Naujausios
Gal po savaitės į Šiaulius atvyko Generalinėje prokuratūroje ką tik įsteigto Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus tardytojų grupė. Mafijos tėvas su sėbrais jau buvo susemti. Valstybė paskelbė mafijai karą. Generalinis prokuroras Artūras Paulauskas pareiškė, kad Antonovo grupės sulaikymas – „ne lapų skabymas, o smūgis per šaknis.“ Skyriaus vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka, prieš keletą metų dirbęs Šiauliuose, interviu „Šiaulių kraštui“ tai pat nedaugžodžiavo. Kalti asmenys turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Ir taškas.
– Generalinės prokuratūros tardytojų grupė dirba Šiauliuose. Ar tai reiškia, kad Šiauliuose – ypatinga padėtis?
– Mes čia todėl, kad vietos tardytojai, prokurorai gali veikti savo rajono ribose. O toji nusikalstama grupė, kurios veiklą tiriame, veikė keliolikoje rajonų.
– Ar dirbdami Šiauliuose ir kituose rajonuose jaučiate, kad žmonės tampa piliečiais?
– Sunkiai byla prasidėjo. Nebuvo ir pareiškimų. Dažnai liudytojai, nukentėjusieji pradeda dideles politines ekonomines diskusijas: neduosiu parodymų, nes nepasitikiu nei policija, nei prokuratūra. Tačiau atsirado keletas žmonių, kurie atvyko, davė parodymus, bet daugelis nenoriai kalba, bijo, nenori kištis.
– Ką galite pasakyti apie nukentėjusius komersantus?
– Kalbėdamas su jais, nežinai, su kuo kalbi, nežinai iš kurios jis stovyklos. Apskritai dabar žmonės nelinkę naudotis teisėtvarkos paslaugomis. Mąstoma, kad geriau gintis savomis jėgomis, t. y. turėti savą reketininką.
– Kuo garsi Antonovo grupė?
– Pagyvenęs žmogus ir aštuoniolikmečiai. Jie ne patys garsiausieji mieste, bet išgąsdino dvylikos rajonų žmones. Galbūt iki šiol daugelis rajonų nebuvo paliesti šito vėžio. Biržai turi savo Karvelius, o štai Kupiškis, Rokiškis, Pakruojis, Joniškis nebuvo matę reketininkų. Yra tokių miestelių, kur jie aplankė visas komercines parduotuves, siuvyklas, mėsines, pienines. Ir tai buvo pirmieji reketininkai.
– Spaudoje šmėkštelėjo žinia, kad Šiauliuose yra keliolika nusikalstamų grupių, ir Jūs pasakėte, kad Antonovas ir jo kompanija – tai ne patys garsiausieji. Kaip suskirstytas Šiaulių nusikalstamas pasaulis?
– Suprantama, aš būčiau ne specialistas, jeigu išvardinčiau grupių skaičių, sudėtis, kategorijas, rangus. Tai jau ne prokuratūros, o operatyvinių tarnybų duomenys. Tų grupių, aišku, yra. Šiauliai – miestas nedidelis, vieni kitus pažįsta. Mafija – tai nėra griežtai struktūrintas, o daugiau amorfiškas reiškinys.
– Antonovas prisistatinėdavo Šiaulių mafijos tėvu. Tai slapyvardis ar rangas?
– Čia turbūt žmogaus kūrybiškumo pasireiškimas. Šis žmogus turi fantazijos. Antonovas yra žinomesnis Šiaulių krašte, įvykdęs prieš keliolika metų suplanuotą nusikaltimą. Tuo laiku, kai jis atlikinėjo bausmę, jo vietą mieste užėmė kiti, jaunesni.
