Naujausios
Vietoje sodybos prie Vilniaus – du namai Žagarėje
Ernesta ir Andrew Miksiai sename raudonų plytų name kuria savą oazę, iškeitę gyvenimą Vilniuje į ramybę mažoje Žagarėje. Šeima 2017 metais čia, pagauti impulso, įsigijo net du namus.
„Žilvinas Landzbergas, skulptorius, instaliacijų kūrėjas (2008 metais apdovanotas pagrindiniu Olandijos modernaus ir šiuolaikinio meno leidyklos „Thieme Art“ prizu, 2017 metais atstovavęs Lietuvai 57-ojoje Venecijos bienalėje Italijoje – aut. past.) prieš daug metų Žagarėje su Dailės akademijos studentais dalyvavo kūrybiniame vasaros plenere. Jam labai patiko vieta, tad po kiek laiko nusipirko du namus. O mes jau ieškojome tinkamos sodybos prie Vilniaus“, – pasakojimą pradeda Ernesta.
„Su Žilvinu vis tekdavo susitikti, esame susidūrę ir „Fringe“ festivalyje. Sykį vykdami į Žagarę galvojome, kur galėtume apsistoti nakvynei, ir Žilvinas davė raktus. Po to vieną naktį prakalbėjome, jis pasiūlė: „Gal pirksite tuos namus?“ Žilvinui buvo svarbi autentika, jis nenorėjo, kad pastatai bet kam pakliūtų į rankas, kad visko nesugriautų. Ir taip vietoje vienos planuotos sodybos netoli Vilniaus įsigijome du namus Žagarėje“, – neplanuotą įvykių eigą prisimena Andrew.
Namai statyti žydų
Naujieji savininkai pasidomėjo statinių istorija. Namas, kuriame gyvena, kadaise priklausė lietuviui, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvyko į JAV ir ten, kaip daugelis emigravusių tautiečių, dirbo skerdyklose arba anglių kasyklose, o užsidirbęs grįžo į gimtąjį kraštą, kur įsigijo nekilnojamojo turto. Tačiau tiek šis raudonų plytų namas, tiek antrasis – akivaizdžiai statyti žydų: būdingas sienų suvedimas ne stačiu kampu, ir pati architektūra, statyboms naudotos medžiagos. Antrasis namas Šiaulių gatvėje, kiek žinoma, priklausė dviem žydų prekybininkų, amatininkų – arklių pirklio ir laikrodininko – šeimoms. Prieš karą ir jo metu dalis žydų bėgo į Latviją, Rusiją, sėkmės atveju galbūt jiems pavyko emigruoti. Tačiau gali būti, kad ištiko tas pats likimas, kaip daugelio vietos žydų, sušaudytų Žagarės dvaro parke.
Iš pradžių į Žagarę Ernesta ir Andrew atvažiuodavo savaitgaliais arba kiek ilgesniam laikui paatostogauti, pabūti kitokio, lėtesnio laiko erdvėje. O užėjus pandemijai ir karantinui būti arčiau gamtos ir savo sodyboje atrodė kur kas geriau nei sostinėje. Ypač po to, kai gimė dvynukai.
„Prieš metus antroje namo pusėje tebuvo išlietas betonas grindims, bet jau persikėlėme gyventi. Per „koroną“ su vaikais Vilniuje tiesiog neįmanoma“, – asmenine patirtimi dalijasi Ernesta.
Įkurs dvi darbo vietas
Moteriai kūrybininkei, „BlackPaganVintage“ butiko vienos populiariausių pardavimų platformoje „Etsy“ kuratorei, nebuvo skirtumo, ar dirbti Žagarėje, ar už 300 kilometrų Vilniuje, nes vintažiniai drabužiai, kuriuos ji perkuria, perdaro, persiuva, pataiso, parduodami internetu. Perka žmonės iš Vakarų Europos šalių, Kanados, JAV, Australijos, Japonijos ir kitų kraštų. Iki „Brexito“ daug prekių iškeliaudavo į Didžiąją Britaniją.
