Anų metų kronika

Či­go­nas ir prie­te­liai tur­gu­je
Apuš­ruo­to k. Ly­gu­mų v. gyv. J. La­zaus­kas va­žia­vo į Pak­ruo­jų, tur­gun, pirk­ti ark­lio. Jam iš­va­žiuo­jant, žmo­na pri­gra­si­no, kad nu­pirk­tų ge­rą ark­lį, o jei par­va­žiuo­siąs su ko­kiu kui­nu, tai iš na­mų iš­va­ry­sian­ti. Žmo­na da­vė jam 82 Lt.
La­zaus­kas, nors ir ūki­nin­kas, bet apie ark­lius be­veik nie­ko ne­nu­si­ma­nė. Il­gai rin­ko­si, ap­žiū­rė­jo be­veik vi­sus ark­lius, pa­ga­liau už 80 Lt nu­si­pir­ko ga­na ge­rą ark­lį. Kai jis jau ruo­šė­si va­žiuo­ti na­mo, prie jo priė­jo či­go­nas ir pra­dė­jo iš jo juok­tis:
–Tai, gas­pa­dor, va­di­nas ark­lį pir­kai?...Jis nuo­ma­ru ser­ga, iš akių ma­tau...
– Ar tik­rai? – nu­si­gan­dęs pa­klau­sė La­zaus­kas.
– Kaip Die­vą my­liu! Su tuo ark­liu iki na­mų ne­nu­va­žiuo­si.
Ži­nai, pa­keisk jį nors ir į blo­ges­nį, bet į svei­ką...
La­zaus­kas su­ti­ko, o či­go­nas tuoj „su­ra­do“ žmo­gų, ku­ris su­ti­ko nors ir į li­go­tą ark­lį keis­ti sa­vo kui­ną.
Bet tuo dar ne­si­bai­gė La­zaus­ko „kry­žiaus ke­liai“. Kai jis su nau­ju ark­liu ruo­šė­si va­žiuo­ti na­mo, ki­tas ūki­nin­kas, pa­žiū­rė­jęs ark­liui į dan­tis, nu­si­juo­kė:
– Ar na­gi­nėms tą ark­lį pir­kai? Juk jam, tur būt, jau tris­de­šimt me­tų yra – nė vie­no dan­čio ne­bė­ra, ga­lė­si ko­še jį šer­ti...
La­zaus­kas pa­žiū­rė­jo ark­liui į bur­ną ir tik­rai – nė vie­no dan­ties!
Pra­dė­jo pro tur­gų ieš­ko­ti „ge­ro­jo“ či­go­no, bet šio jau ir pė­dos din­go. Bi­jo­da­mas to­kį ark­lį ves­ti na­mo, jis nu­ve­dė jį į tur­gų ir par­da­vė už 20 Lt, o pa­skui, kad drą­siau bū­tų va­žiuo­ti na­mo, užė­jo į trak­tie­rių ir ge­ro­kai iš­gė­rė.
Kai jis li­po į ra­tus ir pa­žiū­rė­jo į ki­še­nę, ten gu­lė­jo ke­li va­rio­kai...
Na­mo jis grį­žo la­bai su­si­jau­di­nęs ir... pa­pa­sa­ko­jo, kad miš­ke ji už­puo­lę du ne­pa­žįs­ta­mi vy­rai, ku­rie, gra­sin­da­mi jį nu­žu­dy­ti, atė­mę pi­ni­gus...
Šiau­lių krim. po­li­ci­ja išaiš­ki­no, kad La­zaus­ką nie­kas nea­pip­lė­šęs. Da­bar, už klai­di­ni­mą po­li­ci­jos, jam ke­lia­ma by­la.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1938 m. ko­vo 6 d.

Įsi­my­lė­ju­si ūki­nin­kai­tė pa­vo­gė sa­vo krai­tį...
Kur­šė­nų v., Var­ku­vė­nų km, gy­ve­na pa­si­tu­rį ūki­nin­kai Kaz­laus­kai. Jie tu­ri sū­nų ir duk­te­rį, ku­riuos la­bai my­li ir su­kro­vė jiems ga­na di­de­lius krai­čius. Sū­nui tė­vai ža­dė­jo pa­lik­ti ūkį, o duk­te­rį iš­leis­ti už tur­tin­go vy­ro.
Tė­vai jo­kiais ban­kais ne­pa­si­ti­kė­jo ir sa­vo su­tau­pąs lai­kė na­mie pa­slė­pę, kad net vai­kai ne­ži­no­jo, kur yra ta pi­ni­gų slėp­tu­vė.
Pas Kaz­laus­kai­tę nuo­lat lan­ky­da­vos pirš­liai, bet ji vis at­si­sa­ky­da­vo  te­kė­ti, tė­vams sa­ky­da­ma, kad jai jau­ni­kiai ne­pa­tin­ką.
Pas Kaz­laus­kus pra­dė­jo daž­nai lan­ky­tis se­nas, bet tur­tin­gas jau­ni­kis, Ra­ma­naus­kas. Duk­tė ir šį „iš­bro­ki­jo“, bet čia su jos spren­di­mu ne­su­ti­ko tė­vai ir lie­pė jai už jo te­kė­ti. Nors ji spy­rė­si, bet tė­vų pri­gra­sin­ta, kad ją iš­va­ry­sią iš na­mų, su­ti­ko.
Ves­tu­vės tu­rė­jo įvyk­ti va­sa­rio 27 d. Kai Ra­ma­naus­kas su­si­ta­rė dėl krai­čio, duk­tė pa­klau­sė, kiek duo­sią jai pi­ni­gų. Tė­vai pa­ža­dė­jo ke­le­tą tūks­tan­čių.
– Ža­dėt ža­dat, – pa­reiš­kė duk­tė, bet pa­skui, gal būt, ir ne­duo­sit...
–Tu ma­nai,– su­py­ko mo­ti­na, kad mes ta­ve ap­gau­ti no­rim? Da­bar ga­liu pi­ni­gus pa­ro­dy­ti!
Su­py­ku­si mo­ti­na nuė­jo ka­ma­ron at­si­ne­šė pun­de­lį pi­ni­gų ir pa­ro­dė juos duk­te­riai.
–Te, pa­si­žiū­rėk, jei ne­ti­ki!
Duk­tė nie­ko neat­sa­kė, bet tą va­ka­rą vi­są lai­ką se­kė, kur mo­ti­na neš pa­dė­ti pi­ni­gus. Kai vė­lai va­ka­re jau­ni­kis iš­va­žia­vo, mo­ti­na vėl nuė­jo ka­ma­ron ir pi­ni­gus pa­slė­pė. Duk­tė pro rak­to sky­lu­tę žiū­rė­jo, kur yra to­ji slėp­tu­vė...
Ki­tą die­ną duk­tė bu­vo la­bai links­ma, pa­dė­jo mo­ti­nai ruoš­ti ves­tu­vių val­gius ir kep­ti py­ra­gus. Pa­va­ka­ry, kai tė­vas su mo­ti­na iš­va­žia­vo į Kur­šė­nus at­vež­ti šnap­so ir ki­tų daik­tų, duk­tė nu­bė­go ka­ma­ron, paė­mė 1500 Lt, su­si­kro­vė sa­vo krai­čio da­lį ir din­go iš na­mų. Grį­žę tė­vai duk­ters ne­be­ra­do. O ta­da jau paaiš­kė­jo, kad duk­tė my­lė­jo pa­pras­tą ber­ną, ku­ris da­bar gy­ve­na Šiau­liuo­se, ir pas jį at­va­žia­vo su­si­tuok­ti.
Da­bar ūki­nin­kai­tės ieš­ko jos tė­vai ir po­li­ci­ja.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“,
 1938 m. ko­vo 6 d.

Keis­tas mi­ru­sios se­nu­tės pri­si­kė­li­mas
Šiau­liuo­se, Sker­dyk­los gat­vė­je, vie­na­me na­me at­si­ti­ko keis­tas įvy­kis. To na­mo sa­vi­nin­kas tu­rė­jo se­ną ser­gan­čią mo­ti­ną. Nors sū­nus sten­gė­si sa­vo mo­ti­ną pa­gy­dy­ti ir nuo­la­tos kvie­tė gy­dy­to­jus, bet šie nie­ko ne­ga­lė­jo pa­gel­bė­ti, se­nu­tė kas­dien vis silp­nė­jo.
Ko­vo 5 d. ry­tą se­nu­tė, at­si­svei­ki­nu­si su sū­nu­mi, mi­rė. Sū­nus sie­lo­jo­si dėl mo­ti­nos mir­ties ir, už­de­gęs žva­kes, ruo­šė­si ją tin­ka­mai ap­reng­ti ir pa­gul­dy­ti ant len­tos. Pras­lin­kus po mo­ti­nos mir­ties dviem va­lan­dom, sū­nus at­ne­šė dra­bu­žius ir no­rė­jo ją ap­reng­ti. Bet vos jis pa­ju­di­no nu­mi­rė­lę, ši pra­vė­rė akis ir pra­dė­jo kal­bė­ti. Sū­nus la­bai iš­si­gan­do ir iš­bė­go iš kam­ba­rio.
Po kiek lai­ko grį­žęs, jis ra­do mo­ti­ną sė­din­čią lo­vo­je.
Apie šį įvy­kį bu­vo pra­neš­ta gy­dy­to­jams, ku­rie pra­dė­jo aiš­kin­ti šio keis­to įvy­kio ap­lin­ky­bes.
Se­nu­tė, pa­gy­ve­nu­si vie­ną pa­rą, vėl mi­rė, ir dau­giau jau ne­be­si­kė­lė.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1938 m. ko­vo 13 d.

