Anų metų kronika

Nau­ji Gu­ber­ni­jos ba­rai
 Gu­ber­ni­jos alaus da­ryk­la ati­da­rė Jo­niš­ky sa­vo alaus ba­rą. To ba­ro ati­da­ry­me da­ly­va­vo Gu­ber­ni­jos alaus da­ryk­los ad­mi­nist­ra­ci­jos at­sto­vai: Lie­tu­vos Ban­ko di­rek­to­rius p. Kru­kaus­kas ir ba­rų inst­ruk­to­rė p.Viš­čiuo­vie­nė. Pa­gal alaus ba­rų t­ra­di­ci­ją, pir­mą die­ną sve­čiams alus bu­vo duo­da­mas ger­ti vel­tui, tad jo­niš­kie­čiai tu­rė­jo pro­gos pa­si­nau­do­ti vai­ši­na­mu alum – jo at­si­ger­ti be pi­ni­gų ir įver­tin­ti jo ko­ky­bę. Šio ba­ro ve­dė­ja pa­skir­ta p. Py­ra­gie­nė.
Kiek anks­čiau, Gu­ber­ni­ja ati­da­rė alaus ba­rą ir Kel­mė­je, kur ve­dė­ja pa­skir­ta p. Da­nie­lie­nė. Bu­vo ati­da­ry­tas dar vie­nas Gu­ber­ni­jos alaus ba­ras Že­mai­čių sos­ti­nėj –Telšiuose.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“. 
1938 m. va­sa­rio 13 d.

Kaip Šiau­liuo­se bu­vo „din­gę“ 4 vai­kai
Pr. sa­vai­tę Šiau­liuo­se pa­skli­do gan­dai, kad kaž­kas pa­vo­gęs 4 vai­kus ir kaž­kur su jais pa­bė­go. Kal­bė­ta, kad vai­kai pa­vog­ti tū­los Kal­ne­lio gy­ven­to­jos, o pa­vo­gęs kaž­koks ge­rai ap­si­ren­gęs vy­riš­kis, ku­ris vai­kus nu­si­ve­dęs į sto­tį. Bu­vo mi­ni­mas net trau­ki­nys, ku­riuo „gengs­te­ris“ vai­kus iš­ve­žęs.
Da­bar paaiš­kė­jo tik­ro­ji vai­kų „din­gi­mo“ prie­žas­tis. Vie­ną die­ną į mies­to sa­vi­val­dy­bę atė­jo api­ply­šu­si se­ny­va mo­te­ris, ve­di­na ke­tu­riais ne­di­de­liais vai­ku­čiais. Pak­laus­ta, ko ji no­ri ir kam čia at­si­ve­du­si tuos vai­kus, mo­te­ris pik­tai at­šo­vė:
– Ne­tu­riu. kas juos na­muo­se pri­žiū­rė­tų, o į val­dy­bą atė­jau dėl bu­to mo­kes­čio...
Mo­te­ris, pa­slan­kio­ju­si apie lan­ge­lius, vai­kus pa­lei­do. Vy­res­ny­sis vai­ku­tis, apie 6 mt amž., nuė­jo bur­mist­ro ka­bi­ne­to link, o pa­skui jį nu­se­kė ki­ti. Ati­da­rę bur­mist­ro ka­bi­ne­to du­ris, jie vi­si suė­jo į vi­dų ir su­sto­jo prie du­rų. Bur­mist­ras nu­ste­bęs pa­klau­sė, ko jie no­ri.
– Ma­mai nei dar­bo, nei pa­šal­pos ne­duo­da – tai ką mes da­ry­sim? No­rim pa­tek­ti prie­glau­don..
Bur­mist­ras tuoj išė­jo raš­ti­nėn ieš­ko­ti mo­ti­nos, bet ji jau bu­vo din­gu­si. Vai­kai bu­vo ati­duo­ti prie­glau­don, o po­li­ci­ja ėmė ieš­ko­ti mo­ti­nos.
Paaiš­kė­jo, kad mo­ti­na, grį­žu­si na­mo, ėmė vi­siems pa­sa­ko­ti, kad din­gę jos vai­kai. Taip ir pa­skli­do gan­dai, kad pa­grob­ti ke­tu­ri vai­kai. Ka­dan­gi mo­ti­na gy­ve­na la­bai skur­džiai ir vai­kų iš­lai­ky­ti ne­ga­li, to­dėl jie pa­lik­ti prie­glau­do­je.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“. 
1938 m. sau­sio 23 d.

Di­de­lis var­gas dėl ma­žo kū­di­kio
Šiau­lių ap­skr. gy­ve­na tur­tin­gų ūki­nin­kų šei­ma. Jis – 40 mt., o ji – 38 mt. Jų gy­ve­ni­mas, kaip žmo­nės sa­ko, vis­ko per­te­kęs. De­ja, jų na­mų ra­my­bę nuo­lat drums­da­vo ne­tu­rė­ji­mas įpė­di­nio. Pra­dė­ję kal­bė­ti, kam rei­kės pa­lik­ti sa­vo tur­tą, jie daž­nai su­si­bar­da­vo ir vie­nas ki­tam pri­kai­šio­da­vo. Žmo­na dėl to la­bai ken­tė ir su­gal­vo­jo „špo­są“...
Šiau­liuo­se ji pa­si­sam­dė mo­te­rė­lę, ku­ri tu­rė­jo jai su­ras­ti ir pra­neš­ti, jei ko­ki nors mo­te­ris no­rė­tų sa­vo vai­ką par­duo­ti. Mo­te­rė­lė su­ži­no­jo, kad vie­na mer­gi­na, dir­ban­ti fab­ri­ke, lau­kia kū­di­kio ir, no­rė­da­ma iš­veng­ti sar­ma­tos, kū­di­kį su­tik­tų per­leis­ti.
Vie­ną die­ną ūki­nin­kė at­va­žia­vo pas mer­gi­ną, pa­si­sa­kė esan­ti aukš­ta po­nia ir pra­šė vai­ką jai už at­ly­gi­ni­mą per­leis­ti. Mer­gai­tė, nors pra­džio­je ne­no­rė­jo, bet vė­liau su­ti­ko. Su­si­tar­ta, kad, kai gims kū­di­kis, tuoj jį ati­duos „po­niai“.
Ūki­nin­kė links­ma par­va­žia­vo na­mo ir po ke­lių die­nų pra­ne­šė sa­vo vy­rui, kad ji lau­kian­ti kū­di­kio. Vy­ras la­bai ap­si­džiau­gė, tuo­jau pa­sam­dė dar vie­ną tar­nai­tę ir ne­lei­do žmo­nai jo­kių dar­bų dirb­ti. Ke­li mė­ne­siai slin­ko di­džiau­sio­je san­tai­ko­je, ir vy­ras jau spė­lio­jo, kas gims: sū­nus ar duk­tė? Žmo­na jam pa­sa­ko­jo, kaip jie sa­vo vai­ką au­gin­sią, lei­sią į moks­lus ir pa­da­ry­sią di­de­liu žmo­gu­mi.
Vie­ną va­ka­rą pas tuos ūki­nin­kus atė­jo ne­pa­žįs­ta­ma mo­te­riš­kė ir pa­si­pra­šė nak­vy­nės. Vy­ras, nie­ko blo­go ne­gal­vo­da­mas, lei­do jai per­nak­vo­ti. Kai vy­ras išė­jo į kie­mą, mo­te­riš­kė pri­bė­go prie ūki­nin­kės ir sa­ko:
–Važiuok į Šiau­lius, už ke­lių die­nų jau bus...
Įė­jus vy­rui kam­ba­rin, žmo­na pra­dė­jo skųs­tis ne­ga­la­vi­mais ir sa­kė­si ryt va­žiuo­sian­ti li­go­ni­nėn.
– Ge­rai, bran­gu­te, aš ta­ve ga­liu ir tuo­jau nu­vež­ti.
– Ne, aš ge­riau pa­ti nu­va­žiuo­siu... Ką tu iš­ma­nai apie mo­te­riš­kas li­gas? Po ke­lių die­nų tu at­va­žiuok ma­nęs ir kū­di­kio par­si­vež­ti.
Vy­ras su­ti­ko, ry­tą pa­kin­kė ark­lius ir lie­pė sa­vo ber­nui nu­vež­ti žmo­ną į li­go­ni­nę. Nak­vo­ju­si pas juos mo­te­rė­lė taip pat pra­šė­si pa­ve­ža­ma iki Šiau­lių, nes ir jai ten esą rei­ka­lų. Vy­ras, li­kęs na­muo­se vie­nas, tuo­jau pas sta­lių už­sa­kė lop­šį, pa­sam­dė auk­lę ir ne­kant­riai lau­kė pra­ne­ši­mo...
Ūki­nin­kė, at­va­žia­vu­si į Šiau­lius, tuo­jau nu­bė­go pas tą mer­gi­ną. Ji jau bu­vo pa­gim­džiu­si. De­ja, ūki­nin­kei te­ko la­bai nu­si­vil­ti, nes mer­gi­na, pa­ma­čiu­si sa­vo kū­di­kį, ne­be­su­ti­ko jai ati­duo­ti.
– Ką, tams­ta! –pareiškė mer­gi­na,–sakeisi man esan­ti di­de­lė po­nia, o tuo tar­pu esi pa­pras­ta ūki­nin­kė. Dar ban­dą ma­no kū­di­kiui rei­kės ga­ny­ti...
– Ne, nors aš esu ir ūki­nin­kė, bet ta­vo kū­di­kį my­lė­siu kaip sa­vo! Kai jis paaugs, lei­siu jį į moks­lus ir pa­da­ry­siu di­de­liu žmo­gu­mi.
– Nors aš ir pa­pras­ta dar­bi­nin­kė, bet kū­di­kio tams­tai nea­ti­duo­siu, – ge­riau jau pa­ti jį au­gin­siu.
– Bet su­prask,– ver­kė ūki­nin­kė, – ką aš da­bar pa­sa­ky­siu sa­vo vy­rui?..
– Sa­ky­kit, ką no­rit, bet kū­di­kio ne­duo­siu.
Nors ūki­nin­kė ver­kė, dras­kė­si, siū­lė jai pi­ni­gų, bet mer­gi­na kū­di­kio ne­su­ti­ko ati­duo­ti. Ūki­nin­kė, verk­da­ma iš­bė­go. Bet tuoj ji su­ži­no­jo, kad kaž­ko­ki mo­te­riš­kė, gy­ve­nan­ti Kal­ne­lio ra­jo­ne, tu­ri jau 9 vai­kus, o da­bar pa­gim­džiu­si de­šim­tą. Ji tuoj nu­bė­go pas tą mo­te­riš­kę ir pra­šė jai per­leis­ti pa­sku­ti­nį vai­ką. Siū­lė 200 li­tų, pa­skui dar pri­mo­kė­sian­ti, bet mo­te­riš­kė at­si­sa­kė vai­ką par­duo­ti. Ta­da ji nu­bė­go į prie­glau­dą ir sa­kė­si no­rin­ti paim­ti ma­žą kū­di­kį, ku­rį įsū­ni­sian­ti. Bet prie­glau­do­je tuo me­tu |ma­žų vai­kų ne­bu­vo, ir ūki­nin­kė vėl grį­žo pas mer­gi­ną. Čia bu­vo li­ku­si ūki­nin­kės „pa­dė­jė­ja“, ku­ri vi­so­kiais bū­dais jau bu­vo pri­kal­bė­ju­si mer­gi­ną per­leis­ti kū­di­kį. Ūki­nin­kė da­vė mer­gi­nai 300 Lt, paė­mė kū­di­kį ir tuo­jau pa­siun­tė vy­rui te­leg­ra­mą: „At­va­žiuok. Paimk daug prie­gal­vių ma­ne ir sū­nų par­si­vež­ti“.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“. 
1938 m. sau­sio 30 d.

„Trys ka­ra­liai“ Šiau­lių apy­lin­kės teis­me
Šio­mis die­no­mis Šiau­lių apy­lin­kės teis­mas spren­dė Meš­kui­čių „tri­jų ka­ra­lių“ by­lą. „Ka­ra­liai“ bu­vo kal­ti­na­mi ne­le­ga­liu el­ge­ta­vi­mu. Sa­ky­tuo­se „ka­ra­liuo­se“ da­ly­va­vo ir vie­na mo­te­ris, per­si­ren­gu­si „ka­ra­lium“. Teis­man sto­jo tik vie­nas tų „ka­ra­lių“, aki­niuo­tas vy­ru­kas, ki­ti neat­vy­ko.
–Tamsta kal­ti­na­mas, kad 1937 mt. gruo­džio 31 d. su sa­vo drau­gais „ka­ra­lia­vai“ Meš­kui­čių ir Šiau­lių apy­lin­kėj, ne­tu­rė­da­mas tam spe­cia­laus lei­di­mo. Ar pri­si­pa­žįs­ti kal­tu? – klau­sia tei­sė­jas.
– Kal­tu ne­si­jau­čiu. Vi­si ir vi­sur per „Tris ka­ra­lius“ vaikš­to per­si­ren­gę.
– Bet jūs ne­tu­rė­jo­te tam lei­di­mo. Be to, bu­vo­te gir­ti, triukš­ma­vot?
– Kad triukš­ma­vo­me – to neat­si­me­nu. Iš­ger­ti, kai­po „ka­ra­liams“, ži­no­ma, tek­da­vo – žmo­nės pa­my­lė­da­vo...
– Ir gies­mes gie­do­jot?
– Taip, gie­do­jom.
– Ko­kias gie­do­jot?
– Lo­ty­niš­kas.
– Ko­kia tvar­ka žmo­nes lan­ky­da­vot, ar iš ei­lės ei­da­vot?
– Kaip pa­kliu­vo.
– Va­di­nas, iš­mal­dos pra­šy­da­vo!?
– Taip, po­ns tei­sė­jau...
– Ar daug peš­da­vot?
– Kas duo­da­vo, kas ne, vi­saip bū­da­vo,— pro aki­nius žiū­rė­da­mas aiš­ki­no tei­sė­jui „ka­ra­lius“.
– Ir pas žy­dus lan­ky­da­vo­te?
– Taip.
– Juk žy­dai ki­to­kio ti­kė­ji­mo
– Jiems „tri­jų ka­ra­lių“ ne­rei­kia.
–Jie ne­prieš­ta­rau­da­vo. Ta­čiau, ar juos daug lan­kė­me, neat­si­me­nu.
–Tai ko­dėl neat­si­me­ni?
– Kad tru­pu­tį gir­ti bu­vo­me,– šal­tai, ne­si­var­žy­da­mas, pa­reiš­kė kal­ti­na­ma­sis.
Pub­li­ka šyp­so­si, kai kas net kva­to­ja. Tei­sė­jas pra­šo ty­los.
–Tai ko­kie iš jū­sų „trys ka­ra­liai“, kad gir­ti bu­vo­te?
Kal­ti­na­ma­sis ty­li.
– Na, ge­rai. Sėsk tams­ta.
Tei­sė­jas, iš­žiū­rė­jęs šių „tri­jų ka­ra­lių“ by­lą, nu­spren­dė: by­lą ati­dė­ti, kvies­ti vi­sus „ka­ra­lius“, taip pat ir liu­dy­to­jus, ir by­lą spręs­ti se­kan­čia­me teis­mo po­sė­dy.
„Įdo­mus mū­sų momen­tas“. 
1938 m. va­sa­rio 20 d.

