų ka­ro at­bė­gė­lių me­džia­gi­niu iš­lai­ky­mu rū­pi­na­si, per Rau­do­ną­jį Kry­žių, di­džiau­sia žy­dų or­ga­ni­za­ci­ja Ame­ri­ko­je „Džoint“, ku­ri tu­ri ir ki­to­se pa­sau­lio da­ly­se sky­rius. Taip pat ir ki­tos žy­dų or­ga­ni­za­ci­jos re­mia nuo ka­ro nu­ken­tė­ju­sius žy­dus. At­ro­do, kad me­džia­gi­nė at­bė­gė­lių būk­lė pa­ken­čia­ma.
Abie­jų in­ter­na­tų at­bė­gė­liais ad­mi­nist­ra­ty­vi­niu ir mo­ra­li­niu at­žvil­giu rū­pi­na­si Šiau­lių žy­dų bend­ruo­me­nės or­ga­ni­zac. pirm. Ab­ro­ma­vi­čius, adv. Ab­ro­ma­vi­čius (jau­na­sis), M. Sle­zi­nas ir Ge­se­le­vi­čius. Šie as­me­nys nuo­lat yra kon­tak­te su at­bė­gė­liais, ku­rių kas­dien vis dar gru­pė­mis at­vyks­ta, ta­čiau dėl ne­bu­vi­mo tin­ka­mų pa­tal­pų, jų siun­ti­mas į Šiau­lius tu­rės bū­ti su­stab­dy­tas.
At­bė­gė­liai yra ver­ti užuo­jau­tos.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. ko­vo 10 d.


Že­mai­čiai grįž­ta iš Klai­pė­dos bi­jo­da­mi iš­tau­tė­ti
Pas­ta­ruo­ju lai­ku Šiau­liuo­se vis kas­kart dau­giau pa­ste­bi­ma at­vy­ku­sių iš Klai­pė­dos kraš­to lie­tu­vių ir ieš­kan­čių čia dar­bo.
Jū­sų bend­ra­dar­bis kal­bė­jo­si su tais grį­žu­siais iš Klai­pė­dos kraš­to lie­tu­viais ir iš kai ku­rių pa­ty­rė įspū­džių.
Pa­si­ro­do, iš Klai­pė­dos mies­to ir kraš­to dau­giau­sia grįž­ta že­mai­čiai, ku­rie bu­vo už­si­li­kę gy­ven­ti po Klai­pė­dos kraš­to pri­jun­gi­mo prie Vo­kie­ti­jos. Kai ku­rie že­mai­čiai yra iš­gy­ve­nę Klai­pė­dos kraš­te 10 ir dau­giau me­tų. Da­bar, grįž­da­mi, jie ne­te­ko da­lį ar­ba vi­so sa­vo tur­to.
Jų grį­ži­mo prie­žas­tis yra su­si­ju­si su mais­to ir ki­tų kas­die­ni­nių reik­me­nų trū­ku­mu, o taip pat ir dėl ne­no­ro iš­tau­tė­ti.
– Mes, gal būt, bū­tu­me gy­ve­nę ir to­liau, nes ten dar­bo yra ap­sčiai, nors iš jo ir ma­ža nau­dos, jei vo­kie­čiai ne­ra­gin­tų priim­ti jų pi­lie­ty­bę ir vai­kus leis­ti į vo­kiš­kas mo­kyk­las, – sa­ko tie su­grį­žę že­mai­čiai.
Tai­gi, jų grį­ži­mas tu­ri bū­ti su pa­gar­ba pa­tei­si­na­mas, nes tie lie­tu­viai grįž­ta ne vien dėl duo­nos kas­die­ni­nės, bet, kaip ma­tyt, ir dėl bai­mės iš­tau­tė­ti.
To­kie su­grį­žė­liai Šiau­liuo­se ar ki­tur ne­grei­tai gau­na dar­bo ir to­dėl ge­ro­kai ten­ka pa­skurs­ti, pa­varg­ti.
Jei len­kų ka­ro at­bė­gė­liai ir ki­to­kie tos ka­tast­ro­fos at­blokš­ti be pi­lie­ty­bės žmo­nės Lie­tu­voj yra vi­sai tin­ka­mai pri­glob­ti, net spe­cia­lūs in­ter­na­tai jiems įreng­ti, tai Klai­pė­dos kraš­to lie­tu­viai at­bė­gė­liai taip pat tu­rė­tų bū­ti ku­riuo nors bū­du pri­glob­ti, nes jie taip pat yra stai­gaus Klai­pė­dos kraš­to ne­te­ki­mo įvy­kio au­kos, ku­rių skai­čius kas­dien di­dė­ja. (Čia tu­ri­ma gal­voj šei­mos, ku­rios gy­ve­no Klai­pė­dos kraš­te iš at­si­tik­ti­nio ar lau­kų dar­bo).
Klai­pė­dos kraš­te dar yra daug.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. ko­vo 31 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

A. Gi­nu­tis
Vien­gun­gio žie­ma

Aš pa­žįs­tu ka­va­lie­rių, –
Dė­vi trum­paiš kai­li­niais.
Ele­gan­tiš­kas... ma­nie­ros...
Ach!.. Gra­žus gi po vel­niais!

