Ita­li­ja: si­tua­ci­ja blo­gė­ja kas­dien

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.
Du de­šimt­me­čius Ita­li­jo­je gy­ve­nan­ti šiau­lie­tė Jū­ra­tė Ba­cy­tė pa­ta­ria ne­žais­ti nei sa­vo, nei sa­vo vai­kų, tė­vų, ap­lin­ki­nių svei­ka­ta bei ra­gi­na at­sa­kin­gai lai­ky­tis vi­sų nu­ro­dy­mų, su­si­ju­sių su ap­si­sau­go­ji­mu nuo ko­ro­na­vi­ru­so.
Spar­čiai plin­tan­tis ko­ro­na­vi­ru­sas (Co­vid-19), vi­su pa­jė­gu­mu žen­gian­tis į Eu­ro­pą, ir to­liau siau­tė­ja Ita­li­jo­je. Ypa­tin­go re­ži­mo są­ly­go­mis gy­ve­nan­tys Lom­bar­di­jos re­gio­no gy­ven­to­jai gar­siai kal­ba apie aiš­kiai pa­vė­luo­tus ša­lies val­džios spren­di­mus ir ban­dy­mus su­val­dy­ti vi­ru­so pli­ti­mą. Di­džiau­si šio re­gio­no mies­tai, neišs­ki­riant ir di­džiau­sio mies­to Mi­la­no, iš­tuš­tė­ję, mais­to par­duo­tu­vė­se – tik pa­vie­niai pir­kė­jai, o ir jie vie­nas nuo ki­to lai­ko­si "pa­gar­baus" at­stu­mo. Res­to­ra­nai, ba­rai, mo­kyk­los įstai­gos už­da­ry­tos, vie­tų li­go­ni­nė­se nė­ra, in­ha­lia­to­rių, gy­dy­to­jų trūks­ta. Vi­ru­sas jau žen­gia ir į pie­ti­nę Ita­li­ją.
Du de­šimt­me­čius Lom­bar­di­jos re­gio­ne prie Co­mo eže­ro gy­ve­nan­ti šiau­lie­tė Jū­ra­tė Ba­cy­tė "Šiau­lių kraš­tui" pa­sa­ko­ja, ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis šian­dien gy­ve­na ša­lis – si­tua­ci­ja blo­gė­ja kas­dien. Ji per­spė­ja: lie­tu­viams bū­din­gam skep­ti­ciz­mui ne­be lai­kas.

Pla­no „B“ ne­bu­vo?

Nak­tį į penk­ta­die­nį Lie­tu­vo­je įsi­ga­lio­ję spe­cia­lūs ri­bo­ji­mai, ku­rių tiks­las – už­kirs­ti pa­vo­jin­go vi­ru­so pli­ti­mą, anot J. Ba­cy­tės, ga­lė­jo bū­ti priim­ti ir anks­čiau.

41 me­tų mo­ters žo­džiais, Ita­li­jos val­džia, sau­sio mė­ne­sį pa­skli­dus ži­niai apie pir­muo­sius ko­ro­na­vi­ru­so su­si­rgi­mus ir mir­ties at­ve­jus eko­no­miš­kai glau­džiai su­sie­to­je Ki­ni­jo­je, dar ko­ne mė­ne­sį „gal­vo­jo“, ko­kių prie­mo­nių im­tis, kad vi­ru­sas „neu­žei­tų“. Kol „gal­vo­jo“ ša­lies eko­no­mi­kos šir­di­mi va­di­na­ma­me Lom­bar­di­jos re­gio­ne ir to­liau vei­kė tarp­tau­ti­nės kor­po­ra­ci­jos, ku­rių va­dy­bi­nin­kai be ap­ri­bo­ji­mų tvar­kė vers­lo rei­ka­lus vi­so­je Eu­ro­po­je, ži­no­ma, neišs­ki­riant ir Azi­jos, vy­ko vers­lo, pre­ki­niai mai­nai. Gy­ve­ni­mas vi­rė vi­sa­me re­gio­ne.

Šiau­lie­tė sa­ko, kad, vos iš­lin­dus ko­ro­na­vi­ru­sui Ki­ni­jo­je, ji su ita­lu su­tuok­ti­niu, tu­rin­čiu nuo­sa­vą vers­lą, tar­si nu­spė­da­mi ap­ta­rė bū­si­mą sce­na­ri­jų: „ko­ro­na tuoj tuoj pa­si­ro­dys ir pas mus – tai neiš­ven­gia­ma“.

Val­džia, mo­ters įsi­ti­ki­ni­mu, tu­rė­jo nu­ma­ty­ti iš kar­to: Ita­li­ja ši­toks Ki­ni­jos eko­no­mi­kos šal­ti­nis! La­bai glau­dūs ry­šiai: dir­ba, va­ži­nė­ja, mai­nai.

„Co­dog­no (liet. Ko­don­jus) ma­ža­me mies­te­ly­je šei­mos drau­gai tu­ri stam­bią įmo­nę, jos fi­lia­lai yra Ki­ni­jo­je. Jų me­ne­dže­riai, klien­tai yra Ki­ni­jo­je. Ši­tiek ki­tų tarp­tau­ti­nių įmo­nių!“, – sa­kė mo­te­ris.

Ne­pai­sant kas die­ną gau­sė­jan­čių su­si­rgi­mų Ki­ni­jo­je, anot pa­šne­ko­vės, Ita­li­ja ir to­liau gy­ve­no įpras­tu rit­mu. Skep­tiš­ką ita­lų po­žiū­rį lie­tu­vė sa­kė ju­tu­si ir va­sa­rį. To mė­ne­sio 12 die­ną, vers­lo rei­ka­lais vyk­da­ma į Ma­ja­mį ir lėk­tu­ve ant vei­do už­si­dė­ju­si kau­kę, ji jau­tė smal­sius bend­ra­ke­lei­vių žvilgs­nius.

Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, kad Ita­li­jos val­džia el­gė­si neat­sa­kin­gai ne­pers­pė­da­ma gy­ven­to­jų ir ne­pa­rei­ka­la­vu­si im­tis sa­vi­sau­gos prie­mo­nių, o ir to­liau „gal­vo­da­ma“, kad ko­ro­na­vi­ru­sas ša­lį tie­siog ap­lenks. „Sa­kau, Ita­li­ja ne­bu­vo pa­si­ruo­šu­si, ji ne­tu­rė­jo pla­no „B“, – įsi­ti­ki­nu­si pa­šne­ko­vė.

Va­sa­rio 22 die­ną, J. Ba­cy­tė su­grį­žo na­mo. Ita­li­ja, ne­pai­sant pra­ne­ši­mų apie su­si­rgi­mus, vis dar at­ro­dė ra­mi. Vis tik sek­ma­die­nį, va­sa­rio 23–ąją, bu­vo už­da­ry­ti Lom­bar­di­jos re­gio­ne vie­nuo­li­ka mies­te­lių ap­link Co­dog­no (bū­tent čia ki­lo vi­ru­so ži­di­nys, vis­kas bu­vo už­da­ry­ta, ne­tgi po­li­ci­ja ne­ga­lė­jo, nei įva­žiuo­ti, nei iš­va­žiuo­ti). Ši te­ri­to­ri­ja pa­va­din­ta rau­do­na zo­na.

Net­ru­kus po to, ko­vo 8–osios sek­ma­die­nio va­ka­rą, per te­le­vi­zi­ją pra­neš­ta, kad izo­liuo­ja­mas vi­sas Lom­bar­di­jos re­gio­nas – vi­są nak­tį po šio pra­ne­ši­mo pie­tų Ita­li­jos žmo­nės, ku­rie gy­ve­no ir dir­bo šiau­res Ita­li­jo­je bė­go į trau­ki­nių sto­tį ar ma­ši­no­mis, kad grįž­tų į pie­tų Ita­li­ją.

Ko­vo 9–osios nak­tį vi­sa Ita­li­ja ta­po rau­do­na zo­na .... Iki 25 ko­vo už­da­ry­ti ki­no teat­rai, spor­to sa­lės, kur­sai, bū­re­liai, ba­sei­nai, ka­vi­nių ir res­to­ra­nų dar­bo lai­kas ap­ri­bo­tas iki 18 va­lan­dos va­ka­ro.

Už­da­rius moks­lo įstai­gas, apie eko­no­mi­kos stu­di­jas sva­jo­jan­čią abi­tu­rien­tę duk­rą Mar­ti­ną au­gi­nan­ti lie­tu­vės ir ita­lo šei­ma sek­ma­die­nį iš­vy­ko į už 230 ki­lo­met­rų nuo na­mų esan­tį lais­va­lai­kiui nuo­mo­ja­mą na­mą kal­nuo­se Val­le d‘Aosta re­gio­ne, Cour­mayeur mies­te­ly­je. Pla­na­vo, kaip įpra­tę, tu­ri­nin­gai pra­leis­ti ke­le­tą die­nų, pa­sli­di­nė­ti.

„Mū­sų ar­ti­mi drau­gai gy­ve­na ne­to­li vi­ru­so šir­dies – Co­dog­no mies­to, apie 30 ki­lo­met­rų nuo Mi­la­no. Jie mums pa­skam­bi­no ir per­spė­jo, kad ne­grįž­tu­me. Jie pa­sa­kė tik tiek: mes esa­me vi­si už­si­krė­tę...“, – pa­sa­ko­ja 1999 me­tais iš Šiau­lių į Ita­li­ją iš­vy­ku­si mo­te­ris.

Ji dar kar­tą pa­brė­žė: to­kiam li­gos pro­trū­kiui Ita­li­ja ne­bu­vo pa­si­ruo­šus. Vi­ru­so pli­ti­mas ta­po ne­val­do­mas.

Ver­si­jų ke­le­tas

Kaip mi­nė­ta, pir­miau­sia bu­vo izo­liuo­ta 11 Lom­bar­di­jos re­gio­no mies­te­lių, po to izo­liuo­ta vi­sa Lom­bar­di­ja. Ta­čiau vie­ti­niai ita­lai ir to­liau ma­no, kad pir­mi­nis izo­lia­ci­jos ly­gis ir pa­si­ruo­ši­mas epi­de­mi­jai, švel­niai ta­riant, bu­vo per men­kas ir la­biau po­li­ti­nis.

„Iš po­li­ti­kų el­ge­sio ir ne­su­ge­bė­ji­mo su­teik­ti me­di­ci­ni­nę pa­gal­bą at­ro­do, kad no­ri­ma pa­ro­dy­ti, at­seit mes ta­ve izo­lia­vo­me, bet jei tu su­si­rgsi ir ne­bus ga­li­my­bės pa­dė­ti, kad nie­ko ne­ga­lė­tum kal­tin­ti, nes bu­vai įspė­tas. Ta­vo svei­ka­ta – ta­vo pro­ble­ma. Jo­kios ki­tos svei­ka­tos ap­sau­gos stab­dant vi­ru­so pli­ti­mą ita­lai kol kas ne­jau­čia. Re­gio­no li­go­ni­nė­se vie­tų se­niai nė­ra, ta­čiau ir ne­sus­kub­ta pa­si­rū­pin­ti, kad bū­tų pa­sta­ty­ta lai­ki­nų sta­cio­na­rų, ku­rio­se žmo­nės ga­lė­tų bū­ti izo­liuo­ti.

Ki­nai grei­tai lai­ki­ną­sias li­go­ni­nes pa­sta­tė, o Ita­li­jo­je pi­ni­gai paim­ti iš biu­dže­to, o li­go­ni­nių... To­dėl ir sa­kau jums, kol kas jun­ta­me tik po­li­ti­nį at­spal­vį. Bū­ki­te na­mie, nie­kur nei­ki­te,plau­ki­te ran­kas, ne­trin­ki­te akių, ne­si­lies­ki­te prie vei­do. Kuo ma­žiau kon­tak­tų. Žo­džiu, nie­ko ne­da­ry­ki­te. Bet yra dar oro la­še­li­nis bū­das!“

J. Ba­cy­tės šei­ma nu­spren­dė į na­mus prie Co­mo eže­ro kol kas ne­grįž­ti, pa­si­lik­ti kal­nuo­se ir dirb­ti bei mo­ky­tis nuo­to­li­niu bū­du. Ta­čiau ir tai esą, pa­si­ro­do, yra pro­ble­ma, nes mo­kyk­los mo­ky­mui per at­stu­mą ne­bu­vo pa­si­ruo­šu­sios.

Kal­nuo­se už­da­rė ir pa­ki­li­mo tra­sas, nes Lom­bar­di­jo­je, už­da­rius mo­kyk­las, žmo­nės ėmė plūs­ti sli­di­nė­ti.

Paš­ne­ko­vės šei­ma gir­dė­ju­si ir tai, kad pir­ma­sis, va­di­na­mas nu­li­nis li­go­nis Ita­li­jo­je vis dėl­to ga­lė­jo at­si­ras­ti ne iš Ki­ni­jos, o iš Vo­kie­ti­jos: per te­le­vi­zi­ją pra­ne­šė, kad su­si­ti­ki­me da­ly­va­vę vo­kie­tis su ita­lu, ku­ris prieš tai ke­le­tą die­nų bend­ra­vo su dviem par­tne­riais iš Ki­ni­jos. Ir tie ki­nai pra­stai pa­si­ju­to lėk­tu­ve pa­ke­liui į na­mus. Da­bar spė­ja­ma, kad bū­tent tas vo­kie­tis ir bu­vo vi­ru­so ne­šio­to­jas, pa­da­li­jęs vi­ru­są Ita­li­jai.

Kaip šei­ma jau­čia­si šian­dien?

„Įtam­pa, tik­rai bai­su su­si­rgti. Pa­ti Jū­ra­tė kos­ti, skau­da nu­ga­rą. Tem­pe­ra­tū­ros kol kas nė­ra – ir tai tei­kia vil­ties, kad ko­su­lys nė­ra pa­vo­jin­go vi­ru­so simp­to­mas. Nors neat­me­ta, kad vi­si, gy­ve­nan­tys ar gy­ve­nę vi­ru­so cent­re, li­gą jau tu­ri – ir vis­kas pri­klau­so nuo imu­ni­te­to. Tai esą ir yra tiks­liau­sias at­sa­ky­mas, dėl ko di­džiau­sias mirš­ta­mu­mas – se­ny­vo am­žiaus žmo­nių. Nors da­bar jau li­ga žiū­ri ir į jau­nes­nius žmo­nes...“

„Ma­no vy­ro pus­se­se­rė li­go­ni­nė­je gy­dė­si on­ko­lo­gi­ne li­gą ir, tik iš­lin­dus vi­ru­sui, va­sa­rio 9–ąją ji li­go­ni­nė­je mi­rė. Nu­sil­pu­siam or­ga­niz­mui ko­ro­na­vi­ru­sas vil­ties iš­gy­ven­ti ne­pa­lie­ka“, – sa­kė bu­vu­si šiau­lie­tė.

Ne­pai­sant kas die­ną au­gan­čio už­kra­to pli­ti­mo sta­tis­ti­kos, su­si­rgu­sių­jų ir mi­ru­sių skai­čiaus, anot J. Ba­cy­tės, jos šei­ma kal­nuo­se gy­ve­na ra­miai. Vis tik ži­no, kad ar­čiau Mi­la­no ir pa­čio­je ša­lies sos­ti­nė­je gy­ve­ni­mas tar­si be­prot­na­my­je: ap­lin­kui tuš­čia, žmo­nių tik pa­vie­niui, par­duo­tu­vė­se lai­ko­ma­si ke­lių met­rų at­stu­mo.

„Ita­li­jo­je gar­siai ir ne­be­kal­ba­ma, ne­konk­re­ti­na­ma, kur yra ser­gan­čių, kur jų dau­giau­sia. Bet, mū­sų nuo­mo­ne, li­go­nių ir vi­ru­so ne­šio­to­jų jau yra vi­sur. Dau­gy­bė jau­nų žmo­nių tie­siog ne­jau­čia jo­kių simp­to­mų, at­ro­do pui­kiai, bet vi­ru­są tu­ri“.

Iš na­mų – nė ko­jos

Prieš ke­lias die­nas iki ba­lan­džio 3 die­nos pa­ga­liau ap­si­spręs­ta už­da­ry­ti vi­sas Ita­li­jos moks­lo įstai­gas, pra­de­dant nuo dar­že­lių ir bai­giant uni­ver­si­te­tais.

Nut­rauk­ta res­to­ra­nų ir ka­vi­nių veik­la. Dir­ba tik mais­to pro­duk­tų par­duo­tu­vės ir vais­ti­nės, ben­zi­no, san­tech­ni­kos, kios­kai, nes juo­se ga­li­ma ap­si­mo­kė­ti už ko­mu­na­li­nes pa­slau­gas.

