Naujausios
Geodezininkai iš Poltavos – Jurijus ir Oksana. Mergina papasakojo, kad jiedu dirba privačioje firmoje, kuri pasirašė sutartį su Gynybos ministerija, tad vyksta į Balakliją daryti matavimus prie bombų apgriauto tilto.
„Mes darbus galėsime pradėti tik tada, kai teritoriją apie tiltą patikrins išminuotojai. Sakė, kad jau rado kelias minas bei granatas su nuo jų nutiestomis virvutėmis: jei tokią virvutę eidamas užkliūsi, granata sprogs ir liksi be kojos arba žūsi“, – paaiškino Oksana.
Balaklijoje mergina parodė pievoje įbestus kuoliukus su pririštomis medžiagos skiautėmis, žyminčiomis išminuotą lauko dalį. „Tie niekšai visur primėtė daugybę minų ir granatų, todėl gyventojams yra uždrausta eiti į miškus grybauti, vesti ganytis gyvulius, o laukuose liko nenuimti kviečiai.“
Tilto viduryje žiojėjo dvi sprogimų padarytos maždaug pusės metro pločio skylės. Per tiltą mašinoms važiuoti visgi buvo leidžiama, nes sprogimas nepažeidė atraminių konstrukcijų.
Prie tilto sustojo senutėlis žiguliukas, leidžiantis didelį dūmų debesį.
Vairuotojas paprašė neišsigąsti, jog jo mašinai 35 metai, variklis dirba netolygiai ir neveikia stabdžiai. „Per okupaciją nedirbo jokios autodalių parduotuvės, o paštas ėmė veikti tik neseniai, tad tik vakar stabdžių kaladėles internetu užsisakiau; dėl stabdžių trūkumo nesijaudinkit, tris mėnesius važinėju be jų ir nieko, aš šiuos kelius mintinai žinau, tad žinau, kur prilėtinti greitį, o kur panaudoti rankinį stabdį“, – paaiškino Olehas Borodavka.
Vyriškis Balaklijoje dirba ugniagesiu gelbėtoju, o dabar vyksta namo į Savintsi gyvenvietę.
„Prieš karą Balaklijoje dirbome 54 gelbėtojai, o atėjus okupantams likome 16, nes kiti su šeimomis pasitraukė į Vakarų Ukrainą“, – pasakojo O. Borodavka. Vyriškio teigimu, okupantai nei jų, nei medikų nelietė ir nekonfiskavo nei darbo, nei asmeninių mašinų. Elektrikus ir dujininkus vertė dirbti grasindami, jog priešingu atveju bus areštuoti.
„Vykome gaisrų gesinti net per didžiausius bombardavimus, kartais tekdavo dirbti net po keturias paras be poilsio. Gesindamas ugnį žuvo kolega, 36 metų Igoris Verbickis.“
„Mudu su žmona vaikų neturime, tad nusprendėme nebėgti, be to, iš savo algos per okupaciją maitinau tris šeimas – savo, tėvus ir senelius“, – pasakojo vyriškis. Olehas į savo sodybą atsivežė senelius ir tetą, nes buvo įsirengęs kietojo kuro krosnį, tad namuose buvo šilta.
Trumpam sustojome Borodojarsko kaime, kuriame gyvena Igorio tėvai, jiems atvežė Balaklijoje nupirktų maisto produktų.
„Mano mama labai geros širdies, ji prieš karą laikė tris šunis, o dabar kieme jų net šešiolika, nes priglaudė visus, kuriuos pabėgę kaimynai paliko be priežiūros, tad aš šunims vežu atliekų iš kariškių valgyklos.“
Vyras apgailestavo, jog į tuos žmones, kurie liko gyventi okupuotose teritorijose, dabar žiūrima įtariai, tarsi į kolaborantus. Karinė žvalgyba esą jau apklausė ir melo detektoriumi tikrino jų viršininką, o netrukus kvies apklausti ir juos.
„Labiausiai sunervino gyvenvietės seniūnas, kuris per okupaciją pabėgo į Lvivą, o dabar grįžęs pravardžiuoja mus kolaborantais ir priekaištauja, kad nebėgome kartu su juo; nesupranta, kad senyvi žmonės nenorėjo palikti savo namų ir gyvulių, o mes, jaunesni, nenorėjome palikti be priežiūros ligotų tėvų ir senelių, be to, neturime giminių Vakarų Ukrainoje, tad neturėjome kur bėgti.“
Trečias mane pavėžėjęs vairuotojas buvo jauniausias: Bohdanas – artileristas – išsidavė, kad jam 22 metai. Vaikinas grįžta į savo dalinį šalia Iziumo.
Bohdanas gimė ir užaugo Chmelnyckio mieste Vakarų Ukrainoje, ten dirbo statybos firmoje, o į frontą užsirašė pirmą karo dieną. Patekęs į artileristų kuopą buvo pasiųstas į Donecko regioną, kuriame daugiausiai laiko praleido kovodamas Lysyčansko miesto apylinkėse.
Ukrainai perėjus į kontrpuolimą Bohdanui teko vaduoti Balakliją, Iziumą, Kupjanską, Ševčenkovę, Limaną. Prie Lysyčansko Bohdanas buvo kontūzytas, kai priešų bomba sprogo greta patrankos ir sudarkė dviejų jo bendražygių kūnus.
„Man pasisekė, laikinai buvau praradęs sąmonę, atgaivintas, bet nieko negirdėjau porą savaičių“, – sakė karys.
Bohdanas nebuvo šnekus ir beveik į visus klausimus atsakinėjo trumpais sakiniais, taupiais žodžiais.
„Dabar šaudome iš amerikietiškų haubicų M 777, tai labai naujoviškos patrankos – žymiai lengvesnės, nes pagamintos iš titano, todėl jas lengviau pervežti, o aptarnauti užtenka 6–8 žmonių“, – pasakojo. Anot jo, haubicos momentaliai perdirba iš oro skraidyklių siunčiamą informaciją, ir sviediniai tiksliai lekia net keturiasdešimt kilometrų su vos dešimties metrų paklaida.
„Balaklijoje užėjau į kavinę pavalgyti – tokia galimybė pasitaikė pirmą kartą nuo karo pradžios. Buvo skanu, bet jaučiausi gana keistai, sėdėdamas tarp atsipalaidavusių žmonių“, – sakė Bohdanas.
„Aišku, norisi išlikti gyvam, grįžti pas mamą, tėtį bei brolį, jam už kelių mėnesių bus aštuoniolika, labai nenorėčiau, kad brolį paimtų į frontą, čia labai rizikinga, o jis toks vaikiškas; meldžiuosi, kad karas netrukus baigtųsi ir broliui netektų kariauti.“
Karys sutiko, kad jį nufotografuočiau. Pradėjęs važiuoti Bohdanas staiga sustojo, pradarė langą ir sušuko: „Padėkok Lietuvai už paramą, jūs šaunuoliai!“