1993 metais Antonovas ir jo sėbrai buvo nuteisti. Vadeiva septyneriems metams keliavo už grotų. Išėjus jam į laisvę „didžiojoje“ žiniasklaidoje pradėtas kurti „mafijos tėvo“ mitas. Jis vadintas legendiniu (legendiniai krepšininkai, legendiniai artistai, legendiniai banditai). Jis – ir kovotojas su vagimis įmonių vadovais, teisybės nešėjas, todėl reketavimo laikais vos ne prie miestų ribos jo laukdavo išsirikiavę direktoriai, kuriuos Antonovas vesdavosi tvarkyti reikalų į bankus, į savivaldybes. Antonovas atvažiavo – bus tvarka. Pajutęs antgamtinių jėgų pliūpsnį legenda ėmė gydyti žmones, bet „tik švarių sielų.“ Įvairios televizijos jį ėmė garsinti kaip bardą, išmintingą sveikuolį, didelės šeimos tėvą senolį. Jo žmona taip pat tapo žvaigžde, kuriai pritaikyta daug „socialinių akcijų.“ Antonovo laidotuvės tapo šalies įvykiu, todėl apie tai pranešė visa nebulvarinė nacionalinė žiniasklaida.
Laukiniai Vakarai. Kas tik tada nenešiojo ginklo. Veikė ginklų juodoji rinka: pirma – pinigai, po to – revolveris. Išsikraustanti sovietinė armija paliko daugybę sprogmenų, rankinių ginklų, net raketų „oras-oras“. Ši karinė amunicija buvo perkama, keičiama ir grobiama. Kūrėsi kariuomenės „Geležinio vilko“ batalionai, bet šalia veikė gana amorfiškos savanoriškai kariškos grupuotės – SKAT'as. 1993 m. savanoriams įsakyta sunešti ginklus į saugyklas. Dalis ginkluotų vyrų nepakluso. Pakaunės miškuose prasidėjo karinis politinis demaršas prieš demokratiniuose rinkimuose išrinktą Lietuvos parlamentą ir Prezidentą. Pučo įgyvendinti nepavyko, bet ir iki šiol neišsiaiškinti šios priešvalstybinės akcijos užsakovai ir vėliau su tuo įvykiu susijusios mirtys. Dar viena uždrausta zona naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje. 1993 metų rudenį „Šiaulių kraštas“ apžvelgė statutinių pareigūnų kriminalinę kroniką.
1990 12 20. TSRS Centrinė televizija pranešė, kad KAD instruktorius Ž. Razminas, sulaikęs Šakynos TSKP sekretorę J. K., tardė ją, grasino, atėmė surinktus parašus. Ž. Razminas „Šiaulių kraštui“ teigė, kad šis pranešimas – provokacija. Jis buvęs ne Šakynoje, bet Piktuižiuose, kur buvo renkami parašai dėl TSRS sutarties.
1991 01 08. Šiaulių „Aušros“ muziejų užgriuvo ketvertas „svečių“. Pareikalavo muziejuje saugomų ginklų, nuplėšė telefono laidus, pateikė KAD dokumentą su V. Linkio pavarde, paėmė „Degtiriovo“ kulkosvaidį, automatą PPŠ ir „Mosino“ sistemos karabiną, o muziejaus darbuotojams pareikalavus, išrašė „pakvitavimą“, kuriame pasivadino KAD pareigūnais. (Pareigūnų su tokiom pavardėm nerasta). Po to užrakino buvusius muziejuje žmones viename iš kabinetų ir pasišalino.
1991 06 27. Kelmės policininkai sulaikė du girtus triukšmadarius. Abu jie – KAD darbuotojai. Vienas iš jų pasipiktino, kad policininkai rašo protokolą, išsitraukė pistoletą ir bandė išvyti policininkus iš patalpos. Nuginkluojant pistoletas iššovė. Aukų nebuvo.
1991 09 12. Šiauliuose, patikrinus parduotuvę „Komerc“, policija ir Valstybinė mokesčių inspekcija rado 83 optinius taikiklius, kovinę granatą, 3 komplektus karinių radijo stočių, 17 medžioklinių šautuvų, 99 mažo kalibro šovinių, dujinį pistoletą. Parduotuvės savininkas R. R. pareiškė, kad iš jo paimti ginklai priklauso KAD, o dujinį pistoletą jis turi, nes yra SKAT savanoris. Šiaulių apskrities komendantas Z. Orentas patvirtino šį faktą. Anot jo, R. R. pirko ginklus Ginklų fondui. Liko neaišku, kodėl buvo pardavinėjami optiniai taikikliai. Policija reikalavo uždaryti „Komerc“ parduotuvę.