Lom­bar­di­jos re­gio­nas už­da­ry­tas. Tai reiš­kia, kad žmo­nės ne­be­ga­li išei­ti net į lau­ką, iš­sky­rus par­si­neš­ti mais­to, vais­tų. Ar­ba trum­pai pa­si­vaikš­čio­ti su au­gin­ti­niu. Jei bū­ti­na iš­vyk­ti dar­bo ar ki­tais itin svar­biais rei­ka­lais, pri­va­lu tu­rė­ti ser­ti­fi­ka­tą, ku­ria­me bū­tų nu­ro­dy­ta tiks­li vy­ki­mo prie­žas­tis. Pa­žei­du­siems są­ly­gą ar­ba ap­si­me­la­vu­siems gre­sia ne tik bau­dos, bet ir ka­lė­ji­mas.

Jau įreng­ti po­li­ci­jos po­stai, ku­rie stab­do va­žiuo­jan­čius ir tik­ri­na mi­nė­tus ser­ti­fi­ka­tus.

„Si­tua­ci­ja Mi­la­ne to­kia, kad ju­dė­ti, išei­ti įpra­tę žmo­nės, da­bar tu­ri su­si­tai­ky­ti su tuo, jog pri­va­lo lik­ti na­muo­se. Kiek bus sky­ry­bų, kai die­ną nak­tį rei­kės vi­siems bū­ti po vie­nu sto­gu ir dirb­ti na­muo­se!, – ban­do juo­kau­ti J. Ba­cy­tė. – Mi­la­nas pus­tuš­tis die­ną, va­ka­re – tuš­čias.“

Di­džiau­sia bė­da, sa­ko, yra su gar­baus am­žiaus žmo­nė­mis – 80–me­čiais ir vy­res­niais. Jie vis dar sė­di par­ke­liuo­se ir žai­džia kor­to­mis: at­seit mir­ti nuo li­gos, prieš tai pa­bend­ra­vus, sma­giau, ne­gu mir­ti nuo se­nat­vės vie­nat­vė­je. Ap­mau­du, kad šie se­no­liai ne­sup­ran­ta, ko­kią grės­mę jie ke­lia sa­vo ar­ti­mie­siems...

Šiau­lie­tei ži­no­ma, kad įtam­pa da­bar jau tvy­ro ir ša­lies sos­ti­nė­je Ro­mo­je.

„Pa­na­šu, kad vis­kas dar ge­ro­kai už­truks. Kai vis­kas pra­si­dė­jo, pra­dė­jau kas­dien fo­tog­ra­fuo­ti pa­sau­lio že­mė­la­pį, ko­kiu grei­čiu ir ko­kia kryp­ti­mi plin­ta vi­ru­sas. Ir kas die­ną pa­sau­lis at­ro­do vis la­biau gąs­di­nan­čiai. Šio­mis die­no­mis jis – ko­ne vi­so­se ša­ly­se“, – sa­ko šiau­lie­tė.

Mo­te­ris kas die­ną, net po ke­le­tą kar­tų, bend­rau­ja su Šiau­liuo­se gy­ve­nan­čiais tė­vais, se­ne­liais. Ar­ti­mie­ji bū­ti­nai pra­šo ją įjung­ti vaiz­do ka­me­rą, kad pa­ma­ty­tų, ir kas­kart pri­sa­ko var­to­ti pa­ra­ce­ta­mo­lį, ne­sup­ras­da­mi, kad šis vais­tas nau­jo­jo vi­ru­so ne­vei­kia, o an­ti­vi­ru­sas dar neiš­ras­tas.

J. Ba­cy­tę gąs­di­na per so­cia­li­nius tink­lus sklin­dan­tys gan­dai, kad Ita­li­jos me­di­kai dėl in­ha­lia­to­rių sty­giaus pri­vers­ti „rū­šiuo­ti“ li­go­nius ir rink­tis, ku­riems šią kvė­pa­vi­mą pa­leng­vi­nan­čią prie­mo­nę duo­ti, o ku­riuos pa­lik­ti „li­ki­mo va­liai“. Ir ren­ka­si jie, gir­dė­ju­si, jau­nes­nius žmo­nes... Ma­ža to, jos ži­nio­mis, slau­gy­da­mi ser­gan­čiuo­sius, vi­ru­su už­si­krė­tė jau per sep­ty­nias de­šim­tis Ita­li­jos me­di­kų.

