Naujausios
Ir žmogaus, ir valstybės gyvenime būna etapiniai, t. y. labai svarbūs metai: lūkesčių, nerimo, prieštaringų minčių pliūpsniai. Saulės energijos proveržiai. Tokie buvo ir 2004-ieji, įstojimo į Europos Sąjungą metai. Dar gerokai iki šios dienos „Šiaulių krašte“ svarstyta, kaip gyvensime įstoję: semsime paramos milijonus ir kiek savos valstybės beturėsime? 2003-iųjų kovą, prieš referendumą dėl ES, laikraštis išspausdino ciklą reportažų iš pasirinktos gyvenvietės kiekviename apskrities rajone. Ką žmonės mano apie Europą, apie artėjančią apsisprendimo dieną? 2009-aisiais, minint gyvenimo ES penkmetį, paruoštas rašinių ciklas „Penkeri metai Europos Sąjungoje?“ Po šešerių metų važiuota tais pačiais keliais, ieškota tų pačių pašnekovų.
Grįžta ir į Draudelių kaimą Pakruojo rajone Pašvitinio seniūnijoje. 2003 metais nuošalaus kaimo žmonių nuotaikos nebuvo linksmos. Medicinos punktas su nukirptais telefono laidais, už 3 litrus pieno galėjo nusipirkti butelį mineralinio vandens. Žmonės jau tada nebetikėjo politikais. Netikėjo ir Europos Sąjunga. Kaip ir prieš šešerius metus pirmiausia pravertos kaimo medicinos punkto durys. Danguolė Drupienė, kaimo bendruomenės slaugytoja, ir pas ją besilankanti pacientė nušvito šypsena. „Vėl Europos Draudeliuose atvažiavote ieškoti?“ – juokėsi Danguolė.
Bendruomenės slaugytoja pasakojo, kad po straipsnio 2003-iaisiais paskambino valdžia ir paklausė: „Kada atsiųsti statybininkus?“ Pakeisti langai, nuimtos grėsmingos grotos, išdažyta ir sutvarkyta šildymo sistema. Ne Europos, bet laikraščio poveikis. Draudeliuose įsikūrė kaimo bendruomenė, o ponia Danguolė tapo seniūnaite.
Gyventojų kaime sumažėjo. Jauni išvažiavo, seni miršta. Anapilin išėjo ir šeši užkietėję kaimo girtuoklėliai. „Alkoholis suėda žmogų greitai“, – sakė Danguolė. Kaimo daktarė skaičiavo, kad Draudeliuose dar liko užkietėjusių girtuoklių ir jų gyvenimo jau niekas nebepakeis, jeigu tik patys jie nenorės. Danguolei neramu, kad vis dažniau pasigirsta kalbų apie kaimo medicinos punktų optimizavimą, kuris žmonėms reikštų, kad punktai uždaromi. Gydytojai – tik mieste, už keliolikos ar keliasdešimties kilometrų. Laikraščio herojė skaičiavo, kad prieš šešerius metus kaimo žmogus, pardavęs tris litrus pieno, galėdavo nusipirkti mineralinio butelį. Dabar mineralinio buteliui reikia keturių litrų pieno.
„Argi čia sveika sveikos valstybės ekonomika?“ – stebėjosi Danguolė.
Gyvenimas Draudeliuose ir iki Europos, ir 2009-aisiais tekėjo ramia vaga. „Prie Europos“ kaime nebeliko parduotuvės.
Nedideliame Klaišių kaime, Papilės seniūnijoje, Akmenės rajone, centre prie pastato, kuriame jau įstatyti plastikiniai langai, dar tebekabo medinė lentelė „Klaišių pradinė mokykla“. Jau dveji metai, kaip kaimo mokyklos durys užrakintos ir iš čia išprašyti dešimt kaimo vaikų bei vienintelė mokytoja Lionė Aniškienė. Europa atėjo į kaimą. Klaišiuose nėra net parduotuvės.
Uždarytos mokyklos kieme burzgia traktorius, sujudimas – sodinamos bulvės. Buvusią mokyklos mokytoją Lionę Aniškienę žurnalistė R. Žadeikytė atpažįsta iš veido. Darbiniais drabužiais apsirengusi moteris sukinėjasi prie traktoriaus.
„Taip, aš ta pati mokytoja. Tik be mokyklos ir be mokinių. Nebenoriu nieko kalbėti. Mane padarė gryna kapitaliste. Žodis turi savo kainą. Kapitalizmas yra kapitalizmas. Pasiūlytų batus valyti, pasilenkčiau ir valyčiau, jei tik mokėtų pinigus, – kalbėjo buvusi mokytoja. – Mane tokia pavertė Europos Sąjunga. Mokyklą uždarė? Taip ir turi būti Europos Sąjungoje, o kam reikia kaimo vaikams mokyklos, kai esame europiečiai. Dabar į autobusiuką susodina ir išveža vaikus į Papilę“.
L. Aniškienei teko ragauti ir emigrantės duonos Ispanijoje. Važiuotų dar, bet vyras sirguliavo – negalėjo palikti. „Gyvenimas privertė, kad svarbiausia tapo pinigai, o kur juos uždirbti – ne taip ir svarbu“, – sakė mokytoja be mokyklos. Ji – kaimo šviesulys, bet po mokyklos uždarymo niekas jokio darbo jai nepasiūlė.
Nelinksmas ir to paties kaimo gyventojas Algimantas Vaivada: „Kas gali būti gero ubagyne, kuris įstojo į Europos Sąjungą? Kaip gyvenome ubagyne, taip ir gyvename. Kaimynas kaimynui padedame, o ką ta Europos Sąjunga?“
Teresė Račkauskienė, kaimo bendruomenės pirmininkė, pasakojo, kad Klaišiuose vien dėl įvesto vandentiekio gyvenimas pagerėjo. Kai yra vanduo, daug kas nusipirko automatines skalbimo mašinas.
Kaime daug tuščių sodybų. Žmonės emigruoja ar keliasi į didesnes gyvenvietes. Visi pritaria, kad kaimas atsigautų, jei čia liktų kuo daugiau žmonių. „Kaimą prikels ir kelia žmonės, o ne sąjungos“, – sakė L. Aniškienė.
Šiaulių rajono Šakynos seniūnijos Šelvėnų parduotuvė – vienintelė vieša įstaiga nuošaliame kaime. Kaip ir prieš šešerius metus, parduotuvė šelvėniškiams nėra vien tik prekybos vieta. Čia paštininkas palieka kaimo žmonėms ir atsiųstus laiškus, ir sąskaitas už mokesčius, čia mokamos pašalpos. Čia, kaip ir anksčiau, daugeliui kaimo žmonių duoda skolon maisto produktų.
Parduotuvėje tebedirbo ta pati pardavėja Dalia Miniauskienė. Į Šelvėnus per tą laikotarpį atsikėlė gyventi tik viena šeima. Daug apleistų, neprižiūrėtų, negyvenamų namų. „Griūna vienas daugiabutis, valdžia žada remontuoti, bet kol žadės, namas nugrius“, – prognozavo Dalia.
Moteris pirko pomidorų, Dalia pasiūlė pirkti prie pomidorų ir pekino salotų – daugiau didelei šeimai išeis pagaminti maisto, vien pomidorus valgyti – per brangu. Pardavėja pasakojo, kad, krizei užėjus, kaimo žmogui visai riesta. Ji su vyru ūkininkauja. Prieš metus už litrą pieno gaudavo 80 centų, po metų – 40–30 centų.
––-
2006-ųjų pavasarį pradėtas socialinių pasakojimų ciklas „Apie mus“.
„Beržėnai – ant Joniškio ir Šiaulių rajonų ribos. Į Joniškį joks autobusas nevažiuoja. Į Šiaulius tik ankstų rytą vienas „mikriukas“. Iki Gruzdžių – penki kilometrai, tačiau dulkėtu vieškeliu dviračiu nelabai paminsi. Gyvenimas čia slenka tykiai, nuobodžiai. Čia nevyksta muštynės, nėra vagysčių. Nėra nei mokyklos, nei kultūros namų – apskritai jokios įstaigos. Nėra ir bendruomenės. Vienintelė vieša vieta – kaimo parduotuvė. Joje – vienintelė visame kaime darbo vieta moteriai“, – tokia Nijolės Koskienės rašinio „Viltį grąžino užsienis“ pradžia.
