Naujausios
Apie gyvenimą iš pirmų lūpų
Socialinis reportažas – viena iš „Šiaulių krašto“ vizitinių kortelių. Ne tiek laikraštinis žanras, kiek rašymo, bendravimo metodas. Gimęs iš prigimtinės žurnalisto teisės rašyti tai, ką matai ir girdi, socialinis reportažas laikraštyje peraugo žanro rėmus ir tapo ryškia dominante, kryptimi ir išskirtinumu. Šis komunikacijos būdas artimas „Budinčio reporterio“ idėjai – skaitytojai kuria savo laikraštį – bet ir, suteikdamas daugiau spalvų, papildo ją.
Toks darbo metodas – puiki žurnalistikos mokykla, tobulinanti profesinius įgūdžius: pamatyti, išgirsti, įvertinti, atrinkti, prakalbinti. Iš kaimų, miestelių, iš daržų ir pamiškių parsivežta medžiaga reikalauja lengvos plunksnos, įsimintinų detalių ir dialogų. Šalia temos, išguldytos laikraštyje, paraštėse lieka pastabų, emocijų, o visa tai – į autoriaus žinių ir patirties archyvą.
Į „Šiaulių krašto“ socialinio reportažo sampratą telpa ne tik tradicinis reportažas (pažintinis, probleminis), bet ir pasakojimai apie žmones, aprašant ne tik jų gyvenimo istoriją, bet ir herojų socialinę aplinką, buitį. Taigi socialinis reportažas pasiima didesnę ar mažesnę dalį iš įvairių laikraštinių žanrų: korespondencijos, vaizdelio, apybraižos, net esė, o pagal faktų pateikimo formą neretai atsiduriama ir publicistikos lankose. Tai – hibridiniai tekstai, atsiradę susiliejus žanrams.
Įsimintinos laikraščio kelionės po savo kraštą, pas savo skaitytojus. Pakeliaukime ir pakalbėkime. Temų kaip ir akmenų akmenėlių dirvonuose, ir dygsta jos kaip grybai.
Daug susitikimų, nutikimų, išskirtinių istorijų ir gyvenimo pajautos užfiksuota pačiais įvairiausiais formatais, surasta vietos ir pirmuosiuose laikraščio puslapiuose, ir teminiuose prieduose. Gyvenimo kokybė dažnai matuojama (ar išmatuojama?) pinigais. 1996-ųjų spalį A. Limantas analitinėje korespondencijoje „Tiesiog investicijos į Marijos žemę“ stengėsi išsiaiškinti, kiek užsienio investicijų sulaukta Šiaulių apskrityje. „Šiaulių krašte“ jau buvo teigiama, kad „Šiauliuose investuotiems milijonams dolerių iš užsienio suskaičiuoti užtektų ir dešimties pirštų. Tačiau situacija negerėjo, nes Statistikos departamento duomenys liudija, kad 1996 metų sausio 1 dienos duomenimis Šiauliuose buvo 41 milijonas litų, apskrityje – 49 milijonai litų.
„Tačiau Šiauliai, žvelgiant į visas šalies užsienio investicijas, dar nėra užkampis, tačiau užsienio investicijų Šiaulių apskrityje ir visoje Šiaurės Lietuvoje gerokai mažiau nei Klaipėdoje, Kaune. Verta padaryti dar vieną akivaizdžią išvadą: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestams teko 1 milijardas užsienio investicijų, t.y. per 70 procentų visų užsienio investicijų. Kas pasaulyje (Lietuvoje) gražiausias“, – retoriškai klausė žurnalistas.
„Ar sveiki tavo dantys?“ – tokį klausimą išgirdo šiaulietė M., atėjusi darbintis į vieną prekybos įmonę. Nelabai malonu pasijusti vergu, tiesa“, – taip pradėta publikacija „Ar sveiki tavo dantys, bedarbi?“
1996-ieji – Rusija tuo metu maitino labai didelę grupę šiauliečių: mezgėjų, siuvėjų, ekskursijų firmų darbuotojų, vairuotojų ir, žinoma, „baltųjų čigonų“. „Rūta priklauso „baltųjų čigonų“ grupei, su maišais migruojančiai į Ukrainą ir atgal. „Baltųjų čigonų“ keliai driekiasi nuo Maskvos, Sankt Peterburgo, Ukrainos iki Užuralės, Sibiro ir kitų Rusijos kampelių. Per mėnesį iš Šiaulių į Rytus išvažiuoja apie 400 autobusų. Didesnę dalį dienų per metus Rūta praleidžia „ant ratų“, – straipsnyje „Darbo emigrantai“ rašė žurnalistė Nijolė Koskienė.
Rūtos vyras Alvydas iš Vokietijos gavo iškvietimą ir kontraktą pusantrų metų dirbti mėsos perdirbimo įmonėje. Alvydas, susikrovęs lagaminą, išvažiavo į Vakarus, Rūta – į Rytus. Sūnus Rokas apie pusę savo dar neilgo gyvenimo praleidžia su močiute. „Be šeimos labai ilgu, bet ką darysi: aš ten per mėnesį uždirbu tiek, kiek čia per metus“, – redakcijai sakė vyras.
Argi jauniems žmonėms neįmanoma susirasti darbo Šiauliuose?
„Rūta purto galvą: juk vien duonos neužtenka, uždirbdami po tris keturis šimtus litų, mes turėtume parduoti butą, negalėtume net už vaistus susirgusiam vaikui sumokėti, juk jauniems žmonėms jokių lengvatų nėra. Jie, kaip ir daugelis jaunų šeimų, nori gyventi normalų gyvenimą, turėti butą, mašiną ir maisto šaldytuve. Jie paprasčiausiai nenori būti socialiai remtini“, – baigiama įsimintina laikraščio trečiadieninio priedo „Centas prie cento“ publikacija.
Sovietiniais laikais šiaulietis Alvydas Jakutis, kaip ir daugelis pradedančiųjų biznierių, buvo anapus įstatymo – nelegaliai vežė į Rytus nelegaliai megztus drabužius. Nemažai jo bendražygių už norą praturtėti sumokėjo sveikata, laisve ar net gyvybe. A. Jakučiui pasisekė: neįkliuvo. Jis tapo vieno didžiausių Lietuvos fabrikų Telšių „Masčio“ savininku.
„Poną Jakutį teko „žvejoti“ pusę metų, kol šis sutiko „Šiaulių kraštui“ iškloti lietuvišką Rokfelerio istoriją“, – 1998-ųjų vasarį straipsnio „Nuo „spekulianto“ iki fabrikanto“ rašė N. Koskienė. Pradžia – pogrindžio verslas Maskvoje, Minske, po to – patentai, kooperatyvai.
„Kai oficialiai per tarpininkus iš „Verpsto“ nupirkau šešias tonas verpalų, patekau į laikraščius, kaip didžiausias nusikaltėlis, spekuliantas, baisus žmogus“, – apie mezgimo kooperatyvo pradžią pasakojo verslininkas. „Verpste“ tada žmonės uždirbdavo po 200 rublių, o A. Jakutis mokėjo ir po 1000 ir daugiau.
Kodėl pirko „Mastį“? „Man pradėjo skambinti prekybos ir pramonės „liūtai“: „Jakuti, varyk, tik tu gali ištraukti tą monstrą“, – prisiminė verslininkas. Monstras tada buvo išvogtas iki durų rankenos.
Kokios lietuviško Rokfelerio verslo taisyklės? „Tai darbštumas ir sąžiningumas. Verslas ir aferizmas skiriasi per vieną milimetrą. Ir čia dideli pinigai vaikšto, ir ten (...) Užtat Lukiškės ir tapo biznio centru, čia daugiau sėdi buvusių biznierių negu kriminalistų. Mat lengvai atėjęs pinigas lengvai ir išeina. Prie pinigų reikia priprasti, jų nebijoti, pinigai neturi vesti iš proto“, – vieną iš taisyklių išdėstė A. Jakutis.
A. Jakutis – darboholikas, 12 metų be atostogų. „Trumpos pergalės sekundės mane taip relaksuoja ir atstato, kaip aš metus Havajuose lindėdamas nepailsėčiau“. Jis baigė aukštesniąją muzikos mokyklą valtornos klasę. Du kartus stojo į kunigų seminariją, bet „nepraėjo“ anketa. Tikintis, rūko pypkę, bendrauja su aukšto rango dvasininkais.
1997-aisiais „Centas prie cento“ rašyta, kaip pėsti Lietuvos ir Tilžės gyventojai ištisas dienas mindavo Karalienės Luizos tiltą, nešiodami Lietuvos pusėn pigiau pirktą cukrų. 1998-aisiais cukraus biznis tapo nebepelningas. Susitikę ties Nemuno viduriu lietuviai iš Rusijos gyventojų perka konjaką, kurio 0,75 litro talpos butelis kainuoja tik 13 litų. Kaliningrado srityje pabuvojusi žurnalistė Regina Musneckienė pastebėjo, kad maisto ir pramonės prekės Tilžėje šiek tiek pigesnės nei Lietuvoje, todėl prekeiviams apsimoka pirkti ir parduoti.
„Braškių rinkti – į Švediją“ – publikacija 1999-ųjų pavasarį. Kraštietis Antanas Ignotas savo darbo emigranto įspūdžius suguldė ant popieriaus. Paaiškino, kad nė vienoje šalyje svetimšaliui nemokama daugiau negu pusė tenykščio piliečio atlyginimo, o darbo valandos už tokį atlygį svyruoja nuo 10 iki 16 val. per parą. „Moteris iš Mažeikių dirbo Briuselyje kavinėje. Darbdavys atleido tris vietines darbininkes ir priėmė vieną nelegalę. Ji dirbo nuo 5 val. ryto iki 11 val. vakaro be išeiginių. Atlyginimas – 300 USD per mėnesį. Sakė į trečiosios „kadencijos“ pabaigą maniusi, jog nebeišlaikysianti. Šitaip ji dirbo, kad išlaikytų sūnų vienuoliktoką“, – rašė buvęs emigrantas.
1999 metų rugsėjo viduryje Šiauliuose, buvusios „Praktikos“ įmonės vietoje, atidarytas prekybos centras „Maxima“ sudrebino miesto gyvenimą. Atidarymo dieną parduotuvė buvo šturmuojama, kaip ir didžiausio deficito laikais. Kelias dienas parduotuvės įėjimas buvo žmonių apgultas.
Miesto meras Alfredas Lankauskas, sveikindamas į Šiaulius atplaukusias investicijas, prasitarė, kad „Vilniaus prekyba“ sudavė nokautuojantį smūgį visiems skeptikams ir verksniams, vadinantiems Šiaulius provincialiu, mirusiu miestu. Tačiau naujos parduotuvės atidarymo sukelta reakcija vertė susimąstyti. Laikraštyje klausta, ar meras teisus, sakydamas, kad Šiauliai – ne provincija? Kodėl prekybos gigantai tik dabar ryžosi investuoti į Šiaulius? Kodėl Šiauliuose tokią nuostabą sukėlė tai, kas kitų miestų gyventojams jau seniai tapo kasdienybe? Ir ar verta džiaugtis, kad švytinti parduotuvė atsirado rekonstruotuose gamybiniuose cechuose?
Filosofas Gintautas Mažeikis apgailestavo, kad meras nesuprato, kaip plečiasi miestai. „Pasaulio statistika rodo, kad kiekvienas supermarketas tris keturis kartus sumažina darbo vietų mažose parduotuvėse. Mero neturėtų džiuginti ir tas faktas, kad parduotuvė atsirado buvusios gamyklos vietoje“, – teigė filosofas.
Architektas Algimantas Černiauskas „Maximos“ atėjimą įvertino teigiamai, tačiau pastebėjo, kad pirmasis supermarketas Vilniuje atsirado prieš penkerius šešerius metus, o Šiauliuose – vėliausiai iš šalies didžiųjų miestų.
„Tai, kad Šiauliuose atidaryta 34-oji „Vilniaus prekybos“ parduotuvė, miestą nubloškia į investicijų eilės galą“, – teigė Romas Mikšys, Verslo informacijos ir vystymo asociacijos prezidentas.
„Klientui visiškai neįdomu, už kokius pinigus ir kaip atėjo į Šiaulius investicijos. Pirkėjas laimi kokybę ir teisę rinktis. Sutvarkyta aplinka, surikiuotos mašinos, puošniai apsirengę darbuotojai pakelia ir pirkėjų, ir pardavėjų lygį“, – samprotavo architektas Vytenis Rudokas.
...Dažnai paklystu tarp laiko paradoksų. Dienos bėga, o metai kažkodėl lekia, todėl ir nebežinau, ar du dešimtmečiai – daug ar tik akimirka? Per 20 metų Šiauliuose pristatyta kelis kartus didesnių „maksimų“, ištisi prekybos ir pramogų miesteliai po stogu, o apgultys, paskelbus juoduosius išpardavimus, dar masiškesnės nei 1999 m., atidarius pirmąją Šiaulių „Maximą“. Prabangios naujos formos, o turinys – nesikeičia. Tokia mūsų dar nesusigulėjusi istorija, kurią mes su jumis stengiamės surankioti, įforminti ir apibendrinti. Gali būti, kad ir nepavyks, bent jau sudėliosime. Šeštadienį – socialiniai reportažai iš kaimų, miestelių ir vienkiemių.
