Savivaldos kūrėjai (1)

1990 me­tų ba­lan­džio 4 die­na. Sau­lės Laik­ro­džio aikš­tė­je Są­jū­džio su­šauk­tas šiau­lie­čių mi­tin­gas prieš Mask­vos ki­ši­mą­si į Lie­tu­vos rei­ka­lus. Kal­ba Jo­nas Tru­čins­kas, są­jū­di­nin­kas, tik ką iš­rink­tas Šiau­lių mies­to ta­ry­bos pir­mi­nin­ku.
Kovo 24-ąją minėjome pir­mų­jų po Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo sa­vi­val­dos rin­ki­mų, ku­rie įvy­ko 1990 metais, 30-me­tį.
Ba­lan­džio 4 die­ną suei­na 30 me­tų, kai į po­sė­dį su­si­rin­ko de­mok­ra­tiš­kai iš­rink­ta pir­mo­sios ka­den­ci­jos Šiau­lių mies­to ta­ry­ba (1990–1995). Ta­ry­bo­je dir­bo 67 de­pu­ta­tai. Mi­nė­ji­mo šven­tę bu­vę de­pu­ta­tai ati­de­da – su­si­tiks, kai įveik­sim ko­ro­na­vi­ru­są. 30-me­tį tem­do ir ne­tek­tis – šio­mis die­no­mis ana­pi­lin išė­jo Jo­nas Zo­lu­bas, pir­mo­sios ka­den­ci­jos Ta­ry­bos na­rys.
„Šiau­lių kraš­tas“ pra­de­da po­kal­bių cik­lą su pir­mo­sios Šiau­lių mies­to ta­ry­bos na­riais. Pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si ir apie ak­tua­li­jas kal­ba bu­vę de­pu­ta­tai Ze­no­nas Ei­mu­tis SA­BA­LYS, Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis, Jo­nas TRU­ČINS­KAS, bu­vęs pir­ma­sis mies­to Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas, Vac­lo­vas VING­RAS ir Jo­nas BART­KUS, ku­ris vie­nin­te­lis iš bu­vu­sių pir­mos ka­den­ci­jos de­pu­ta­tų ir šian­dien dir­ba mies­to Ta­ry­bo­je.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Jonas Tručinskas sako jautęs pareigą į knygą sudėti įvairiuose šaltiniuose išbarstytus faktus apie pirmąją Šiaulių miesto tarybą.

Pirmininko iniciatyva – išleidžia knygą

Jonas TRUČINSKAS parengė knygą, skirtą Tarybos 30-mečiui.

„Ėmiausi tos knygos, nes apie pirmosios kadencijos Tarybą, jos deputatus nėra aiškios informacijos, – sako J.Tručinskas. – Įvairiuose šaltiniuose ji skirtinga. Iš rinkimų anketų, kurios yra išlikusios, rinkimų protokolų, kurie ranka rašyti, surinkau informaciją apie deputatus. Nuo to „užsikabinau“ priminti ir kitus dalykus.“

Jo žodžiais, „žiauriai sunkūs“ buvo pirmieji veiklos metai: užgriuvo blokada, 1991 sausio įvykiai.

Blokada prasidėjo, vos pradėjus Tarybai dirbti – balandžio 18 dieną ir truko 75 dienas. Mieste degalų, prekių ėmė stigti. Savivaldybės valdyba dar nebuvo sudaryta. Tik meras, šviesaus atminimo Kazimieras Šavinis buvo išrinktas. Tad pati Taryba ėmėsi darbų.

„Ypatingos iniciatyvos socialinėms problemoms sręsti ėmėsi deputatės moterys: Virginija Ladietienė, Regina Ulkštinienė, Birutė Marija Paplauskienė, Audronė Šleinienė. Kai kurioms maisto prekėms buvo įvesta talonų sistema, buvo normuojamas kuras automobiliams. Tarybos pirmininko pavaduotojas Henrikas Karpavičius organizavo degalų tiekimą, padėjo tuometinis televizorių gamyklos direktoriaus pavaduotojas V. Nenorta – degalus cisternomis vežė“, – pasakoja J. Tručinskas.

Buvo ir slaptų dalykų, apie kuriuos negalėjai kalbėti.

„Kai mane išrinko, buvau iškviestas į Vilnių, – prisimena. – Gerai buvau pažįstamas su signatarais Kazimieru Motieka, Algirdu Saudargu. Jie manimi pasitikėjo, susitikom su Vytautu Landsbergiu ir gavau parėdimų. Ne visais tuomet išrinktais tarybų pirmininkais buvo pasitikima. Turėjau „šefuoti“ Panevėžį. Pavedė ir gauti informaciją iš Šiaulių karinio garnizono, padėti besikuriančioms mūsų slaptosioms tarnyboms. Ir pirtyje tie susitikimai vyko su garnizono karininkais, kaip garnizono vadas Ivanovas sakė: „Mes karščio nebijom, bet „blakės“ bijo“.