1991 09 24. Rašyta, kad „Komerc“ parduotuvės savininkui, SKAT savanoriui R. R. 1980 m. buvo iškelta baudžiamoji byla (peiliu lengvai sužalojo kitą asmenį), jis buvo nuteistas. 1990 m. jam iškelta byla už chuliganizmą, panaudojant šaunamąjį ginklą. Pasirodo, KAD komendantas Z. Orentas R. R. leidimą dujiniam pistoletui išdavė atgaline data, jau po to, kai pistoletas buvo paimtas.
1992 03 08. Grikpėdžių (Pakruojo r.) karvių fermoje policija sulaikė neblaivų laikinai einantį Šiaulių 4-ojo motodesantinio bataliono štabo viršininko pareigas S. J., kuris šaudydamas iš pistoleto gąsdino šėriką ir galvijus.
1992 03 10. Pakruojyje tarnybiniu pistoletu nusišovė KAM valstybinės sienos žvalgybos tarnybos specialistas.
1992 04 30. Smilgių motodesantinio bataliono sandėlininkas po to, kai buvo atvežta 110 automatų, pastebėjo, kad trūksta 4 ginklų. Jie rasti pas juos vežusį žvalgą P. M., bet jis prisipažino pavogęs tik 3 automatus.
1992 10 24. Kuršėnuose, SKAT būstinėje, budėję neblaivūs savanoriai apšaudė automobilį ir sužeidė jame važiavusius žmones. Savanoriams vadovavo anksčiau teistas L. S., jo 7 pavaldiniai buvo ginkluoti keturiais automatais, dviem karabinais ir nupjautavamzdžiu. Du iš jų buvo nepilnamečiai.
1992 03 29. Naujosios Akmenės pasienio užkardos viršila O. G. neblaivus tarnybine mašina padarė avariją, po įvykio nusišovė.
1992 12 24. Naujojoje Akmenėje SKAT vyr. leitenantas V. K. ginklu grasino savo žmonai. Iš jo atimtas karabinas nupjautu vamzdžiu ir 38 šoviniai.
1993 04 21. Kuršėnuose, padarius kratą KAM darbuotojo namuose, rasta: mažo kalibro šautuvas, medžioklinis karabinas, 3 graižtvinių šautuvų vamzdžiai, daug šovinių, patranka, sviedinys.
1993 04 28. Kairiuose, elektros pastotėje, žuvo Oro pajėgų aviacijos bazės sargybos viršininkas. Manoma, kad jis grobė varį.
1993 08 10. Šiaulių motodesantinio bataliono viršila S. G. prie tardymo izoliatoriaus iš pistoleto šaudė į žmones. Policija pistoletą atėmė...
Nuo kriminalinės kronikos atbunkama, todėl jos tęsti be galo ir krašto nereikėtų. „Šiaulių kraštas“ buvo ir yra daugiau tos kronikos fiksuotojas, o ne tyrėjas ir analizuotojas. Tačiau ir esamų kompetencijų pakako suprasti, jog išgyvename ypatingai sunkų kiekvienam piliečiui ir valstybei etapą.
Švedijoje vietos laikraščio redaktorius mokė, kaip reikia rašyti apie nusikaltimus: prieš keletą metų jo regione kažkokie emigrantai rusai apiplėšė parduotuvę ir labai sumušė jos darbuotoją, ir tai vienintelis toks įvykis, todėl minėtas užpuolimas tuos metus nuolat prisimenamas, gvildenamos jo detalės... Kažkada gyvensime ir dirbsime kaip Švedijoje, o tada, 1995-aisiais, mano šeimos būsto langai buvo prieš Mokesčių inspekciją. Iš redakcijos turėjau grįžti anksčiau, todėl girdėjau ir mačiau, kaip ši įstaiga prieš pat darbo pabaigą driokstelėjo. Po 5 minučių įvykio vietoje jau buvo ir „Šiaulių krašto“ žurnalistai. Sprogo taip stipriai, kad inspekcijos pastate pajudintos butų sienos iki ketvirto aukšto. Išorinėje sienoje atsirado plyšys. Nukentėjo apie 40 žmonių, nuo sužalojimų ligoninėje mirė Mokesčių inspekcijos darbuotoja J. R, be mamos liko du mažamečiai vaikai.