Čia dirba pardavėja Inga, prieš penkerius metus atitekėjusi iš kito kaimo. „Norėčiau į miestą. Čia nuobodu, žmonės – tie patys. Nuo ryto bobučių bėdų klausau. Visos draugės išsilakstė kas sau, likau viena“, – prasitaria jauna moteris. Ingos vyras kartu su uošviu uždarbiauja Švedijoje. Liepą žadėjo grįžti. Kaip pasikeis gyvenimas, sugrįžus vyrui, Inga nežino. Gal remontuos trobą.
Inga išsitaria, kad labiausiai norėtų turėti automobilį. „Sėdi į mašiną, pinigų benzinui yra, pasiimi vaikus ir važiuoji kur nori, kad ir iki Gruzdžių“, – nedrąsiai svajoja.
Nijolė – Ingos anyta – prieš mėnesį pirmą kartą išleido į Švediją savo sūnų ir vyrą. Trims mėnesiams, eglučių sodinti. Nijolei grįžo viltis. Vyras gerai uždirba, todėl ji dabar gali ir geresnio drabužio pasiieškoti ir net pasiskolinti. Užsienyje ir viena jos dukrų.
–-
Kaimietis austras, atsidūręs lietuviškame kaime, turbūt nesuprastų, kokiame amžiuje mes gyvename. Pagal statistiką, Austrijoje iš viso nėra lauko tualetų, o mūsų kaimuose beveik pusė gyventojų tebesinaudoja šuliniais ir lauko tualetais. Kai beveik 33 procentai žmonių lietuviškame kaime gyvena už skurdo ribos, tikėtis, kad situacija greitai pagerės, neverta. Pagal lauko tualetų skaičių mus Europoje lenkia tik Bulgarija ir Rumunija.
„Kaime – kaip prieš šimtą metų: lauko tualetai ir mokykloje, ir sodyboje“, – 2009-ųjų spalį publikacijoje „Kur karaliai pėsti vaikšto“ teigė žurnalistė Jurgita Juškevičienė. Šiupyliuose (Šiaulių r.) ne tik Lietuvos pašto skyrius be tualetų, bet ir vietos mokykla. Daugelį metų mokykloje valytoja dirbanti Zita Griciuvienė grindis plauna šaltu vandeniu, o žiemą jį pasišildo elektrine spirale.
Pagrindinė problema – skurdas ir gyventojų mažėjimas. Seniūnė Nijolė Bagdonavičienė tvirtino, kad skurdas ypač palietė mažuosius kaimus. Ten žmonių noro ir pastangų keisti savo gyvenimą jau nebeužtenka – reikia valstybės pagalbos.
–-
2010-ųjų vasaros pradžioje žurnalistai Rūta Jankuvienė ir Giedrius Baranauskas pasivaikščiojo po Šiaulių centrą ir paieškojo laimingų žmonių. Socialiniame reportaže „Kodėl kubiliams valdyti lengva“ tilpo visa vaivorykštė nuotaikų ir nuomonių.
„Pas mus visi ramūs ir klusnūs. Todėl kubiliams taip lengva Lietuvą valdyti“, – sakė verslininkas Darius.
Ponia Eugenija kažkada ėjo atsakingas pareigas, dabar jau dvidešimt metų prie kapinių gėles pardavinėja.
„Atsistoji čia, kad neprarastum vilties“, – cituota gėlių pardavėja.
Ji sutinka, kad lietuviai – kieti: „Bet ar laimingi? Tikrai ne.“
Jos vaikai, kaip ir visų kitų garbių laikraščio pašnekovų, – užsienyje.
„Manau, kad mūsų visų ateitis miglota, net valdžios nebesugebam išsirinkti“, – sakė moteris.
... Štai toks buvo gyvenimas Europos Sąjungos pakraštyje. Nelinksmos dainos. Žmonės – socialinių reportažų herojai – akcentuodavo atskirtį, pergyvendavo ne tik dėl savo šeimos ateities, bet ir dėl kaimo, miestelio, kuriame gyvendavo, perspektyvų. Šviesių spalvų buvo labai mažai. Tačiau daug patirties ir išminties. Išgyvenimo mokykla. Nors Europos Sąjunga jau pasibeldusi į kiekvieno namo duris, tačiau tikėjimo, kad gyvenimas greitai pasuks gerėjimo link, buvo dar labai mažai.