Pa­si­gen­da są­mo­nin­gu­mo

„Vis­kas sto­ja, vers­lai sto­ja, pla­nai sto­ja, vi­ru­sas kirs ir pa­sau­lio eko­no­mi­kai“, – įsi­ti­ki­nu­si ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to veik­la už­sii­man­ti lie­tu­vė.

Po­nios Jū­ra­tės vy­ras įsi­ti­ki­nęs, kad ga­li­my­bę vi­ru­sui plis­ti už­kirs­tų ne­bent pri­vers­ti­nės ab­so­liu­čiai vi­sų įmo­nių dar­buo­to­jų mė­ne­sio ato­sto­gos, pa­pras­tai pla­nuo­ja­mos lie­pos ir rugp­jū­čio mė­ne­siais – vi­si tu­rė­tų izo­liuo­tis, o mi­nė­tais mė­ne­siais vi­si be išim­čių su­grįž­ti prie dar­bų.

„Rei­kia už­da­ry­ti ab­so­liu­čiai vis­ką, bent jau pen­kio­li­kai die­nų, iš šei­mos iš­lei­džiant gal tik vie­ną žmo­gų nuei­ti ap­si­pirk­ti“.

Šiau­lie­tę ste­bi­na ir gąs­di­na kai ku­rių lie­tu­vių skep­tiš­ku­mas dėl pa­sau­lį nai­ki­nan­čio vi­ru­so grės­mės.

„Prieš ke­lias die­nas feis­bu­ke skai­čiau kaip vie­na lie­tu­vė gi­dė Ro­mo­je džiau­gė­si ir de­monst­ra­vo nuo­trau­kas, kad štai at­va­žia­vo lie­tu­viai iš Vil­niaus, nes Ro­mo­je sau­gu, ra­mu ir ge­ra. Pa­ra­šiau jai il­gą pik­tą ži­nu­tę, bet neiš­siun­čiau... Aiš­ku, gai­la kad ša­lis izo­liuo­ta, bet žmo­nės tu­ri bū­ti są­mo­nin­gi...“

Po­nios Jū­ra­tės šei­ma kal­nuo­se ke­ti­na pa­si­lik­ti tol, kol vis­kas sta­bi­li­zuo­sis. Ne­pai­sant to, kad sė­dė­ji­mas už­si­da­rius ri­bo­ja kas­die­nę veik­lą, įta­ko­ja pa­ja­mas, kei­čia gy­ve­ni­mo rit­mą ir ko­re­guo­ja pla­nus. Ta­čiau tai­syk­lių, įsi­ti­ki­nu­si, tu­ri lai­ky­tis kiek­vie­nas, ki­taip vi­ru­so ne­sus­tab­dy­ti.

Jos ži­nio­mis, va­kar į Ro­mos Fiu­mi­ci­no oro uos­tą su de­vy­niais eks­per­tais, su 1 000 in­ha­lia­to­rių kau­kių, ap­ran­ga per­so­na­lui, me­džia­ga tam­po­nams da­ry­ti nu­si­lei­do Ki­ni­jos lėk­tu­vas – pa­gal­ba Ita­li­jai.

Komentarai

Emigrantas    Pir, 2020-03-16 / 12:43
Aina sau, myslijau nakaronų varyt , ali daba te laisvai ir par sienu nebeparroposiu...
Algimantas Končius    Pir, 2020-03-16 / 14:07
Bloga žinia - persirgti turės visi. Gera žinia, neturėtu likti AIDS - ŽIV viruso ir labai, labai sumažėti tuberkuliozės židinių. Virusas šienauja žmones su blogą įmunine sistema. Sergantys ŽIV virusu jos beveik iš vis neturi. Panašiai ir sergantys tuberkulioze.
Nida    Pir, 2020-03-16 / 22:29

In reply to by Algimantas Končius

Labai nesidžiaukit, internete stebėjau gana įtikinamą žymaus infektologo komentarą. Stiprus imunitetas dažnai į šį virusą sureaguoja per aštriai ir sukelia tokią šokinę būseną, kad pats sunaikintą žmogų.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.