Netrukus po sprogimo Prezidentas Valdas Adamkus paprašė Amerikos pagalbos tiriant nusikaltimą. Į Šiaulius atvažiavo JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) atstovas Baltijos šalims Markas Jimersonas. Jis pažadėjo, kad į Lietuvą atvyks du FTB agentai, atskleidę garsiojo maniako, praminto Unabomberiu, bylą. Seklių iš Amerikos Šiaulių pareigūnai nesulaukė. Byla ištirta ir sprogdintojai 2000 m. nuteisti.
1995 m. iki įvykio Mokesčių inspekcijoje Šiauliuose susprogdintas restoranas „Gausos ragas“, nukentėjo keturi vaikai ir moteris, užtaisas sprogo ir „Šiaulių baldų“ parduotuvėje. Pareigūnai komentavo, kad mieste įsiplieskė nusikaltėlių gaujų karas. Svarstyta, kad sprogimas „Gausos rage“ gali būti susijęs su prieš kelias dienas įvykusiu susišaudymu kavinėje „Elfas“, kurioje sužeisti trys nusikalstamo pasaulio atstovai.
1995 m. vasario pradžioje sprogo nedidelio galingumo bomba „Lukoil“ degalinėje. Policija fiksavo grasinimus susprogdinti: ligoninę, kino teatrą ir policijos komisariatą.
Šiaulių policija sprogdinta tris kartus. Pirmasis sprogimas prie Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato nuaidėjo 1997-ųjų balandžio 3-iąją. Tos dienos vakarą savo kabinete dar dirbo Šiaulių kriminalinės policijos vyresnysis komisaras Aldividas Tručinskas su kolega. Sprogimo banga juos nusviedė kelis metrus į šoną, tačiau pareigūnai nenukentėjo. Teisėsaugininkų duomenimis, sprogo daugiau kaip keturi šimtai gramų trotilo. Smarkiai apgadintas Šiaulių policijos pastatas. Išdužo aplinkinių pastatų langų stiklai. Tais pačiais metais sprogimai prie Šiaulių policijos komisariato nugriaudėjo dar du kartus. Vieną kartą šalia pastato rasta nesprogusi bomba.
Bombų sprogimai tapo kasdienybe. Gal ir prie jų įprantama. „Šiaulių krašto“ žurnalistams kartais net ir nereikėdavo važiuoti į įvykio vietą. Sprogimai – ant lėkštutės. 1996 m. birželio pabaigoje keliasdešimt metrų nuo redakcijos, reklamos tūriniame stende prie kavinės, kurioje lankydavosi Šiaulių nusikalstamo pasaulio šulai, pastebėtas ryšulys, panašus į sprogstamąjį užtaisą, girdėjosi lyg ir laikrodžio tiksėjimas. Dar policijai neatvykus teko ir rašomos knygos autoriui pro stendo plyšį žvilgtelėti, tą patį padarė ir atvykęs Šiaulių meras Alfredas Lankauskas. Iš kur pas vaikinus tiek drąsos! Kai bomba, panaudojus primityvią vandens patranką ir sukėlus mini sprogimą, buvo nukenksminta, paaiškėjo, jog sprogmuo iš trotilo ir kitų komponentų buvo užtaisytas šratais.
1999 metų sausio viduryje fotoreporteriui Giedriui Baranauskui tik praėjus Šiaulių centre, P. Višinskio gatvėje, prie restorano „Juodasis katinas“ stovintį prabangų mersedesą, pasigirdo sprogimas. Automobilio detalės nukrito po žurnalisto kojomis. Tą akimirką žuvo vienas iš nusikalstamo pasaulio autoritetų Rolandas Stanaitis. Išplėštas priekinis mašinos langas žnegtelėjo prie rogučių, kuriose gulėjo tėvų trumpam paliktas vaikas. Vienerių metukų mažylė nenukentėjo.