So­vie­tų Są­jun­gos ka­riuo­me­nei 20 me­tų
Va­sa­rio 23 d. suė­jo ly­giai 20 me­tų, kai įkur­ta Rau­do­no­ji ar­mi­ja.
So­vie­tų Są­jun­ga vi­są lai­ką yra drau­gin­ga Lie­tu­vai vals­ty­bė. Be to, la­bai svar­bu, kad So­vie­tų Są­jun­ga nie­kam nė­ra gra­si­nu­si už­puo­li­mu, o vi­sur ir vi­suo­met pa­brė­žia, kad jos ka­riuo­me­nė yra tik­tai ap­si­gy­ni­mo inst­ru­men­tas.
Jei­gu klau­si­mas taip sto­vi, tai yra aiš­ku, kad SSSR ka­riuo­me­nė tė­ra tik­ras tai­kos veiks­nys. So­vie­tų Są­jun­gos rau­do­no­ji ar­mi­ja yra pa­sie­ku­si di­de­lės pa­žan­gos, o ap­si­gink­la­vi­mo bei ka­ri­nės tech­ni­kos išug­dy­mo sri­ty­je yra su­lau­ku­si di­de­lių lai­mė­ji­mų.
Ša­lia ka­ri­nės ir tech­ni­ki­nės pa­žan­gos, So­vie­tų ka­riuo­me­nėj rei­kia ypa­tin­gai pa­brėž­ti ka­rių tau­ti­nį ir kul­tū­ri­nį su­si­pra­ti­mą. Rau­do­no­ji ar­mi­ja šian­dien tu­ri pui­kių, ge­rai ap­mo­ky­tų kad­rų žmo­nių, karš­tai my­lin­čių sa­vo tė­vy­nę. O to­kia ar­mi­ja vi­suo­met pa­si­ren­gu­si smū­giui ir nu­ga­lė­ti, jei­gu kas kė­sin­tų­si ją pul­ti, nes ji ži­no, kad ko­vo­je už sa­vo tė­vy­nę.
Tai­gi, drau­gin­go­sios Lie­tu­vai So­vie­tų Są­jun­gos ka­riuo­me­nė au­ga sa­vo ša­lies ap­sau­gai ir pa­sau­lio tai­kai stip­rin­ti, ku­ri ge­ro­kai braš­ka.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1938 m. va­sa­rio 27 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Ire­na Šur­nie­nė

Ga­na liū­dė­ti

Dar lau­ke bal­ta,
Dar ore šal­ta,
Bet jau pa­va­sa­ris šau­kia.

Pra­žy­do ie­vos.
Ža­liuo­ja pie­vos,
pa­dan­gėm ger­vės plau­kia.

Vė­jas ne­stau­gia,
Vė­jas neū­žia,
Vė­jai po lau­ką kva­to­ja.

Skam­ba tai skam­ba
Ža­lia gi­ru­žė.
Skam­ba ir dai­nos ar­to­jo.

Ga­na liū­dė­ti,
Ga­na ne­rim­ti, –
Pa­va­sa­ris ne­ša jau­nys­tę.

Kiek­vie­ną šau­kia,
Kiek­vie­ną kvie­čia
Tik už­si­mo­ti iš­drįs­ti.

Tad ir į dar­bą,
Tad ir j lau­ką
Su plie­no žag­rėm, ar­to­jai!

Ru­de­nį mū­sų
Kiek­vie­ną lau­kia
Auk­sas gels­vų va­sa­ro­jų.
„Įdo­mus  mū­sų mo­men­tas“, 
1938 m. ko­vo 27 d.

