Naujausios
Blogo oro nebūna
Nors oras nelepino, į vienintelę Lietuvoje Tulpių žydėjimo šventę Radviliškio rajone lankytojų atvyko iš įvairiausių Lietuvos miestų, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos. Dauguma dalyvių vadovavosi išmintimi, kad nėra blogo oro, o tik bloga apranga, tad buvo pasiruošę išbandymui lietumi ir vėju.
Festivalio vedėjas Leonardas Pobedonoscevas žaismingai priminė, kad virš mūsų saulė visuomet yra – net jei jos ir nematome per debesis.
Į šventę atvyko garbingų svečių iš Lietuvos Respublikos Seimo, Europos Parlamento, Ukrainos Aukščiausiosios Rados, Radviliškio rajono ir kaimyninių savivaldybių.
Su 25-uoju Burbiškio dvaro festivaliu sveikino, pačių geriausių įspūdžių ir nuotaikos linkėjo Radviliškio rajono savivaldybės meras Kazimieras Račkauskis, Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorė dr. Laura Prascevičiūtė.
Visiems garbiems svečiams istoriniai personažai Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas įteikė dovanėlių – tulpių formos segių.
„Burbiškio dvaro festivalį „Tulpių žydėjimo šventė“ skelbiame atidarytą!“ – L. Pobedonoscevo praneštą žinią palydėjo fejerverkų žaismė.
Pirmoji Tulpių žydėjimo šventė vyko 1999 metais, jos sumanytojas – ilgametis Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius. Per tą laiką itin išpopuliarėjusi šventė neorganizuota tik porą kartų – dėl restauracijos darbų ir pandemijos.
Teatras po atviru dangumi
Koncertas didžiojoje festivalio scenoje sujungė skirtingas kartas. Programą „Auksinės Stasio Povilaičio dainos“ atliko Egidijus Bavikinas, Evelina Sašenko ir pučiamųjų sekstetas „Brass Bravo“, šventę tęsė grupė „Biplan“, Justinas Jarutis su grupe, o vakarą užbaigė GJan su grupe.
Visą festivalio dieną lankytojus lydėjo XVI–XX a. I p. dvarų atmosfera, leidusi pajausti, kaip gyventa, linksmintasi anuomet.
Jau vidurdienį nuotaikingai užgrojo Panevėžio muzikinio teatro pučiamųjų orkestras „Garsas“ – dvarų parkuose dažnai koncertuodavo orkestrai ar nedidelės muzikantų grupės.
Muzika suskambo ir vidiniame rūmų kiemelyje – sukosi istoriniais kostiumais pasipuošusios poros. Kiek vėliau dėl lietaus šokėjai persikėlė po stogu, bet užburianti šokių magija nedingo. Istorinio šokio trupė „Fioretti“ parodė, kaip buvo šokama XVIII amžiuje, įspūdingai pasipuošę svečiai iš Latvijos trupė „Senvedere“ šoko XVIII–XIX amžiaus programą, o Kidulių dvaro istorinių šokių studija „Il ballo della luna“ atgaivino XIX a. pradžios šokių nuotaiką.
Šventės lankytojai galėjo tapti garsių istorinių asmenybių – Bonos Sforcos bei Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės – susitikimo liudininkais.
Garsioji įsimylėjėlių pora demonstravo dr. Daivos Steponavičienės rekonstruotus XVI a. kostiumus, o puošėsi juvelyro Darijaus Gerliko, įkūnijusio Žygimantą Augustą, atkurtais žiedais. Žygimantas Augustas Tulpių žydėjimo šventėje mūvėjo žiedą, Bonos Sforcos dovanotą Žygimantui Senajam, Barboros Radvilaitės žiedas žavėjo deimantu, smaragdu ir rubinu.
Bona Sforca (aktorė Ingrida Jastromskienė) į festivalį atvyko su dviem palydovais – rūmų šokėjais. Kovo mėnesį Mažeikių Juozo Vaičkaus Skrajojamasis teatras pristatė premjerą – monospektaklį „Bona Sforca. Atsisveikinimas“ (pagal Liucijos Armonaitės pjesę).
