Naujausios
Kiekvienas senas medis užima pinigų vietą. O geranoriai žmonės? Ar būtinai jie, gavę valdžią, turi virsti drakonais, kuriuos giriasi įveikę?
Prieš savaitę Žagarėje buvo alinamai karšta. Nykstančiame kurortinio grožio miestelyje iškirto liepas, išgriovė žydų krautuvėles ir viską išgrindė prabangiomis granito trinkelėmis.
Didžiulis „placius“ kaip akumuliatorius ir taip nepakeliamą šutrą šią vasarą pavertė 45 laipsnių pragaru.
Tas pats ir Joniškyje. Ten, kur augo medžiai, o moteriškės iš aplinkinių kaimų po jais pardavinėjo tikrą grietinę ir sviestą, dabar plika ir tuščia betoninė aikštė. Suolų pastatė, bet ant jų niekas nesėdi.
Žmonės kalba, kad istorinio grindinio rankomis iš riedulių ištašytos trinkelės atsidūrė privačiuose kiemuose.
Dabar atėjo Šiaulių liepų eilė. Meras, kuris „asmeniškai“ stojo už medžius, kai siekė valdžios, ją gavęs, tomis pačiomis lūpomis sako, kad medžių, žinoma, gaila, bet juk pinigai nuplauks! O medžiai, kurie užima pinigų vietą, yra pasmerkti. Jie pūva. Pranckiečio garbės žodis!
Praėjusią savaitę pilietiški šiauliečiai sukilo prieš pinigus, kurie nori užimti jų tėvų sodintų liepų vietą. Žmonės tikėjosi dialogo, bet antroji pusė neatvyko.
Gal susitikti su protestuotojais neatėjęs meras Artūras Visockas tuo metu buvo Vilniuje ir apžiūrinėjo prieš dešimtmetį Artūro Zuoko Gedimino prospekte pasodintus pinigus: naujoviškų liepų šluotražius, kurių didelė daugybė šį pavasarį jau nebeišsprogo?
Zuoko liepas verta apžiūrėti, nes nuo jų viskas prasidėjo: ir pinigų „sodinimas“ vietoje tėvų sodintų medžių, ir pirmojo Lietuvos šiuolaikiško ir veržlaus mero pabaigos pradžia. Zuokas kadaise irgi kėlė tiek vilčių, kad jo vaiką pakrikštijo pats Valdas Adamkus, Algirdui Brazauskui pritariant, kad „jis yra mūsiškis!“
Jeigu Šiaulių žmonių vilčiai merui Visockui toli Vilnius, tai tegul jis bent nuvažiuoja į Joniškį. Ten irgi matosi, kuo galima virsti, kai pinigai ima ir okupuoja sąžinės vietą.
Paskyrę Vaclovą Daunorą, Lietuvos atgimimo balsą, Garbės piliečiu, vietos valdininkai ir įtakos žmonės miestą išpuošė pianinais, į kuriuos pribėrė žemių ir prisodino gėlių.
Laimei, to nematė pats Garbės pilietis. Vokiečių gamybos, gal 30 ar 50 metų senumo instrumentai buvo palikti po lietum ir dar palaistomi, kad gėlės nenudžiūtų iki svečiai išsiskirstys.
Tokio amžiaus pianinas kur nors civilizuotame krašte būtų suderintas ir juo būtų grojama dar daugybę dešimtmečių. Tačiau krašte, kur medžiai pūva iškart, kai pakvimpa pinigais, jie buvo barbariškai suniokoti. Ir jau niekada jų klavišais nebebėgios nė vieno jauno joniškiečio piršteliai, pakylėdami klausytojų sielas aukštyn į dangų. Vietoje to miestas už pusę milijono eurų įsigijo garso kolonėlių ir lempų, kurios irgi mirko lietuje...
Kadaise pramaniūgas dizaineris Vilius Puronas Šiauliuose prieš sovietinį Vykdomąjį komitetą pastatė riebios kiaulės monumentą. Tai buvo laikai, kai pilietiškumas buvo draudžiamas. Betgi pastatė! Tais pačiais laikais buvo sukurtas ir animacinis filmukas apie berniuką ir drakoną. Pamenat? Vis kitas ryžtingas vaikis eina nudobti drakono, kuris miestelėnus pavertė vergais. Drakonas, žinoma, nudobtas, tačiau vaikis užima jo vietą.
Gal tegul „tas Purons“ pagamina po naują kiaulę ir pastato tuose tuščiuose granitiniuose „placiuose“? Kol nevėlu. Kad tie, į kuriuos žmonės sudėjo tiek vilčių, laiku atsitokėtų!