Ap­va­lus vei­de­lis raus­vas,
Akys mė­ly­nos spal­vos;
Ne­ži­nau tik ko­kio plau­ko –
Nėr nei vie­no ant gal­vos.

Me­tų de­šim­tį ket­vir­tą
Vi­jos tie­siai ir nar­siai,
Bet da­bar kaž­kas pa­kir­to,
Jau kaž­kas ne­be­ge­rai.

Jam nuo šal­čio striu­ka da­ros,
Varg­šui trūks­ta ši­lu­mos.
Mat, vien­gun­gis, – ve­ge­ta­ras..
Nėr kiau­lie­nos... nėr žmo­nos...


„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. va­sa­rio 18 d.

Klemas su Padurka šneka

– La­bas, Pa­dur­kė­li. Sa­kyk, ko toks su­si­mąs­tęs?
– Gal­vo­ju apie vy­riš­ką gi­mi­nę. Anks­čiau aš bu­vau nuo­mo­nės, kad tik mo­te­riš­kos mo­ka be­ždžio­nau­ti, bet pa­si­ro­do, kad pa­mil­ką tu­rė­jau. Da­bar ma­tau, kad mū­sų vy­rai jas net pra­len­kė. Ku­ris tik šiau­lie­tis į Vil­nių nu­va­žiuo­ja, bū­ti­nai grįž­ta su len­kiš­ko fa­so­no ke­pu­re. Ar­gi ne be­ždžio­nės jie, sa­kyk?
– Vi­sai tei­sin­gai. Bet iš vie­nos pu­sės ver­ta juos pa­gir­ti – jie pil­nu­moj pa­si­ro­do, ko­kie lie­tu­viai jie yra. Žo­džiu, da­bar ga­li­ma at­skir­ti pe­lus nuo grū­dų.
– Ži­nai, prie­te­liau, gal užei­sim j ko­kią kar­čia­mą, lau­ke šal­ta ple­pė­ti.
– Ge­rai pa­sa­ky­ta. Ei­nam.

– Na, iš­mes­kim po čier­ku­tę.
Į svei­ka­tą.
– Į svei­ka­tą. Tie­sa, prie­te­liau, aš tu­riu tau po­rą mįs­lių.
– Na?
– Kur yra links­miau­sia vie­ta Šiau­liuo­se?
– Hm... Pi­lie­čių klu­be.
– Ne. Dar­bo bir­žo­je.
– O ko­dėl?
– To­dėl, kad ten be­dar­biai bir­žos ve­dė­ją šok­di­na be mu­zi­kos.
– O kad ta­ve kur...
– Na, o sa­kyk, ko­kią kan­ce­lia­ri­ją pi­jo­kai va­sa­rą bur­no­je, o per spei­gus jai dė­ko­ja?
– Sun­ku pa­sa­ky­ti.
– Nuo­va­dai. Mat, va­sa­rą pi­jo­kui per­nak­vo­ti ant uly­čios – vie­nas ma­lo­nu­mas, bet per šal­čius, jei nu­ga­be­na jį į nuo­va­dą, jis dė­ko­ja, kad ry­tą ga­li grįž­ti ne­nu­ša­lu­sia no­sim ar ko­ja.
– Tei­sin­gai.
– O sa­kyk, kas mū­sų mies­te kon­ku­ruo­ja gro­žio sa­lio­nus?
– Ne­ži­nau.
– O gi ba­rų pa­da­vė­jos.
– O da­bar, prie­te­liau, aš ta­vęs pa­klau­siu. Kas yra virš kant­ry­bės?
– Prie 30° šal­čio be pe­čiu­ko kios­ke sė­dė­ti ir „De­šimt cen­tų“par­da­vi­nė­ti.
– Ats­pė­jai. Na, o kas la­biau­siai gei­džia per­si­kel­ti į Vil­nių?
– Tie, ku­rie ne­ga­li čia at­si­kra­ty­ti nuo kre­di­to­rių.
– Bra­vo!
– Na, o da­bar, prie­te­liau, už­trauk­sim dai­nuš­ką:
Ger­kim po la­šiu­ką,
Ger­kim po la­šiu­ką,
Kad su­šil­tų
Vi­du­riu­kai...

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. sau­sio 21 d.


Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.

Susijusios naujienos

2022-04-29
Komentarai:
2022-04-22
Komentarai:
2022-04-08
Komentarai:
2022-03-26
Komentarai:
2022-03-18
Komentarai:
2022-02-28
Komentarai: