Naujausios
„Atrodo labai nukentėjęs“
Aikštėje ties Aušros alėjos ir Tilžės gatvių sankryža pirmojo ąžuolo laja išretėjusi ir nurudavusi. Ant aikštės plytelių pasklidę nukritę lapai lyg jau būtų atėjęs ruduo. Kiti trys ąžuolai žaliuoja, nors lajose styro ir nudžiūvusios šakos. Kitame aikštės pakraštyje, ties Varpo gatve, ruduoja ir meta lapus abu klevai.
Martynas Kazlauskas, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Botanikos sodo vadovas, sako, jog ąžuolui mesti lapus tikrai dar ne laikas. Apie ąžuolų marą taip pat negirdėti.
„Tas ąžuolas atrodo labai nukentėjęs, – sako botanikas, dalydamasis įspūdžiu. – Tai galima būtų sieti su rekonstrukcijos darbais, kurie vyko aikštėje. Bet negalima atmesti ir kitų priežasčių – karščio, transporto taršos, gal net vandalizmo. Gal koks piktavalis žmogus kažką išpylė? Bet jeigu nėra vandalizmo žymių, vadinasi, su šaknų sistema kažkas yra atsitikę.“
Per aikštės rekonstrukciją po ąžuolais ir klevais buvo apsaugoti tik nedideli ploteliai nuo statybos darbų, o, botaniko žodžiais, neliečiama dalis turi būti tokia, kaip medžio laja ar net didesnė.
„Jeigu iškasama kokia tranšėja, tai šaknims ypač pavojinga. Gal per rekonstrukciją ką užkliudė? – svarsto M. Kazlauskas. – Be to, orai dabar labai nepalankūs ir medžiui, ir žmogui.“
Jis pabrėžia, jog medžiai gali jausti vandens stygių, nes per plyteles šaknys lietaus vandens taip lengvai nebepasiekia, kaip anksčiau. Be to, vanduo nuteka į įrengtą lietaus nuotekų kanalizaciją.
Botanikos sodas nuo rekonstrukcijų negandų yra išsaugojęs vieną išskirtinių miesto medžių – prie „Gaidžio“ laikrodžio augusį kukmedį. Jo laukė pjūklas, kaip šimtų kitų brandžių miesto medžių, kurie trukdė trinkeles grįsti ir neatitiko naujosios europinių remontų estetikos. M. Kazlauskas sako, jog prieš dvejus metus persodintas Botanikos sode kukmedis sėkmingai prigijo.
Ėmė laistyti – gal atgaivins?
Šiauliečiai socialiniuose tinkluose piktinasi, ar Savivaldybės galvos nemato pro savo langus, kas atsitiko su Prisikėlimo aikštės ąžuolu? Gelsti jis pradėjo dar birželį, lapai ėmė kristi per Jonines. Dar savaitė ir iš viso liks be lapų.
Savivaldybės Miesto, ūkio ir aplinkos skyriaus vedėja Eglė Bružienė „Šiaulių kraštui“ teigė, jog problema žinoma. Kaip sprendžiama?
„Statybos darbai vis dėlto padarė poveikį šitiems medžiams, – komentavo vedėja. – Dabar darom tą, ką rekomendavo dendrologai – laistome jau nebe pirmą savaitę po truputį, kiek ten to vandens išeina sulieti. Kitų priemonių dar intensyviai ieškome, teiraujamės ir dendrologų ir arboristų, ką galėtų pasiūlyti. Bet specialaus gydymo ar specialių priemonių nė vienas dar nepasiūlė.“
„Lapų džiūvimas prasidėjo, gelsta, bet dar nereiškia, kad miršta“, – nedramatizavo situacijos E. Bružienė.
Informavo, jog viešąsias erdves tvarkant laistymo sistemos prie senųjų medžių nėra įrenginėjamos, tik prie naujai sodinamų. Miesto medžius laisto bendrovė „Šiaulių apželdinimas“.
Bendrovės vadovas Vidmantas Klepšys, klausiamas, kaip dažnai laistomi ąžuolai ir klevai Prisikėlimo aikštėje, atsakė: „Laistome, kaip Savivaldybė užsako.“
„Du kartus per mėnesį, – tikslino. – Birželį pradėjome, ant to pageltusio ąžuolo supilame dvigubą normą: po 10 kibirų – iš viso po 100 litrų vandens.“
V. Klepšys mano, jog medžiai kenčia nuo kaitros ir temperatūrų svyravimų, bet didžiausią įtaką jiems padariusi rekonstrukcija.
„Pirmiausia apkalė, apkapojo šaknis, apdėjo plytelėmis, o dabar galvoja, kaip gelbėti“, – sakė jis.
Siūlys giles išrinkti
Dendrologas Kęstutis Aukselis „Šiaulių kraštui“ sakė, jog dar birželio 10 dieną į jį kreipėsi aikštės rekonstrukcijos architektas Vytenis Rudokas, sunerimęs dėl gelstančio ąžuolo. K. Aukselis prieš rekonstrukciją atliko senųjų medžių būklės vertinimą, kuriuo remiantis ąžuolai ir klevai buvo išsaugoti.
„Prieš Jonines dar nebuvo požymių, kad ąžuolas lapus mestų, o antrą Joninių dieną požymiai jau atsirado, po to ir Savivaldybės skambučio sulaukiau,“ – prisiminė K. Aukselis.
Jo nuomone, pablogėjusi medžių būklė – statybos pasekmė. Bet įžvelgia ir teisinės bazės spragas.
„Medžiai – gamtos paminklai, aptveriami, saugomi, 100–200 metrų spinduliu aplink juos nieko negalima daryti. O apie šitokius ąžuolus jokios apsaugos nebuvo. Dvigubi standartai taikomi. Kai medžiai ima džiūti, tik tada klausiama, ką daryti? Prieš statybą reikia galvoti“, – akcentavo dendrologas.
Pagal ąžuolo lapų būklę spėjęs, jog medžiui galėjo pristigti magnio. Bet Savivaldybei pasiūlė tik daugiau laistyti medį. „Chemijos“ nesiūląs taikyti, nes ąžuolui tai dar labiau gali pakenkti.
Ketinąs siūlyti išrinkti visas ąžuolo giles. „Ąžuolas pilnas gilių, medis jaučia, kad miršta ir visas jėgas stengiasi atiduoti „vaikams“ – vaizdžiai sakė K. Aukselis. – Tai gali padėti jam atsigauti pavasarį.“
Tokį medžių stiprinimo būdą jau yra pritaikęs praktikoje. Prie Šiaulių dramos teatro K. Aukselio siūlymu vienam iš riešutmedžių buvo išrinkti visi riešutai. Dabar tas riešutmedis, augantis arčiau banko pastato, daug geriau atrodo, nei kitas, kuriam riešutai buvo palikti.
Aikštėje ąžuolai ir klevai anksčiau augo ištisinėje žaliojoje vejoje. Dabar tik vejos nuotrupos paliktos apie ąžuolus, o klevai įkalinti tarp trinkelių menkame žemės plotelyje, užpiltame skalda.
„Vokietijoje, pavyzdžiui, kai kur yra ardoma dalis plytelių ir daromi žalieji plotai po medžiais“, – K.Aukselis teikė pavyzdį, kuris būtų dar vienas būdas gelbėti medžius.
Bet prisiminė, jog, pavyzdžiui, aikštės klevus svarstyta palikti vejoje, bet tai būtų neatitikę statybai keliamų reikalavimų. Mat aikštės grindinys, kuriuo žmonės vaikšto, turįs būti vientisas. Jeigu trinkeles keis žemė ar žolė, jau bus nesaugu.
„Jeigu raganų medžioklė – rasime kaltininką“
Aikštės rekonstrukcijos architektas Vytenis Rudokas sako: „Jeigu reikia rasti kaltininką, jeigu raganų medžioklė – tai rasime – bus ir statybininkai, galiu būti ir aš.“
„Bet kokios statybos sujudina žemę, medžių šaknis technika galėjo supurtyti, pažeisti, bet kodėl tik tas vienas ąžuolas taip sureagavo? Ir tik šią vasarą? Pernai jis žaliavo lygiai taip pat kaip kiti ąžuolai, prasčiau šį pavasarį atrodė ąžuolai prie banko, bet Kęstutis Aukselis mane nuramino, jog jie yra kitos rūšies ir vėliau sužaliuoja,“ – prisimena architektas.
Jo nuomone, priežasčių, kodėl ąžuolas džiūsta, gali būti daug ir „visi prisidedame prie tokios situacijos“. Pirmiausia, jis kelia medžių priežiūros klausimą.
„Laistoma, bet kokia yra laistymo kokybė? Kaip dažnai laisto? Jeigu užpila iš karto 100 litrų, tai dalis vandens į gatvę nubėga, o gelbėjant medį reikia palaipsniui laistyti ir nuo ryto iki vakaro, žemę aeruoti, – teigia V. Rudokas. – Aišku, aš ne specialistas ir tai ne mano daržas. Bet jeigu tas ąžuolas nudžius, bus skandalas.“
Architektas svarsto, jog galima būtų įrengti ąžuolams ištisinę veją, bet ji trukdytų praeiti į gatvę. Galima būtų įrengti požeminę laistymo sistemą: „Apie senuosius medžius ją įrengti sudėtingiau, bet įmanoma.“
Kodėl projektuojant aikštę to nebuvo numatyta?
„Iš manęs Savivaldybė reikalavo tik 2 milijonus eurų sutaupyti, o medžiai niekam nerūpėjo“, – prisiminė V. Rudokas.
Jis tik atkreipė dėmesį, jog nemato, kad nuolat būtų laistomi naujai pasodinti medeliai, kuriems yra įrengta laistymo sistema. Pavyzdžiui, Tilžės gatvėje, kurios atnaujinimą taip pat projektavo.
„Laistymo sistema ten yra, bet į ją vandens reikia pripilti, prikritusias šiukšles išvalyti, – sako architektas, pabrėždamas, jog tiesiog stinga mieste šeimininko požiūrio. – Ar kam tai rūpi?“
O dėl to, kad aikštėje plieskia kaitra, jis turi tokį atsakymą: „Ar čia turėjo būti skveras? Aikštė yra aikštė – ji renginiams skirta, o skveras yra su medžiais ir pavėsiu.“
Istoriniai ąžuolai – be statuso
Prisikėlimo aikštės istoriniai ąžuolai jokio išskirtinio statuso neturi, nėra įteisinti nei kaip gamtos paminklai ar kaip nors išskirti, kaip atminti vardiniai miesto medžiai. Miesto, ūkio ir aplinkos skyriaus vedėjos E. Bružienės žodžiais, jie „yra saugotini kaip bet kuris miesto medis“.
Šiuos ąžuolus, kurie puošė miestą daugiau nei 90 metų, Spaudos atgavimo metinių proga, 1929 metų gegužę, sodino žymūs tarpukario visuomenės veikėjai. Tarp jų – Šiaulių burmistai Jackus Sondeckis, Kazimieras Venclauskis, „Aušros“ muziejaus įkūrėjas Peliksas Bugailiškis, poetas knygnešys Jonas Krikščiūnas-Jovaras.
Kad ąžuolai yra išskirtiniai, primena tik jų kamienus juosiančios išblukusios tautinės juostelės ir į žemę įsmeigtos lentelės su užrašu, jog tai „Spaudos medis“. Pirmuoju numeriu pažymėtasis pirmasis ir miršta, o sodino jį P. Bugailiškis kartu su Jurgiu Janulaičiu, mieste tuomet ėjusio savaitraščio „Momentas“ redaktoriumi.
Raimundas Balza, „Aušros“ muziejaus direktorius, sako, jog dar tada, kai buvo vykdoma rekonstrukcija, šiauliečiai, o ir jis pats, ne sykį kreipėsi, jog dėl šių ąžuolų būtų laikomasi želdinių apsaugos priemonių.
„Prašėme, kad statybininkai nevažinėtų per šaknis sunkiuoju transportu ir netraumuotų ažuolų, – prisiminė R. Balza. – O dabar situacija rodo, kad tų saugumo sąlygų nebuvo laikomasi ir skubiai reikia ieškoti pagalbos. Yra Lietuvoje specialistų, kurie galėtų Savivaldybei patarti. Tą ąžuolą reikia gelbėti. Jeigu negelbėsime, jį prarasime.“
„Šie ąžuolai yra ne tik aikštės akcentai, jie yra miesto istorijos dalis – sodinti garbių žmonių, – pabrėžia istorikas. – Prie tų ąžuolų gidai veda ekskursijas, į kultūrinį kontekstą jie yra įtraukti, bet kad būtų globojami, kad turėtų išskirtinumą, kaip vardiniai medžiai, kurių ne tiek daug mieste turime, – to nėra. Juos reikia vertinti ir rodyti ypatingą dėmesį. Už visas miesto struktūras atsako Savivaldybė, jos politikai, specialistai, tad reikia, kad dirbtų savo darbą.“
