Naujausios
Vaikino ir Helsi draugystė buvo ypatinga, mat kalaitę tėvai sūnui nupirko prieš vienuolika metų, kad šis mažiau liūdėtų, mirus mylimam seneliui. Nei brolio, nei sesers neturėjęs paauglys Saša nepaprastai pamilo Helsi, o ši irgi nuo jo nenorėdavo atsitraukti nė per žingsnį.
Universitetą baigęs vaikinas dirbo informatiku, ir pas tėvus gyveno kartu su savo sužadėtine Marija. Šią vasarą trejus su pusę metų draugavusi pora ketino susituokti, tačiau vestuvių nebebus.
Nebebus todėl, jog vieną baisaus karo dieną maskolių paleista raketa nusileido po jų buto balkonu. Sprogimo aukomis tapo keliolika to namo gyventojų bei praeivių, vidurdienį išėjusių šiaip pasivaikščioti ar į parduotuvę.
Bavarijos mikrorajonas iki tol nebuvo patyręs raketų antpuolio, mat yra priešingoje pusėje nei fronto linija, einanti palei šiaurinę miesto dalį. Bavarijos gyventojai nepaisydavo oro pavojaus pranešimų.
Tačiau tas vidurdienis buvo visiškai kitoks, jo nedidelio mikrorajono gyventojai nepamirš niekada.
Atskridus raketai Saša buvo arti balkono, patyrė daugybę sužeidimų, ir po dviejų parų ligoninėje mirė. Sužadėtinės Marijos, buvusios tuo metu prieškambaryje, kūną krauju nudažė skeveldros, tačiau mergina liko gyva.
Parą mergina buvo apkurtusi ir ne visai suvokė, kas vyksta aplinkui. To nelabai suvokė ir Igorio mama, kuri kartu su vyru sprogimo metu ėjo iš parduotuvės namo ir iš toli matė kilusį didelį ugnies blyksnį po jų langais.
Tėvai girdėjo ir kurtinantį sprogimo aidą. Po pirmo nustebimo ir išgąsčio tėvai pasileido bėgti link savo namo.
Tėvas įbėgo į butą gelbėti sūnaus ir sužadėtinės, o mamą, pamačiusią šalia jų buto gulinčius praeivių lavonus ištiko šokas, ir ji sukniubo garsioje raudoje.
Į ligoninę nuvykęs parsivežti sūnaus palaikų tėvas Sašą atpažino vien iš vaikystės rando po kaire pažastimi. Palaidoję sūnų tėvai išvyko į už keliolikos kilometrų esantį kaimą pas gimines, kur pasiėmė ir per gaisrą apdegusią savo katę.
Labradorę Helsi paliko pasaugoti vienai pažįstamai, gyvenančiai to paties Bavarijos mikrorajono pakraštyje. Kalaitę Sašos tėvai planavo į kaimą atsivežti vėliau, tačiau toks ketinimas gali ir ne išsipildyti.
Praėjus kelioms dienoms po tragedijos ir sūnaus laidotuvių šiaip visada labai rami buvusi Helsi nusitraukė kieme nuo pavadėlio ir nubėgo. Kur, nežinia, nes niekas jos nebematė nei tame kieme, nei prie susprogusio namo.
Igorio sužadėtinei papasakojus šią istoriją nusprendžiau, jog grįžęs į Charkivą būtinai iškabinsiu daugybę skelbimų, prašydamas, jog jei Helsę kas nors priglaudė, būtinai ją grąžintų. Net už didelius pinigus.
Kad galėčiau nuvežti Sašos tėvams. Tegul jie visi kartu gyvena prisiminimais apie Sašą, ir tegul kartu gydosi karo žaizdas.
O kai po kelerių metų Helsi nuo senatvės kaime numirs, linkėsiu jai kitame Pasaulyje vėl susitikti su geriausiu savo draugu, nepaprastai ją mylėjusiu Saša.
Ir tada Helsi vėl bus laiminga, kaip kad buvo iki tos nelemtos šlykštaus karo dienos.
