
Naujausios


Į kelią kvietė Sąjūdžio žmonės
Prisimindamas Baltijos kelią aktyvus Atgimimo laikotarpio dalyvis Algimantas Puodžiūnas sako, jog didžiausias rūpestis buvo sukviesti žmones, kad tarpas, skirtas Šiaulių rajonui Paįstryje, būtų sujungtas. Žmonių suvažiavo tiek, kad kai kur net dviem eilėmis stovėjo.
A. Puodžiūnas prisimena, kad prieš rugpjūčio 23-iąją vyrai vežė į būsimo Baltijos kelio vietą pastatyti kryžius. Vienas buvo rajono Sąjūdžio kryžius, o kitas – nuo Pavenčių cukraus fabriko darbininkų. Tuo metu Gruzdžiuose, anot A. Puodžiūno, tarnavo pažangus kunigas Aleksandras Milašius. Jis buvo pakviestas pašventinti tuos kryžius.
Paklaustas, kaip kvietė žmones į Baltijos kelią, pašnekovas prisimena, kad pagrindinis vaidmuo teko Sąjūdžio žmonėms. Rajone dirbo aktyvi Šiaulių rajono sąjūdžio taryba.
"Faktiškai nebuvo organizacijos, kolūkio ar tarybinio ūkio, kad nebūtų ten Sąjūdžio organizacijos. Per Sąjūdžio žmones vyko Baltijos kelio organizacija. Prieš išvykstant Kuršėnuose vyko mitingas, kur tuometinis rajono pirmasis partijos sekretorius kvietė šiauliečius nevažiuoti į Baltijos kelią, bet jo niekas nebeklausė. Žiūrėdamas į savo nuotraukas, aš matau, kad tuometiniai partkomo darbuotojai irgi stovi Baltijos kelyje", – pasakoja A. Puodžiūnas.
Žiūrint į istorines Baltijos kelio nuotraukas apima visai nešventiška nuotaika. Matai, kaip bėgantis laikas su savimi nusineša ir ten stovėjusius pažįstamus žmones.
Ugninis Baltijos kelias
Ilgametis fotografas sako, kad jam ne mažesnį įspūdį paliko po metų pakartotas Baltijos kelias, bet jis buvo visai kitoks, vadintas ugniniu. Į tas pačias teritorijas irgi važiavo žmonės, tik nebe taip gausiai, degino laužus. Visas Baltijos kelias buvo nušviestas laužų.
"Ir aš ten buvau. Turėjau skristi Akmenės aeroklubo lėktuvu ir filmuoti iš viršaus. Su pilotu buvo sutarta. Tačiau tuo metu mano kamera atsidūrė Vilniuje. Šiauliuose buvo tik trys kameros. Mano naudojama kamera buvo vienos miesto organizacijos nuosavybė ir tuo metu ji buvo paskolinta. Todėl į Paįstrį važiavau autobusu", – prisimena A. Puodžiūnas.
Grįžtant namo per radiją išgirdo tragišką žinią – tas pats lėktuvas skrisdamas darė posūkį, nuleido sparną ir prisilietė prie aukštos įtampos laidų. Žuvo visi keturi juo skridę žmonės...
Kiekvieną kadrą reikėjo pasverti
Aktyvaus fotografo duona – ne tik stovėti gyvojoje grandinėje, bet ir ją užfiksuoti. Šiandien šie kadrai turi ypatingą istorinę vertę, pasak autoriaus, yra to meto dokumentai.
Tuomet fotografuojančių telefonų nebuvo, asmeninį fotoaparatą turėjo vos vienas kitas.
"Dirbome su juosta. Kiekvieną kadrą reikėjo pasverti. Nusprendžiau, nerodyti personalijų, o parodyti pačią grandinę. Padariau kelioliką kadrų, nes fotojuosta tuo metu buvo deficitas, reikėdavo ją susikombinuoti. Neseniai peržiūrėjau, geresnius turiu tik kokius 8 kadrus", – dėsto fotografas.
Visos nuotraukos – nespalvotos. Spalvotos tuomet galėjo būti tik skaidrės, bet jos buvo čekiškos, atvaizdas vos išsilaikydavo.
Tuo metu A. Puodžiūnas dirbo Šiaulių rajono laikraštyje "Leninietis", buvo atsakingas už kultūrą, dirbo atsakinguoju sekretoriumi. Laikraštis išeidavo 18 tūkstančių tiražu. Sykį po pavadinimu "Leninietis" puikavosi per penkias laikraščio skiltis įdėta Vyčio nuotrauka.
Laikraštis plačiai nušvietė ir Baltijos kelio akciją, ir Sąjūdžio 1-ąjį suvažiavimą.
"Kai "Leniniečio" pavadimą siekėme pakeisti į "Laikas", man pasakė: jei nepatinka dirbti "Leninietyje", eik lauk. Padedant Lietuvos radijo atviriems reportažams, partijos biuras atsisakė laikraščio, kaip savo organo, ir pavadinimas buvo pakeistas", – apie tuometines pergales prisimena buvęs laikraščio darbuotojas.
Kiek vėliau A. Puodžiūnas perėjo dirbti į Šiaulių rajono savivaldybės administraciją, kūrė laidą "Sodžius".
Baimės ten nebuvo
Nuo 1970-ųjų jo darytos fotografijos yra tuometinė Šiaulių rajono dokumentika. Neseniai išleistoje knygoje apie Šiaulių rajono sąjūdį – apie 100 A. Puodžiūno nuotraukų, tarp jų – ir iš Baltijos kelio. Jis sako, kad nepatinka, kai jį vadina metraštininku. Tiesiog dirbo savo darbą.
Nuotraukų negatyvus atiduoda M. Mažvydo bibliotekai, ten jas skaitmenina. Tūkstantį ir daugiau negatyvų jau atidavė, dar keli tūkstančiai liko.
Pašnekovą žiūrint į istorines Baltijos kelio nuotraukas apima visai nešventiška nuotaika. Matai, kaip bėgantis laikas su savimi nusineša ir ten stovėjusius pažįstamus žmones.
"Baimės ten nebuvo, nes stovėjo milijonai žmonių. Sunkiau buvo prie televizijos bokšto 1991-ųjų sausį. Stovėjau ten kruvinųjų įvykių išvakarėse. Lemtingą dieną buvau trumpam grįžęs į Šiaulius. Ten stovėdamas jau esi pasmerktas ir norisi, kad greičiau viskas išsispręstų – arba tu, arba tave. Ten tvyrojo grėsmės nuojauta", – lygina jausmus kolega.
Baltijoje kelyje grėsmės nuojautos nebuvo. Fotografas prisimena, kad šiauliečiai iš kažkur gavo karinį viliuką, vienas persirengė Stalinu, kitas – Hitleriu, dar keli apsirengė "esesininkais" ir "enkavėdistais" ir važiavo pro kolonas prieš susikimbant rankomis. Vyras sako, kad tokia atrakcija buvo labai paveiki: "Išdrįso parodyti vienoje mašinoje abudu niekšelius".
Kalbėdamas apie lietuvių vienybę Baltijos kelyje A. Puodžiūnas ja suabejojo.
"Absoliučios vienybės nebuvo. Estijoje prie senojo bokšto stovėjo visa šalies Vyriausybė. O kur mūsų Brazauskas buvo? Istorija nutyli. Mūsų rajono partijos sekretorius agitavo nevažiuoti. O liaudyje vienybė buvo. Ir dabar, iškilus pavojui Lietuvai, šeimai, visi susivienytų. Gamtoje išlieka ne pavieniai, o banda, taip ir mes išlikti galime tik susivieniję", – sako fotografas.
Kryptis – į Nepriklausomybę
Prisimindamas prieš trisdešimt metų vykusią istorinę kelionę į Paįstrį, pašnekovas pasakojo, kad praktiškai visos rajono organizacijos, kiek turėjo visokių "pazikų, uazikų, mazikų" davė žmonėms nuvežti. Tai nestebino, nes rajono Sąjūdyje net kolūkių pirmininkų buvo.
A. Puodžiūnas prisiminė, kad Kužiai pirmieji rajone iškėlė trispalvę. Ją nešė ūkio aktyvistai, vedami kolūkio pirmininko.
Atgimimo pradžią Šiaulių rajone A. Puodžiūnas sieja su Užgavėnių šventės atgaivinimu Kurtuvėnuose 8-tojo dešimtmečio pradžioje.
"Ėjau su kareiviškais kailiniais ir velnio kauke, o po kailiniais – fotoaparatas. Iš darbo neišleidžia iki darbo galo. 18 valandą už redakcijos kampo stovi mašina ir veža į Kurtuvėnus. Atrodo, tai ne politika. Tai ir yra tikroji politika, ateinanti per kultūrą. Tai žmones ir sujungia", – sako pašnekovas.
Girininkas, mokytoja, felčerė, skyriaus valdytojas, aktyviai įsijungę Šiaulių skulptoriaus Ginauto Lukošaičio tėvai – tų šešių žmonių užteko, kad Užgavėnės tada atgimė ir gyvos iki šiol.
Į ją važiuodavo tuometinės Žemės ūkio akademijos, Dailės instituto studentai.
"Per visą Lietuvą trenkdavosi. Tas telkimasis ir buvo tai, ko reikėjo Sąjūdžiui, ko reikėjo Baltijos keliui. Duota kryptis judėti į Nepriklausomybę", – vertina A. Puodžiūnas.
Į Paįstrį fotografas važiuoja kas 5 metus. Važiuos ir šįmet.
"Su lazda, su skėčiu. Jau susitariau, važiuosiu. Paįstriečiai labai maloniai priima", – sakė fotografas.