Teatro scena po atviru dangumi buvo tapusios įvairios dvaro erdvės. Prie dvaro ledainės ir gėlyne etiudus, gyvuosius paveikslus kūrė įspūdingi Klaipėdos pilies teatro personažai iš spektaklio „Versalio sodai“, kaskart nustebindami improvizacijomis.
Atgijo net dvaro gyvūnai – žodžio kišenėje neieškanti Žąsis, gražiausias pasaulyje Paršiukas ir visus saugantis Šunelis.
„Patinkame ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Visi yra vaikai, tik kai kurie apsimeta suaugusiais“, – tikino smagi trijulė. Šiems personažams gyvybę įkvepia Jurgita Jasiškytė su dukromis Simona ir Ugne.
Personažus pasiuvo J. Jasiškytė, Gruzdžių Augustino Griciaus bibliotekos bibliotekininkė, lėlių teatro įkūrėja. Kūrybinga moteris sako, jog vaikai užaugo, bet liko bibliotekos lėlių teatras „Stebuklingas lagaminas“ – kuria spektaklius gruzdietiška šnekta pagal Mato Slančiausko surinktas pasakas. O dukros pasakų, stebuklų vaikams dinastiją tęsia Vilniuje.
Festivalio senbuviai
Prie Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto paminklo įsikūrė Senosios fotografijos ateljė: fotografai kvietė pozuoti prisėdus ant suolelio ir namo parsivežti nespalvotų šventės prisiminimų – nuotraukos čia pat išryškintos. Nebijantys pasijuokti iš savęs suko pas šaržų piešėją.
Gėlyne grojo rylininkas – šventės talismanas, rylos („šarmankės“) melodijomis lankytojus džiuginantis jau 25 metus.
„Labai geras laikas, labai graži aplinka, viskas gražu, pirma tokia graži pavasario šventė. O oras būna visoks, jis negąsdina nei lankytojų, nei dalyvių. Svarbiausia – gera nuotaika“, – sakė rylininkas, atkreipęs dėmesį, kad per ketvirtį amžiaus žmonės tapo labiau atsipalaidavę, kultūringesni.
Klemento Sakalausko muzikinių dėžučių ir gramofonų kolekciją rūmų verandoje taip pat galima pamatyti nuo pirmosios Tulpių žydėjimo šventės – 1999 metų.
Per penkiasdešimt eksponatų į dvarą tradiciškai atkeliavo iš Panevėžio rajone, Piniavoje, įsikūrusio muziejaus. Visi eksponatai – veikiantys, tad verandoje nuolat skambėjo muzika. Lankytojus stebino ir netikėtumai – grojantis padėklas, nuotraukų albumas, laikrodis žadintuvas ar net bokalas. Salėje buvo tik vienintelis tylus eksponatas – šuniuko Nipper skulptūrėlė, garsios muzikinės firmos „His Master's Voice“ simbolis.
„Kokia šventė be mūsų!“ – juokavo dar vieni iš senbuvių – senosios technikos gerbėjų asociacijos „Retromobilis“ nariai Ramūnas Kardelis ir Vytautas Prekevičius. Šiems džentelmenams automobiliai daugiau nei hobis – gyvenimo būdas.
Retroautobilių savinininkai – kaip visada pasiruošę, pasipuošę, pasitempę. O kalbų – į valias, žmones domina įvairiausi dalykai. Dažnas lankytojas nori nusifotografuoti ir su automobiliais, ir su džentelmenais.
Šį kartą į šventę atriedėjo keturi išskirtiniai automobiliai. Pirmasis masinis automobilis „Ford Model T, Sport“, pasak R. Kardelio, klasikų klasika, automobilizmo istorija, pagamintas 1915 metais.
1922 metų „Dodge Brothers“ automobilį kolekcininkai vadina dabartinių automobilių proseneliu. Šis automobilis 2012 metais tapo pirmuoju automobiliu Lietuvoje, oficialiai gavusiu istorinės motorinės transporto priemonės statusą.