Vintažinių rūbų ji randa, važinėdama po dėvėtų drabužių parduotuves ir atskleidžia, kad kartais Žagarėje arba Joniškyje užtinka įdomesnių egzempliorių nei sostinėje. Galbūt vietos žmonėms senesnės mados apranga atrodo nepatraukli. Bet tereikia fantazijos ir gebėjimo siūti.
Įsikūrusi Žagarėje Ernesta nusprendė vietoje kurti įmonę – siuvyklą ir fotostudiją, kur gaminiai būtų fotografuojami interneto tinklapiui. Ji kreipėsi į Joniškio turizmo ir verslo informacijos centrą ir, talkinant darbuotojoms, parengė paraišką, pagal kurią gavo Europos Sąjungos finansavimą. Savo įmonėje, mažojoje bendrijoje „Mikse“, ji tikisi įsikurti šių metų pavasarį, joje įsteigs dvi darbo vietas. Iki tol pastatas bus pritaikytas: pakeisti langai, durys, grindys, šildymo sistema, bus įsigyti kompiuteriai, siuvimo mašinos.
Ernesta Miksė kilusi iš Panevėžio. Jos dėdė, senelis ir močiutė buvo siuvėjai, tačiau po mokyklos mergina šio amato nesirinko. Baigė verslo vadybos studijas, apie dešimtmetį dirbo SEB banke. Nusprendusi, kad norėtų kažką gyvenime keisti, kartu su vyru išvyko į Berlyną, bet ten neprigijo. Grįžusi į Lietuvą užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, kur pagal pageidavimą ir galimybes buvo nukreipta į kursus mokytis siūti.
Fotoparodos apkeliavo daug šalių
Andrew Miksys – žinomas lietuvių kilmės fotomenininkas iš JAV. Gimęs ir augęs Sietle. Iš savo šeimos istorijos žinojo, kad senelis buvo iš Pašvitinio, o tėtis gimė Kaune. Karui baigiantis, 1944 metais, susikrovęs svarbiausią mantą, su šeima senelis arklio traukiamu vežimu pajudėjo Vokietijos link. Ten gyveno pabėgėlių stovykloje, vėliau emigravo į JAV.
A. Miksys augo mišrioje šeimoje, kurioje lietuviškai nekalbėjo, šios kalbos išmoko jau gyvendamas Lietuvoje, į kurią pirmą sykį atskrido su seneliais ir mama 1995 metais. Kaune dar gyveno tėtės pusbrolis ir pusseserė. Jam, dabar prisimena, būnant labai jauno amžiaus tada neatrodė išvyka kažkuo labai įdomi ar ypatinga.
„Buvau baigęs istorijos bakalaurą, studijavau magistrantūroje fotografiją. Vėliau pagal projektą gavau JAV valstybės departamento stipendiją ir atskridau fotografuoti, po to sekė kitas ir dar kitas projektai, Gugenhaimo stipendija. Sovietų Sąjunga griuvo, bet buvo visai neaišku, kaip toliau klostysis Lietuvos valstybės atkūrimas, kokiu keliu bus pasukta. Domino istorinė atmosfera“, – prisimena Andrew Miksys.
Lietuvoje jis 2013 metais savarankiškai išleido albumą „Disko“, kuriame sudėtos nuotraukos iš dabar jau gana primiršto reiškinio – kaimo diskotekų. Taip pat parengė tautinės mažumos – romų – fotografijų ciklą „Baxt“ ( „baxt“ romų kalboje reiškia sėkmę, likimą). Andrew Miksio parodos apkeliavo daug šalies miestų, eksponuotos užsienyje, romų fotoparodą „Baxt“ praėjusiais metais galėjo išvysti MO muziejaus Vilniuje lankytojai. Fotomenininkas taip pat dirba su mados fotografija JAV, Italijoje, anksčiau yra turėjęs užsakymų Rusijoje, dėstė Vilniaus dailės akademijoje ir Baltarusijos humanitariniame universitete.
Teko fotografuoti ir pačioje Baltarusijoje, Ukrainoje, nes Andrew mama – pusiau italė, pusiau ukrainietė, tad važiuodami ieškojo jos šaknų.