Iš šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos
J.Orin­tas
Dvi­de­šimt me­tų

Dvi­de­šimt me­tų, kai lais­vi esam,
Vy­tau­to Di­džio tę­siam žy­gius.
Tu­ri­me jū­rą, sa­vo lai­vy­ną,
Su juo ap­lan­kom vi­sus kraš­tus,
Gim­toj pa­dan­gėj drą­sūs la­kū­nai,
Bu­di sar­gy­boj sa­vo tau­tos,
Ki­ti jų skren­da net per At­lan­tą,
Gar­bei tė­vy­nės mūs Lie­tu­vos.

Lai vieš­pa­tau­ja šian­die tarp mū­sų
Bro­liš­ka mei­lė, mei­lė tik­ra.
Tė­vy­nės la­bui au­ko­kim vis­ką, —
Tai bus lai­min­ga mūs Lie­tu­va!
Po­ky­lius — puo­tas dar ati­dė­kim
Nau­jam Va­sa­riui, me­tų ki­tų,
Kai Ge­di­mi­no kal­ne bu­dė­sim,
Kai vi­sų šir­dys lais­vę pa­jus...

Šian­die­ną vi­si ruoš­tis pri­va­lom
Žy­giui į Vil­nių! — Sos­ti­nę tau­tos,
Į Ge­di­mi­no bran­gią­ją pi­lį,
Ku­ri dar vargs­ta aro na­guos.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“. 
1938 m. va­sa­rio 13 d.

Kle­mas su Pa­dur­ka kal­ba
– Jac­kau mie­liau­sias, oi-oio­jo­joi!
– Pa­dur­kė­li bran­giau­sias, ko tu de­juo­ji, kaip na­mų sa­vi­nin­kų at­sto­vai sa­vo uba­gys­te, sė­dė­da­mi ant pi­ni­gų kap­šo?
– Tu­riu bė­dą, Kle­mu­siuk.
– Ko­kią?
– Jau ket­vir­ta nak­tis kaip ne­ga­liu už­mig­ti.
– Ko­dėl tu man to ne­pa­sa­kei anks­čiau?
– Ką, tu no­ri man pa­žy­či­ti pi­ni­gų?
– Ne, bet aš tu­riu spe­cia­lių pro­ške­lių nuo ne­mi­go.
– Tfu! Kad ta­ve kur...
– Ale tu spjau­dais, kaip ma­no žon­ka.
– Kas gi at­si­ti­ko?
– Sup­ran­ti, aną die­ną ji skai­to ga­zie­tą ir sa­ko man: Kle­muk, pa­si­klau­syk ką laik­raš­čiai ra­šo: kad mū­sų lai­kais žmo­nės gy­ve­na vi­du­ti­niai pen­kio­li­ka me­tų il­giau, kaip anks­čiau.
O aš jai sa­kau: la­bai pui­ku.
Ko­dėl ta­ve tas taip džiū­gi­na, klau­sia ji ma­nęs? Aš, nie­ko ne­pa­mis­li­jęs, ir at­sa­kiau jai: aš ti­kiuos, kad per tą lai­ką tu at­ra­si lai­ko, kad ga­lė­tum pri­siū­ti ma­no šal­bier­kai gu­zi­ką.
– Iš už tai ji da­bar spjau­do­si?
– Ja. Sa­ko, kad bū­čiau ži­no­ju­si, už to­kio asi­lo ne­bū­čiau iš­te­kė­ju­si.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“. 
1938 m. sau­sio 16 d.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.