Savivaldybės tik buvo kuriamos, bet jų reikšmė suvokta.

„Į Aukščiausiąją Tarybą įeiti turėjau leidimą, pažymėtą 4 numeriu, – pasakoja buvęs Tarybos pirmininkas. – Jis liudija, kokia valdžios hierarchija buvo sudaryta: V. Landsbergis turėjo leidimą su pirmu numeriu, Arūnas Grumadas, Vilniaus tarybos pirmininkas – antru, Kauno tarybos pirmininkas Gintaras Pukas – trečiu, o aš – ketvirtu. Nesigiriu, noriu tik pabrėžti, koks svarbus buvo šių miestų vaidmuo, ryšys su Aukščiausiąja Taryba. Tai ypač atsiskleidė per 1991-ųjų sausio įvykius. Kaune, Šiauliuose iš anksto rengėmės perimti televizijos transliacijas, jeigu Lietuvos televizija būtų užgrobta, kas ir atsitiko. Turėjome teisę nutraukti transliacijas iš Vilniaus ir kalbėti Lietuvos televizijos vardu.“

Savivaldos struktūras reikėjo kurti, o patyrimo jokio. Patarimų pirmininkui daug davė profesorius Kęstutis Kriščiūnas, vėliau jis tapo Kauno technologijos universiteto pirmuoju rektoriumi.

„Dar tada nubrėžėme Šiaulių universiteto viziją, – pabrėžia J. Tručinskas. – Iniciatyvų buvo ne viena. Deputato Alfredo Vilbiko iniciatyva įkūrėme Savivaldybės policiją. Inicijavome ir privataus Šiaulių banko steigimą.“

„Daug padėjo ir šviesaus atminimo Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios dekanas monsinjoras Kleopas Jakaitis. Jis mane mokė: „Taip daryk, kad tavo oponentas, prieštaraujantis sprendimui, pats tavo mintį siūlytų, tada ir sprendimas bus įgyvendintas, ir oponentas bus patenkintas“.

Linksmai prisimena deputato Viliaus Purono iniciatyvą: „Pirmą dieną ateinu į darbą savivaldybėje, į kabinetą įeina Vilius Puronas, sako: „Jau paruošiau jums vizitines korteles.“ Jau buvau sugalvojęs, kad reikia keisti Liaudies deputatų tarybos pavadinimą – pasivadinti Šiaulių miesto savivaldybės taryba. Na, galvoju tiek to, kone 100 vizitinių buvo padaręs. Žiūriu, kitoje pusėje dar ir rusiškai viską surašęs. Pasijuokėm abu, o tos vizitinės man labai pravertė bendraujant su garnizono karininkais. Per pirmą susitikimą jiems visas palikau. Sakau: jeigu, ko reikės, skambinkite. Įgijau didžiulį pliusą.“

„Tarybos aktyvumas buvo išskirtinis, su rinkėjais daug bendraudavome. Mes aiškiai suvokėme, kad esame rinkėjų tarnai, – pabrėžia J. Tručinskas. – Lietuvoje vėl reikia pabusti ir keltis, nes įvairios grupuotės ima viršų. Dabar miesto Taryboje nematau tarybos – tik grupuotes. Tarybos esmė – tartis ir susitarti dėl geriausių sprendimų, o ne ignoruoti kitokias nuomones ar ginčytis, kad tu tokios ar anokios spalvos. Kiek savivaldybėje yra tos politikos – miestas yra ūkis.“

Jis akcentuoja, jog pirmoji Taryba visada siekė žmones sutaikyti, neleisti jų supriešinti.

„Dabar žmonės net supjudomi valdžios sprendimų, – piktinasi. – Pavyzdys – masinis medžių pjovimas, kuris vyksta dėl gaunamų projektams europinių pinigų. Įrašoma tokia sąlyga į projektus, o medžius tiekia olandai, kurie yra vieni iš didžiausių ES donorų. Merai gali kovoti, kad taip nebūtų, bet nekovoja.“

„Žmonės turi suprasti, jog nuo jų kontrolės priklauso valdžios darbo kokybė, – pabrėžia Jonas Tručinskas. – Tai ne mano žodžiai, tai Kazimiero Motiekos žodžiai, pasakyti interviu „Šiaulių kraštui“ dar 2014 metais“, kai Šiauliuose bandyta stumti suktus „vasiukų“ projektus.“

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Jonas Bartkus teigia, jog savivalda pajėgi spręsti bet kokius uždavinius, laikas galvoti ir kaip išeisime iš naujos krizės.

"Tarybai reikia imti valdžią į savo rankas"

Jonas Bartkus, dalijasi prisiminimais ir neaplenkia aktualijų. Per 1990 metų savivaldos rinkimus buvo Sąjūdžio kandidatas.

„Per atranką Sąjūdyje vyko siūlymai, susitikimai, diskusijos. Atsimenu, kad jau tada buvo išsiaiškinta, kuo buvau sovietų okupacijos laikotarpiu, – pasakoja. – Laikraštyje pasirodė atitinkamas straipsnis apie jauną specialistą Namų statybos kombinate – esu įsitikinęs, kad be KGB pagalbos ši informacija nebūtų surasta. Kadangi dirbau Namų statybos kombinate, buvau iškeltas 1-oje rinkimų apygardoje, kuriai priklausė J. Basanavičiaus gatvės pradžia ir dalis Medelyno. Turėjau du varžovus. Abu buvo įmonių vadovai, su jais jokiuose debatuose susitikti neteko. Aš pats su bendraminčiais aplankiau nemažai gyventojų. Kaip Sąjūdžio kandidatas jaučiau didelį palaikymą, buvo įdomu kalbėtis su žmonėmis. Laimėjau pirmajame ture.“

Lygindamas pirmąją ir šios kadencijos Tarybą, teigia, jog tarp jų didelio skirtumo nėra.

„Ir tai yra didelė problema, – pabrėžia J. Bartkus. – Didžioji dauguma pirmojoje Taryboje buvo politikos naujokai. Bet tai buvo natūralu. Vienintelė buvusi partija (komunistų) negalėjo išmokyti politinės veiklos, kurios reikėjo demokratijos sąlygomis. Todėl ir aš, ir dauguma kitų, supratome, kad reikia mokytis. Reikia pasakyti, jog mokytis sąlygos buvo sudarytos. Olandija, Švedija, Danija ėmė organizuoti mokymus įvairiomis formomis. Mokėmės ir kalbų – anglų, vokiečių. Dabar mes vėl turime daug politikos naujokų. Išmokome mes, išmoktų ir jie. Bet suvokimo, kad daug ko nežinai nėra. Ir tada prasideda mokymasis iš savo klaidų.“

Šiandieninę ekstremalią situaciją, kai stinga apsaugos priemonių nuo koronaviruso, medicinos įrangos, siūlytų spręsti panašiai, kaip per 1990 blokadą – pasitelkiant privačią iniciatyvą.

„Labiausiai tada Lietuvoje trūko degalų. Valstybė neturėjo galimybių tuo pasirūpinti. Ir tada buvo atidarytos sienos ir lietuviai patys pasirūpino degalais. Jie buvo pardavinėjami pakelėse ir 20 litrų bakelių, tiesiog iš automobilių cisternų. Ir dabar, kai visos valstybės konkuruoja dėl tų pačių reagentų, vaistų ar apsaugos priemonių, mūsų mažai valstybei sunku konkuruoti. Leiskime privačioms gydymo įstaigoms, vaistinėms. Ir deficitas išnyks.“

„Esminis dalykas tada buvo tas, jog mes jautėmės atsakingi už visas gyvenimo sritis, – pabrėžia J. Bartkus. – Be Tarybos narių iniciatyvos nebūtų įkurtas Šiaulių bankas (Zenonas Sabalys), Šiaulių universitetas (Vincas Laurutis, Alfredas Lankauskas ir kt.). Vyko socialinės apsaugos reforma, kūrėsi mokesčių administravimo sistema. Man Taryba buvo gyvenimo mokykla. Joje buvo daug asmenybių iš kurių galėjau mokytis, kartu ieškojome geriausių sprendimų.“

Jo žodžiais, per tris dešimtmečius savivalda turėjo ir pakilimų, ir nuosmukių.

„Šiuo metu keista girdėti tokius pareiškimus – atiduokime mokyklą ministerijai, reorganizuokime ir vėl grąžinkime savivaldai. Tokiu būdu demonstruojama visiška nepagarba. Savivalda yra pajėgi spręsti bet kokius uždavinius, – įsitikinęs J. Bartkus. – Tik valstybės žinybos, ministerijos turi netrukdyti, atidžiau dirbti su teisės aktais, žmonės vietose susitvarkys savo gyvenimą patys.“

„Viena iš blogiausių perspektyvų yra ta, kad pastaraisiais metais miestas gauna daug pinigų „plytelėms“, tačiau paramos nesulaukia investicijos į žmones, jų išsilavinimą, – akcentuoja politikas. – Paramos laiku negavo universitetas, kitos švietimo įstaigos, verslo paramos struktūros. Tai labai atsilieps miesto ateičiai.“

„Šiandieninei Tarybai linkiu imti valdžią į savo rankas, – ragina jis. – Baigsis viruso sukelta medicininė krizė, reikės suvaldyti ekonominę krizę. Laukiant pagalbos iš viršaus, gali jos ir niekada nesulaukti. Reikia patiems imtis iniciatyvos.“

(Laukite tęsinio)

Ro­mual­do STRUO­GOS nuo­tr.
Val­džios per­da­vi­mas: Jo­nas Tru­čins­kas (kai­rė­je), iš­rink­tas mies­to Ta­ry­bos pir­mi­ni­nin­ku, ir Po­vi­las Mor­kū­nas, tuo­me­ti­nis mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas.