Žagarės blusų turgus skatina mažesnį vartojimą

Loretos RIPSKYTĖS nuo­tr.
Izol­da Šli­pai­ty­tė sa­kė, kad svar­biau­sia „blus­tur­gy­je“ jai idė­ja ma­žin­ti var­to­to­jiš­ku­mą ir su­teik­ti daik­tams ant­rą gy­ve­ni­mą.
Sa­vait­ga­lį Ža­ga­rės mies­to aikš­tė­je vy­ko jau tra­di­ci­niu ta­pęs „blus­tur­gis“, ku­ria­me žmo­nės pir­ko, de­rė­jo­si, mai­nė­si daik­tais, dra­bu­žiais. Tarp par­da­vė­jų šį­kart nau­jų idė­jų vė­jo įne­šė Izol­da Šli­pai­ty­tė, ku­ri sa­kė, kad jai svar­biau­sia ska­tin­ti ma­žes­ni var­to­to­jiš­ku­mą, kad žmo­nės ma­žiau pirk­tų nau­jų daik­tų, o ver­čiau se­niems su­teik­tų dar vie­ną gy­ve­ni­mą. Pir­mas „blus­tur­gis“ Ža­ga­rė­je vy­ko prieš tre­jus me­tus.

Ža­ga­rie­tė Da­lia Pu­kie­nė į „blus­tur­gį“ iš­si­ruo­šė kar­tu su se­se­ri­mi Sau­le La­ba­naus­kie­ne: su­rin­ko dra­bu­žių, ne­be­rei­ka­lin­gų smulk­me­nų ir – dvi­ra­tį, ku­riuo ne­va­žiuo­ta jau daug me­tų, te­rei­kia tik vai­rą ir ra­tus šiek tiek pa­re­mon­tuo­ti – ir ga­li­ma sma­giai rie­dė­ti po mies­tą. Tik pen­ki eu­rai. ne­tru­kus jis bu­vo nu­pirk­tas. Pa­ti mo­te­ris įsi­gi­jo du puo­de­lius sul­ti­niui, sta­tu­lė­lę su laik­ro­du­ku.

Pir­mą kar­tą „blus­tur­gy­je“ ant pa­klo­to pre­kes – anū­kų, ku­rie čia pat šė­lio­jo pieš­da­mi krei­de­lė­mis, laks­ty­da­mi ant aikš­tės grin­di­nio – ba­tu­kus iš­dė­lio­jo ir Ža­ga­rė­je va­sa­rą lei­džian­ti Ele­na Ma­tin­ta­lo. Ji sa­kė, kad svar­biau­sia ne pre­ky­ba, bet mies­te­lė­nų su­si­bū­ri­mas, pa­šne­ke­siai, pa­si­da­li­ni­mas idė­jo­mis.

Ju­li­ja Ar­laus­kai­tė ir Mor­ta Ča­gu­tė į pre­ky­bi­nį ren­gi­nį iš­si­ruo­šė, pa­ra­gin­tos Ju­li­jos ma­mos Ro­lan­dos Ar­laus­kie­nės. Mer­gai­tės tu­rė­jo vai­kams ir paaug­liams tin­ka­mų ma­žai dė­vė­tų rū­bų, ma­mos ge­rų kny­gų, ku­rios ga­na grei­tai „tir­po“, žais­lų.

O štai Izol­da Šli­pai­ty­tė pa­ste­bė­jo, kad pir­mie­ji pir­kė­jai su­si­bū­rė ap­link dar net ne­spė­jus iš­pa­kuo­ti pre­kių – in­dų, kny­gų, ba­tų, įvai­rių ma­lo­nių smulk­me­nų, ku­rių ji at­ne­šė iš ne­se­niai įsi­gy­tų na­mų. Šei­mi­nin­kė iš­si­kel­da­ma pa­li­ko vis­ką: ne tik bal­dus, bet ir dau­gy­bę ki­tų daik­tų.

Mer­gi­na da­li­no­si pro­gre­sy­vio­mis idė­jo­mis: „Ne už­si­dirb­ti atė­jau, tin­ka ir 10, ir 50 cen­tų. Svar­biau­sia idė­ja – su­teik­ti daik­tams nau­ją gy­ve­ni­mą ar jį pra­tęs­ti, ska­tin­ti ma­žiau var­to­ti. Net­gi ta­me na­me, į ku­rį įsi­kė­liau gy­ven­ti, gal­vo­ju di­džią­ją da­lį se­nų bal­dų pa­lik­ti, gal­būt juos kaž­kiek res­tau­ra­vu­si. Nes kam rei­kia nau­jų, jei­gu se­ni pui­kiai funk­cio­nuo­ja“.

Tre­jus me­tus Ang­li­jo­je pra­lei­du­si, Šiau­liuo­se ir Vil­niu­je gy­ve­nu­si Izol­da šiuo me­tu ap­si­sto­jo Ža­ga­rė­je. Ir gal­būt – il­gam, nes įsi­gi­jo būs­tą ir sa­ko, kad nie­kur ge­riau nė­ra: čia sa­vo šei­ma, ra­mu, ge­ra.

„Blus­tur­gy­je“ bu­vo ir ne­ma­žai sen­bu­vių pre­kei­vių. Me­rec­kių šei­ma, ku­ri sa­kė tu­rin­ti se­nų daik­tų ma­žiau­siai ke­liems „blus­tur­giams“ į atei­tį, mez­gė­jos, nė­rė­jos Ire­na Mer­ke­lie­nė ir Lai­ma Re­gi­na Ri­mei­kie­nė, prie ku­rių pir­mą sy­kį pri­si­jun­go Al­do­na Nu­ga­rie­nė, Vi­ta­li­ja Slo­vec­kai­tė, Vi­ta­li­ja Pet­ru­šai­tie­nė ir ki­ti.

Komentarai

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.