Naujausios
Šį liūdną vyriškį, vaikštinėjusį netoli mano apsistotų nakvynės namų Lvove, užkalbinau todėl, nes jo šuo pribėgo, prašydamas paglostyti, ir ilgai nesitraukė. Nori nenori teko susipažinti ir su šuns šeimininku, o šis, sužinojęs, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, panoro išsipasakoti sunkų savo gyvenimo etapą.
Iki karo V. Ivančenko su žmona ir dviem sūnumis gyveno Kirovohrado regiono sostinėje Kropyvnyckyje. Kadangi regionas ribojasi su fronto mūšių apimtu Mykolajivo regionu, iš 230 tūkstančių gyventojų turėjusio Kropyvnyckio į saugesnes vietas pasitraukė beveik pusė žmonių.
Taip padarė ir V. Ivančenkos šeima, kurią bėgti paskatino žmonos pusbrolis Andrejus. Pastarasis turi didelę pabėgėlio patirtį, mat gyveno Lisičansko mieste Donecko regione, iš kurio išvažiavo dar 2014 metais.
„Aš labai nenorėjau bėgti, nes privalėjom palikti savo rankomis statytą ir gerai įrengtą dviejų aukštų namą, be to, privalėjau uždaryti sėkmingą verslą, kuriam išvystyti reikėjo keliolikos metų“, – pasakojo V. Ivančenka.
Vyriškis yra karo inžinierius, kažkada tarnavo Lietuvoje, Rukloje netoli Kauno. Dėl ligos anksčiau laiko privalėjo palikti tarnybą ir išeiti į pensiją.
Vladimiras Dnipro upės krantinėje atidarė vien vasaromis veikiantį alaus barą ir tapo Juodosios jūros krevečių didmenininku, veždavusiu jas iš Chersono į Kropyvnyckio parduotuves.
„Juodosios jūros krevetės yra specifinės, mažos, bet vietiniai jas pamėgo, ypač užsikąsdami prie alaus; mano aludė vasaromis būdavo pilnutėlė ir duodavo tiek pelno, kad galėjau po to devynis mėnesius nedirbti“, – prisiminė ankstesnį gyvenimą V. Ivančenka.
Vyriškis į savo namą Kropyvnyckyje įleido gyventi pabėgėlius iš Chersono, ir kas mėnesį juos aplanko, norėdamas įsitikinti, kad deramai elgiamasi su jų turtu. Pats su žmona ir dviem sūnumis apsigyveno Lvive, į užsienį išvažiavusių giminaičių bute.
Vyriškio nuotaiką temdo tai, jog niekaip nesugeba rasti jo sugebėjimus atitinkančio darbo ir todėl yra priverstas samdytis nelegaliu pagalbiniu darbininku statybose. Dėl problemų su stuburu dirbti įstengia vos kelias dienas per savaitę, gaudamas po 300 hrivinų (7,5 euro) už dieną.
„Tai nedaug, tačiau Lvive niekas dabar daugiau ir nemoka, mat norinčių dirbti yra keleriopai daugiau nei darbo vietų; jei ne vyresnio septyniolikamečio sūnaus Dimos sumanumas mums tektų badmiriauti, mat iš valstybės kiekvienam šeimos nariui mokamos kasmėnesinės 450 grivinų (11 eurų) pašalpos būtų labai sunku išsiversti“, – sakė V. Ivančenka.
Dima per tarpininkus sugebėjo įsidarbinti programuotoju JAV įmonėje, ir kas mėnesį uždirba po septynis šimtus JAV dolerių. Tapęs pilnamečiu vaikinas sudarys tiesioginę sutartį su darbdaviu ir uždirbs du tris kartus daugiau, o kol kas didesnę dalį jo uždarbio pasiima tarpininkai.
Vladimiras norėtų, kad žmona su sūnumis išvyktų į Vakarus, kur jo vaikai baigtų gerus mokslus, tačiau žmona atidėlioja išvyką tikėdamasi, kad karas tuoj baigsis ir jie galės grįžti į savo namus.
„Susiklosčiusi situacija mane labai slegia, vietoje apsukraus verslininko tapau nepilnamečių vaikų išlaikytiniu ir šuns išvedžiotoju“, – liūdnai kalbėjo vyras.
Daugėja bedarbių
Tai, kad Ukrainoje ekonominė situacija prastėja – akivaizdu net vaikščiojant didmiesčių gatvėse: nuolat kas nors prieina prašyti pinigų maistui. Pirmus karo mėnesius to neteko patirti nei Lvive, nei Kyjive, nei Charkive.