Mo­te­rims

At­min­kit vi­suo­met, kad mei­lė­je mo­te­ris pir­mau­ja prieš vy­rą.
Tik ne­duo­ki­te jam to pa­ste­bė­ti.
Nie­kuo­met ne­pert­rau­kit jo kal­bos – pa­sa­ko­ji­mo, ir kar­tu ne­ro­dy­kit nuo­bo­džiau­jan­čio vei­do, ne­žais­ki­te pirš­tais ir ne­sup­ki­te ko­ją. Koks be­bū­tų nuo­bo­dus ir kvai­las jo pa­sa­ko­ji­mas, bet, jei jūs jį aty­džiai klau­so­tės, jis skai­tys jus pro­tin­ga ir su­pran­tan­čia mo­te­ri­mi.
•
Ne­sis­ten­ki­te ro­dy­tis ko­ke­tiš­ka, jei jums tai ne­pri­tin­ka. Jūs tik ap­si­juok­sit.
•
Nie­kuo­met ne­kal­bė­kit apie sa­vo su­kne­les, mei­lės is­to­ri­jas ir kor­tas. Tai ga­li­ma da­ry­ti tik tuo at­ve­ju, jei jūs jau ke­lis me­tus iš­te­kė­ju­si ir jums nuo­bo­du.
Bet ir tuo­met ne­pa­tar­ti­na.
Sten­ki­tės kal­bė­ti kiek ga­li­ma ma­žiau.
•
Jei vy­ras do­va­no­ja jums gė­lių, nors tai ir bū­tų pa­ti pi­giau­sia puokš­tė, nie­kuo­met jų neuž­mirš­ki­te ir ne­mes­ki­te į ša­lį, ypač, kai jis tą ga­li ma­ty­ti. Vy­ras la­bai jaut­rus ir var­gu ar jis už tai jums at­leis.
•
Jei jūs ką my­li­te, kal­bė­ki­te tai jam daž­niau. Jis vi­suo­met no­riai klau­so­si pa­na­šių da­ly­kų. Bet jei jūs jo dau­giau ne­be­my­lit, tai sten­ki­tės ty­lė­ti. Jis pa­ts tai pa­ste­bės, ir jūs per­si­skir­sit be šird­gė­los.
•
Nie­kuo­met ne­klaus­kit vy­ro, ar jis jus my­li. Bet jei­gu jūs no­ri­te juo nu­si­kra­ty­ti, tuo­met klaus­kit kuo daž­niau.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1938 m. va­sa­rio 27 d.
 

Kle­mas su Pa­dur­ka
– Svei­ki­nu, Kle­mu­siuk!
– Su kuo?
– Su iš­si­va­da­vi­mu.
– Pa­mil­ką tu­ri, Pa­dur­kė­li – dar te­be­su po žon­kos kun­tap­liu.
O ži­nai, no­rė­čiau pa­gy­ven­ti kaip lais­vų­jų pa­dan­gių ere­lis, ar­ba kaip tas ka­va­lie­rius, ku­ris at­si­ve­dęs j Pi­lie­čių klu­bą pa­ną už­mi­go ant sta­lo, o išė­jo, kaip toj dai­nuš­koj sa­ko­ma, už kal­nie­riaus ve­da­mas, ko­jom mas­ka­tuo­da­mas, sa­vo dul­si­nė­ją pa­mirš­da­mas, kū­liais virs­da­mas...
– Links­ma is­to­ri­ja.
– O dar links­mes­nį pri­pot­ką ap­tu­rė­jo vie­no fab­ri­ko šo­fe­ris ir slū­žas. Mat, jų di­rek­to­rius bu­vo krikš­ty­no­se. Išei­da­mas iš krikš­ty­nų, jis kar­tu pa­siė­mė ir du nu­ger­tus bu­te­lius vy­no. Šo­fe­ris, par­ve­žęs sa­vo po­ną na­mo ir nu­ne­šęs kam­ba­rin jo daik­tus, pa­ste­bė­jo trun­ką ir pa­pra­šė tar­nai­tės, kad leis­tų iš­ger­ti.
Ši, bū­da­ma ge­ros šir­dies, da­vė iš­ger­ti šo­fe­riui ir slū­žui. Ir čia įvy­ko ne­da­ra­zu­me­ni­ja: di­rek­to­rius pa­ste­bė­jo, kad vy­nas kaž­kie­no nu­ger­tas ir pra­dė­jo ieš­ko­ti kal­ti­nin­kų. Ži­no­ma, jie tuoj bu­vo su­ras­ti ir nu­ko­ro­ti: slū­žas at­si­dū­rė už var­tų, o šo­fe­ris ga­vo 10 Lt bau­dos. Na, ką sa­ky­si – ar ne špo­si­nin­kas tas di­rek­to­rius?!
– Ne­ma­žes­nis špo­si­nin­kas už Kur­šė­nų pa­moks­li­nin­ką. Sup­ran­ti, Nep­rik­lau­so­my­bės šven­tės pro­ga pa­sa­kė kal­bą, kad ne­prik­lau­so­my­bės ko­vo­se da­ly­va­vę tik atei­ti­nin­kai ir pa­va­sa­ri­nin­kai...
– Na, ir kaip rea­ga­vo klau­sy­to­jai?
– Šyp­so­jo­si, o pa­rė­ję na­mo iš juo­ko lei­po.
– Ir kaip ne­leip­si, prie­te­liau, jei pa­sau­lis toks juo­kin­gas, o tie žmo­nės dar la­biau juo­kin­ges­ni.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1938 m. bva­sa­rio 20 d.
 

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.