„Baltarusijoje dar gyvos tos sovietinės šventės, kaip Pergalės diena gegužės 9-ąją, viskas lyg muziejuje, įstrigę prieš 30 metų. Sutvarkyti pastatai, nudažyta, gėlynai išravėti, bet netikra, negyva“, – pažymi Ernesta.
„Bet žmonės, ypač studentai baltarusiai, labai puikūs“, – priduria Andrew.
Nuo 2006-ųjų fotografuoja romus
Projektą su romais fotomenininkas tęsia nuo 2006 metų. Gyvendamas JAV su šios tautybės žmonėmis niekada nebuvo susidūręs, tik girdėjo stereotipus. Pirmą kartą romų šeimą jis nufotografavo Vilniuje, Šnipiškėse, ir panoro geriau juos pažinti, patyrinėti gyvenimo būdą, papročius. Andrew svarbiausias tikslas – projektu „Baxt“ priminti, kad romai taip pat yra Lietuvos piliečiai, kurie irgi susidūrė su didelėmis problemomis, pokyčiais, griuvus buvusiai santvarkai. Reikėjo labai daug pastangų prisitaikyti, kai kurios šeimos emigravo. Bet dabar po „Brexito“ į Lietuvą parvažiuoja nemažai jaunų romų šeimų, jaunimas jau ten gimė ir užaugo.
„Jų visai kitas mentalitetas. Štai, Žagarėje su jaunais romais kalbamės angliškai, jie pasakoja, kad nori dirbti. Mūsų kaimynas romas Žagarėje, kai atsikėlėme gyventi, priėjęs pasakė: „Tik netikėkite, jei kas jums sakys, kad visi čigonai yra vagys, tokių pas mus nėra.“ Romai nukentėjo per Holokaustą, bet tie istoriniai faktai mažai žinomi, nes ši tauta viską perduoda iš lūpų į lūpas, jie neturi savo rašytinės istorijos, kuri irgi apšlakstyta krauju. Norėčiau išleisti antrą knygą-albumą apie romus“, – sako A. Miksys.
Pasak Ernestos, romai labai vertina fotografijas, per jas prisimena savo giminę, kuria santykį su kitais. Fotografijas įrėmina, papuošia kokiomis dirbtinėmis gėlėmis.
Skirtingos patirtys
„Mūsų kaimynai Vytautas su Rasma yra romai. Labai nuoširdūs žmonės. Kai tik atsikėlėme gyventi, pasiūlė dovanų kalakutą. Nusprendė, kad labiausiai tiktų Joninių proga. Tą dieną atnešė prie tvoros ir norėjo įteikti. Bet Andrew fotografas, aš – vintažinio įvaizdžio kūrėja, nežinome, ką su juo reikės daryti. Tai moteriškė paėmė, nusinešė, nukirto galvą ir vis tiek mums įdavė. Po to kelias valandas pešiau plunksnas ir tą paukštį užšaldėme šaldiklyje“, – kuriozinę situaciją pasakoja Ernesta.
Šeima sako, kad apsigyvenę Kęstučio gatvėje negali atsidžiaugti kaimynais, kurie labai dėmesingi, bendraujantys. Tačiau turi ir kitokį pavyzdį. Prie būsimos siuvyklos ir fotostudijos esančio daugiabučio gyventojai ne visi malonūs. Problemų kilo, kai paaiškėjo, kad kaimynai išsikasė trasą kanalizacijai per jiems priklausančią teritoriją pačių savininkų neatsiklausę. „Iš mūsų šulinio pasijungė vandenį. Tiesiog jiems atrodė tai tinkama, jei tuo metu niekas ten negyveno, nors teritorija ir svetima, privati“, – paaiškina situaciją Ernesta. Andrew sako, kad konfliktą sukėlęs kaimynas girtas net ketino pulti muštis, klausė, kas jis toks, kokia jo tautybė, tarsi tai būtų svarbu. Reikalai išsisprendė tik kreipusis į Joniškio rajono savivaldybės administracijos direktorių, kuris viską sutvarkė per dešimt minučių.
„Bet tokių atvejų gali pasitaikyti bet kur, bet kokioje šalyje, bet kurioje pasaulio vietoje. Taip pat ir Sietle“, – teigia Andrew.