...Štai tokie mafijos klestėjimo Šiaulių apskrityje epizodai ir detalės. Tik epizodiškai paminėta Šiaulių „princų“ nusikalstama veika ir jų likimai. Jų kronikai, manau, atsiras vietos jau ne laikraštiniame knygos variante. Dar daug kas nepaminėta: pavyzdžiui, teisėtvarkos pareigūnų nusikalstami žygiai. Manau, Šiauliuose atsiras kolegų, kurie galbūt ir surankios į vieną daiktą įvairią ir kruviną Šiaulių regiono kriminalinę kroniką. Vien Kelmės Tvin Pykso istorijos...
Dažnai redakcijos atakuojamos dėl kriminalinių rašinių: vien kraujas, negatyvas, baisu kojos iš namų iškelti. Gal nereikia tokios informacijos? Kai „Šiaulių krašte“ sumažėja kriminalinių pranešimų, susilaukiama klausimų, kur jie dingo, gal jau laimėta kova su nusikalstamumu? Be informacijos apie užpuolimus, plėšimus, apie autoavarijas, prievartavimus, telefoninių sukčių atakas ir kitokios rūšies nusikaltimus galėtum ir pagalvoti, kad saugotis nebereikia: idealioje visuomenėje nieko pikto negali nutikti. Tačiau be tokios informacijos žmogus tampa dar nesaugesnis. Argi kam gali pakenkti žinia apie pavojingiausias miesto vietas? Sutemus pravartu juodųjų zonų vengti. Neretai pasišaipoma, kaip lengvai sukčiai išvilioja net ir iš mokslo žmonių, politikų santaupas, bet ar patys kada neužkibsime ant jų kabliuko? Kuo daugiau apie nusikaltėlių veikimų būdus žinosime, tuo būsime saugesni.
Būna, kad kriminalinė informacija viešinama ne dėl visuomenės saugumo, bet dėl smalsumo. Daliai žmonių rūpi žinoti, kiek kartų smogta, šauta, kiek kraujo, kaip kankinta. To „Šiaulių krašte“ vengiama, nes žinoti visuomenei nebūtina, o nusikaltimo detalės skaudina aukas, jų artimuosius. Laikraščio aušroje būta perlenkimų ir dėl nežinojimo, ir dėl vyraujančios žiniasklaidos etikos, įstatymų normų. Nejautri ir ribota jaunystė. Dar kartą atsiprašome. Pirmaisiais ar antraisiais „Šiaulių krašto“ leidybos metais išspausdinome žinutę apie gatvėje mirusį vyrą: paminėta pavardė, darbovietė, amžius. Atėjusi į redakciją velionio žmona sugėdino: jis taip mėgo laikraštį, o jūs... R. Kmitos šiaulietiškame romane „Pietinia kronikas“ net kelis kartus kūrinio herojus nesupranta, kodėl „Šiaulių krašte“ spausdinamos ne tik smulkių nusižengėlių pavardės, bet ir adresai. Ir taip buvo. Kodėl? Tikriausiai – dėl didesnio poveikio, atgrasymo. Perlenkta lazda.
1999 m. nužudyto R. Stanaičio laidotuvės Šiauliuose sukėlė milžinišką susidomėjimą. Išleidome reportažą iš laidotuvių – ir pirmajame puslapyje. Gėlių jūra ir prabangių automobilių paradas: procesijos priekyje važiavo tik „Mercedes Benz-600“ ir septintos klasės BMW. Diskutuota, ar tokio reportažo reikia? Įtikinėjau – reikia, tegul skaitytojai įsitikina, kiek Jų daug, kokie Jie turtingi ir dar galingi. Tačiau po publikacijų sulaukėme kaltinimų, kad laikraštis su Jais išvien, vos ne bendras... Per ankstyva buvo tokia žurnalistika. Kaip ir daug kas „Šiaulių krašte“. Kitą savaitę – apie rinkimus.