1927 metų „Studebaker Dictator“ – jau ne mediniais, o metaliniais stipinais. O jauniausias eksponatas „Opel Super 6“, pagamintas 1938 metais, jau labai panašus į šių dienų automobilius. Tokie automobiliai važinėjo ir Lietuvoje – buvo labai populiarūs.
Su retroautomobilių mylėtojais į šventę atkeliavo ir XIX amžiaus pabaigos „penny-farthing“ dviratis su skirtingo dydžio ratais – dar viena galimybė smagiai fotografijai.
„Retromobilio“ kolekciją galima pamatyti dviejuose muziejuose: Šeduvoje eksponuojama apie 70 transporto priemonių, Anykščiuose – 35.
Žydėjimo pikas
Dvaro sodas per šventę virto lauko žaidimų aikštele – rungiantis buvo galima sušilti. Šildė ir lauko kavinės, o lauktuvių įsigyti siūlė mugės prekeiviai. Lankytojams buvo atviros muziejaus ekspozicijos, dailės, keramikos, istorijos parodos – veiklos netrūko ir po stogu.
„Oras ne kažką, bet kokios tulpės!“ – dairydamiesi iš aukštai konstatavo kojūkininkai.
„Viskas šiemet sužydėjo tobulai, – džiaugėsi muziejaus gėlininkė Ruta Anastasija Abukauskaitė. – Dabar žydi ir ankstyvosios, ir vidutinio ankstyvumo tulpės. Lankytojai mato labai daug skirtingų tulpių veislių, porūšių vienu metu.“
Gėlininkė prognozuoja: jei orai bus stabilūs, tulpės dar tikrai žydės apie porą savaičių, nes vėlyvosios dar tik suformavo žiedus – ruošiasi spalvingam startui.
Burbiškio dvaro gėlyne ir parko teritorijoje auginamos 573 veislių, šešiolikos porūšių tulpės.
„Po Burbiškio dangumi auga pačios įvairiausios tulpės – kitos tokios vietos Lietuvoje nėra. Pasaulyje yra 2 800 klasifikuotų tulpių, beveik šeštadalį jau turime“, – sakė gėlininkė.
Muziejus domisi Europos tendencijomis, tad jau nuo rudens žinojo, kad šį pavasarį bus madingi oranžiniai atspalviai.
Kolekcijoje galima pamatyti viso kontinento tulpių: ir šiaurės regionų daugialapių, ir pietuose augančių baltalapių. Dar vienas išskirtinumas – istorinės tulpės. Žydi apie 1680-uosius Olandijoje išvesta ‘Judith Leyser', XVIII amžiuje sukurta papūginė veislė ‘Rasta Parrot', XVIII–XIX amžiais vestos Rembranto porūšio tulpės – jų Europoje nėra daug išlikusių.
Rembranto tulpes, sako R. A. Abukauskaitė, nusvėrė papūginės: praeityje žmones labiau domindavo formos, o dabar – spalvos.
Šiemet lankytojus labai domina ir Baltijos šalių tulpės: ‘Alma Adamkienė’, ‘Gintarinė Lietuva’, ‘Rigas Barikades’, skirta Latvijos Nepriklausomybės atkūrimui. Planuojama, kad kitąmet gėlyne bus nauja veislė ‘Flaming Baltic’, skirta Baltijos keliui.
Šventės rytą dvaro parkas pasipildė ir išskirtiniais žiedais – net tris metrus siekiančiomis tulpėmis, lenkų menininko Jaroslavo Koziaros sukurta instaliacija.
Žydintis festivalis tęsėsi sekmadienį – Burbiškio dvaro lankytojai išgirdo Alinos Orlovos ir violončelės koncertinę programą, lankė gėlyną, muziejaus ekspozicijas, veikiančių muzikinių dėžučių, gramofonų bei kitas parodas. O Tulpių žydėjimo šventė Burbiškio dvare vyks tol, kol žydės tulpės.
