Šiauliečiai padėkojo liepoms, kurių neliks

Gi­ta­nos DAU­NIE­NĖS nuo­tr.
"Šir­de­lė­mis" pa­dė­ko­ta me­džiams.
Šiau­liuo­se Vil­niaus gat­vės bul­va­re sek­ma­die­nį bū­re­lis mies­tie­čių šla­vė nu­kri­tu­sius lie­pų la­pus ir dė­lio­jo iš jų šir­de­les ap­link pa­smerk­tas kirs­ti lie­pas. Vy­ko ak­ci­ja "Švęs­ki­me ru­de­nį".
Me­džių gy­nė­jai vie­ną po ki­to gau­na ins­ti­tu­ci­jų at­sa­ky­mus, jog me­džių pjū­tis – tei­sė­ta. Ne­ra­do pa­grin­do gin­ti vie­šą­jį in­te­re­są ir pro­ku­ra­tū­ra.

Tal­ka ir pa­dė­ka

Tal­kos idė­ja iš­kel­ta, nes re­konst­ruk­ci­jos lau­kian­ti bul­va­ro at­kar­pa ap­leis­ta, ru­de­ni­niais la­pais nu­klo­ta, grin­di­niu ei­ti sli­du.

Apie de­šimt šiau­lie­čių – ir vie­ni, ir su vai­kais – 13 va­lan­dą atė­jo į bul­va­rą, at­si­liep­da­mi į kvie­ti­mą, iš­pla­tin­tą feis­bu­ke.

Ak­ci­jos ini­cia­to­rė Gra­ži­na Lik­pet­rie­nė kvie­tė švęs­ti ru­de­nį su "grėb­lia­šo­kiu, me­di­ta­ci­ja, fo­to­se­si­ja, ar­ba­tė­le". Kai kas atė­jo ir su mol­ber­tu.

Ak­ci­jos da­ly­viai grėbs­tė la­pus ir iš jų ap­link me­džius dė­lio­jo mo­zai­ką – šir­de­les. Apie vie­ną lie­pą iš­dė­lio­tas klaus­tu­kas. Me­džių gy­nė­jai ne vie­ną mė­ne­sį ke­lia klau­si­mą dėl bul­va­ro lie­pų li­ki­mo ir abe­jin­go val­džios po­žiū­rio į ma­si­nę me­džių pjū­tį.

As­ta Stan­kū­nie­nė, ak­ci­jos da­ly­vė, su "Šiau­lių kraš­tu" pa­si­da­li­jo, jog ją už­kal­bi­nęs ame­ri­kie­tis tu­ris­tas ne­ga­lė­jo at­si­ste­bė­ti iš­gir­dęs, jog bul­va­ro me­džiai bus ker­ta­mi.

"Ėjo nuo vieš­bu­čio, klau­sia, ką čia vei­kia­te? Sa­kau, va­lo­me, nes sli­du, – pa­sa­ko­jo šiau­lie­tė. – Sa­ko, tik­rai sli­du, bet nie­kaip ne­ga­lė­jo su­pras­ti, ko­dėl mies­to tar­ny­bos tos at­kar­pos ne­va­lo? Kai iš­gir­do, kad bus re­konst­ruk­ci­ja ir kad se­ni me­džiai bus pjau­na­mi, o so­di­na­mi nau­ji mo­di­fi­kuo­ti, ste­bė­jo­si: "Bet juk vi­sur mies­tai yra už tai, kad tu­rė­tų bran­džius me­džius, par­kus, ku­riuo­se ga­li pa­ma­ty­ti tik­rą se­ną me­dį."

Mies­tie­čių reak­ci­ja į veiks­mą bul­va­re įvai­ri. Vie­ni ak­ci­ja pa­si­džiau­gė, ki­tiems ki­lo klau­si­mų.

"Pen­kio­lik­me­čių-še­šio­lik­me­čių kom­pa­ni­ja klau­sė, ar man ne gė­da la­pus šluo­ti ir nu­mes­tas nuo­rū­kas rink­ti? Ne, sa­kau, ne gė­da, – pa­si­da­li­jo A. Stan­kū­nie­nė. – Ne­pa­si­siū­lė pa­dė­ti, bet tar­pu­sa­vy­je ėmė ak­ty­viai ta te­ma dis­ku­tuo­ti."

At­si­mu­ša, kaip į sie­ną

Va­len­ti­na To­pi­cha, ini­cia­ty­vi­nės gru­pės "Iš­sau­go­ki­me Šiau­lių me­džius na­rė, "Šiau­lių kraš­tui" įvar­di­jo, jog ak­ci­ja bu­vo skir­ta ne tik la­pams su­tvar­ky­ti.

"Atė­jo­me iš­reikš­ti mei­lę, pa­gar­bą, pa­dė­ką me­džiams už jų in­dė­lį į žmo­gaus svei­ka­tą ir ska­tin­ti bend­ruo­me­niš­ku­mą. Bū­da­mi kar­tu daug ką ga­li­me pa­da­ry­ti, – sa­kė V. To­pi­cha. – Esa­me dė­kin­gi Gra­ži­nai, ku­rios iki sek­ma­die­nio nė ne­pa­ži­no­jom, už ini­cia­ty­vą."

Pa­ti V. To­pi­cha dėl bul­va­ro me­džių pjū­ties krei­pė­si į Šiau­lių apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­rą pra­šy­da­ma gin­ti vie­šą in­te­re­są, ta­čiau jau su­lau­kė nei­gia­mo at­sa­ky­mo.

Šiau­lių apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­ros Vie­šo in­te­re­so gy­ni­mo sky­rius, at­li­kęs ty­ri­mą, V. To­pi­chą in­for­ma­vo apie šių me­tų spa­lio 2 die­ną priim­tą nu­ta­ri­mą.

Pro­ku­ro­rai nu­ta­rė, kad "pro­jek­tas bu­vo ren­gia­mas, vie­ši­na­mas bei ko­re­guo­ja­mas ne­pa­žei­džiant tei­sės ak­tų, to­dėl nė­ra tei­si­nio pa­grin­do tai­ky­ti vie­šo in­te­re­so gy­ni­mo prie­mo­nes."

"Ki­to­kio at­sa­ky­mo ir ne­si­ti­kė­jau, nes dar prieš jį iš įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų mes ga­vo­me dau­gy­bę biu­rok­ra­ti­nių at­sa­ky­mų, jog tei­sės ak­tai nė­ra pa­žeis­ti", – sa­kė me­džių gy­nė­ja.

Vie­nas iš pa­sku­ti­nių at­sa­ky­mų – Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos. Ja­me tei­gia­ma, jog mi­nis­te­ri­ja ne­tu­rin­ti ką pri­dur­ti prie to, ką jau at­sa­kė Cent­ri­nė pro­jek­tų val­dy­mo agen­tū­ra dėl me­džių kir­ti­mo ir so­di­ni­mo kai­nų, o ji neįž­vel­gė pa­žei­di­mų Sa­vi­val­dy­bės veiks­muo­se.

"Mes pra­lo­šė­me mū­šį, bet ne ko­vą, – tei­gia V. To­pi­cha. – Pra­dė­jo­me nuo Kaš­to­nų alė­jos gy­ni­mo, ku­rią ap­gy­nė­me, ir per tą lai­ką pa­tys užau­go­me. Juk ta­da dar nė ne­bu­vo me­džių gy­nė­jų bend­ruo­me­nės, o da­bar ji yra."