Baltijos kelias – laisvės kelias

Per tą lai­ką Lie­tu­va iš es­mės pa­si­kei­tė – įvy­ko geo­po­li­ti­nis lū­žis ir mes ta­po­me Va­ka­rų da­li­mi. Ži­no­ma, tu­riu gal­vo­je na­rys­tę ES ir NA­TO. Už tai rei­kia dė­ko­ti žmo­nėms, su­si­ki­bu­siems ran­ko­mis ir sto­vė­ju­siems Bal­ti­jos ke­ly­je, ku­ris drie­kė­si per vi­sas tris Bal­ti­jos vals­ty­bes, tuo me­tu oku­puo­tas Ta­ry­bų Są­jun­gos.

Ta­da nie­kas ne­ži­no­jo, kaip vis­kas ga­li baig­tis – nie­kas ne­ga­lė­jo bū­ti tik­ras, kad Bal­ti­jos vals­ty­bių ne­lau­kia kru­vi­nas su­si­do­ro­ji­mas, pa­na­šus į tuos, ku­rie vy­ko Veng­ri­jo­je ar Če­kos­lo­va­ki­jo­je. Net Va­ka­rų ana­li­ti­kai iki pat TSRS su­by­rė­ji­mo bu­vo tik­ri, kad TSRS iš­liks, o Gor­ba­čio­vo pa­var­dė bu­vo ta­ria­ma su di­de­le pa­gar­ba.

Ta­čiau vis­kas įvy­ko, kaip įvy­ko, o Bal­ti­jos ke­lias li­ko ne­pa­kar­to­ja­mas ir jį pa­vyz­džiu sau lai­ko net to­li­mo Hon­kon­go pro­tes­tuo­to­jai. Tu­ri­me kuo di­džiuo­tis, ta­čiau ant­rą kar­tą pa­kar­to­ti gy­vą gran­di­nę per tris Bal­ti­jos vals­ty­bes tik­rai ne­pa­jėg­tu­me. O ir ne­rei­kia.

Da­bar ir da­ly­va­vę Bal­ti­jos ke­ly­je, ir ja­me ne­da­ly­va­vę, daž­nai skun­džia­si, jog ne­be­li­ko vie­ny­bės, o kai ku­rie ma­no, jog “ne to­kios Lietuvos” sie­kė. Jei “ne tokios”, tai ko­kios? Al­ter­na­ty­vų la­bai ma­žai – vie­na lik­ti pa­na­šio­je pa­dė­ty­je kaip Bal­ta­ru­si­ja ar Ar­mė­ni­ja. Tai reiš­kia Ru­si­jos še­šė­ly­je bei pri­klau­so­my­bė­je. Joks neut­ra­lu­mas mū­sų geog­ra­fi­nė­je pa­dė­ty­je neį­ma­no­mas.

Tai­gi, Va­ka­rai, su vi­so­mis sa­vo struk­tū­ro­mis bu­vo vie­nin­te­lis rea­lus va­rian­tas. Ta­čiau vėl gi aiš­ki­na­ma, jog “ES ma­žai kuo ski­ria­si nuo TSRS”. Ta­čiau ski­ria­si iš es­mės – mums jė­ga nie­kas jo­kių spren­di­mų ne­pri­me­ta, o Lie­tu­vos įta­ka ES taip pat yra ne­ma­ža. Ko­kios nors “neut­ra­lios Lie­tu­vos “ bal­so ne­gir­dė­tų nie­kas, o bū­da­mi ES da­li­mi, esa­me pil­na­ver­čiai par­tne­riai ir da­ly­vau­ja­me pa­sau­li­nių pro­ble­mų spren­di­me. Ne­se­niai vie­šo­jo­je erd­vė­je pra­bil­ta apie kaž­ko­kią “al­ter­na­ty­vą Lietuvai”. Ta­čiau, ko­kia ga­li bū­ti al­ter­na­ty­va, jei jau esa­me, ten kur esa­me. Dau­giau­sia, ką ga­li­me pa­da­ry­ti, tai siū­ly­ti re­for­mas pa­čiai ES, ta­čiau kol kas jo­kių siū­ly­mų ne­te­ko gir­dė­ti.

Ki­ta rau­dų te­ma – vie­ny­bės trū­ku­mas. Ta­čiau tai na­tū­ra­lu vi­suo­me­nei, kur at­ski­ros gru­pės reiš­kia sa­vo in­te­re­sus, ne­bū­ti­nai su­de­ri­na­mus tar­pu­sa­vy­je. Vie­ny­bė ir ra­my­bė yra tik ka­pi­nė­se, o mes esa­me gy­va, de­mok­ra­ti­nė vals­ty­bė. Jei ne­pa­tin­ka kas nors, keis­ki­me, juk tam yra vi­sos są­ly­gos. Ne­rei­kia lauk­ti gel­bė­to­jų ar pra­na­šų. Lais­vai veik­ti ir bū­ti sa­vo ša­lies tik­rais šei­mi­nin­kais są­ly­gas su­kū­rė to­kie is­to­ri­niais tam­pan­tys įvy­kiai kaip Bal­ti­jos ke­lias.