Dabar pinigų prašo ir seni, ir jauni, o ypač aktyviai miestuose, esančiuose arčiau fronto, nes čia veiklą nutraukė daug įmonių. Nesenai viešint Dnipre teko nakvynės namuose susipažinti su 26 metų Borisu Dovidenko, atvykusiu darbo ieškoti iš fronto apsuptyje esančio Kramatorsko.
„Iki karo dirbau kavinės padavėju, tad bandžiau ir Dnipre tuo užsiimti, tačiau per savaitę nepavyko niekur įsitrinti; po to panorau įsidarbinti statybininku, bet paaiškėjo, kad visos vietos irgi užimtos, tad ryt važiuosiu namo pas tėvus – ten neteks badauti, nors nuolatiniai bombardavimai ir kelia baimę“, – sakė B. Dovidenko.
Į Lvivą iš Selidovės miesto persikraustęs 28 metų Sergejus Cherednichenko džiaugiasi, jog, dirbdamas internetinėje JAV įmonėje, gali paremti ir Donecko regione likusius tėvus bei sesers šeimą. „Jei mane pašauks į kariuomenę, nežinau, kaip jie išgyvens, bus tragedija“, – baiminosi dėl artimųjų likimo vaikinas.
Kyjivo svečių namų „Globus“ administratorė Ludmila Jegorova papasakojo, jog dar pernai įdėjus skelbimą, kad ieškai darbo, skubiai sulaukdavo keliolika skambučių, o dabar telefonas tyli. Moteriai alga sumažėjo trečdaliu.
„Anksčiau už tiek nebūčiau sutikusi dirbti, bet dabar neprotestuoju, nes net ir menkas uždarbis karo metu geriau nei nieko, tai yra tam tikras apsidraudimas, kad netektų prašyti išmaldos“, – guodėsi kyjivietė. L. Jegorova prasitarė, jog rūbų parduotuvės vedėja dirbanti jos teta atleido trečdalį darbuotojų, o likusiems algas sumažino pusiau.
Valstybinio užimtumo centro vadovė Jelena Melnik spaudai pareiškė, jog per karą darbo neteko trečdalis žmonių.
Darbo rinkos ekspertė Marina Abdulina tvirtina, jog šalį ištiko pati didžiausia nedarbo krizė per nepriklausomybės trisdešimtmetį. Ekspertės teigimu, šiuo metu daugiausia darbo pasiūlymų yra transporto, statybų, logistikos, prekybos srityse bei skambučių centruose, o Kyjive bei Lvive esą kai kurių profesijų atstovų net trūksta.
Darbo rinką tiriančios įmonės GRC duomenimis, vien gegužės mėnesį atlyginimai Ukrainoje sumažėjo nuo 9 iki 53 procentų. Realus atlygis palyginti su kitomis šalimis tapo mažesnis ir dėl silpstančios Ukrainos valiutos hrivinos vertės.
Pagal oficialią statistiką gamybinės sferos darbuotojų uždarbis siekia 350, grožio salonų tarnautojos gauna 310, žemės ūkyje uždirbama iki 320, prekybos sektoriuje 310, statybose 290, maitinimo bei turizmo srityse 260, apsaugos firmose 240 eurų. Tačiau tiek uždirbama vien sostinėje ar toli nuo fronto esančiuose regionuose, o pafrontėje mokama gerokai mažiau, kur ir veikiančių firmų yra nedaug.
Tai, jog Ukrainoje sparčiai daugėja žmonių, išgyvenančių maisto ir materialinius trūkumus, patvirtino ir naujausias Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) pranešimas. JTO humanitarinės pagalbos Ukrainai koordinatorė Osnat Lubrani pareiškė, jog maisto, pastogės, rūbų, vaistų ar gydymo pagalba yra reikalinga šešiolikai milijonų ukrainiečių.
Humanitarinė pagalba yra reikalinga net 40 procentų šalies gyventojų. Iki karo Ukrainoje gyveno 44 milijonai žmonių, iš kurių prasidėjus Rusijos agresijai 5,3 mln. emigravo ir pasiliko kitose šalyse.
Dar šeši milijonai gyventojų persikėlė į saugesnius tėvynės regionus, iš kurių penki milijonai vėliau grįžo namo, tačiau didelė jų dalis negali rasti darbo ar neįstengia susiremontuoti apgriauto būsto. Su tokimis problemomis susiduria ir grįžusieji į tėvynę iš užsienio.
