Naujausios
MOKYKLOS LAIKRAŠTIS. 1998-ųjų pabaigoje paskelbtas mokymo įstaigų laikraščių konkursas. Buvo pateikti 24 įvairių lygių mokyklų bei lopšelių-darželių laikraščiai iš visos apskrities.
Konkurso apibendrinimui skirta laikraščio atlanka. Didesnis ar mažesnis dėmesys skirtas visiems konkurso dalyviams. Stengtasi atsakyti ir į tradicinį klausimą, koks turi būti mokyklos laikraštis? Mokinių ar mokytojų laikraštis?
„Pateikti visuotinai priimto recepto niekas negalėtų. Manytume, kad jame turėtų atsirasti vietos ir problemai, ir informacijai, ir nuomonei, ir pokštui, ir piešiniui, ir sveikinimui... Svarbiausia – kad laikraščio dizainas ir stilius būtų žaismingi, jaunatviški, nenuobodūs. Kad nebūtų mokytojų laikraštis mokiniams, bet būtų mokinių laikraštis apie mokyklą“, – apibendrindamas konkursą rašė žurnalistas Vytautas Kirkutis.
Originaliai ir šmaikščiai savo laikraštėlį „Visiems apie viską“ rašytojo Vytauto Karaliaus citata pradėjo Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ vidurinės mokyklos jaunieji korespondentai: „Popierius nerausta iš gėdos: jis baltas iš baimės, kad neprirašytų nesąmonių“.
Keliolika metų redakcijoje reguliariai lankosi įvairių klasių moksleiviai iš apskrities mokyklų. Po ekskursijos po redakciją, po trumpų pokalbių su žurnalistais moksleiviai fotografuojasi bendrai nuotraukai, kuri kartu su žinute pasirodo laikraštyje.
––-
Keletą metų prieš Kalėdas „Šiaulių kraštas“ kartu su Šiaulių akušerijos ir ginekologijos klinikos Naujagimių fiziologijos skyriumi rengė dovanų akciją „Dovanokime marškinėlius naujagimiams“.
„Jeigu atrastumėte spintoje išaugtų kūdikių drabužėlių, atneškite į „Šiaulių krašto“ redakciją. Kalėdų išvakarėse visus dovanotus rūbelius įteiksime medikams. Sakoma, kad žmonės, vilkėję tuos pačius naujagimio marškinėlius, užaugę tampa draugais“, – kviesta 2001-ųjų gruodį.
„DOVANOKIME BIBLIOTEKAI KNYGĄ“ – įsimintinas redakcijos sumanymas, pradėtas 2007 metų pavasarį.
Akcija vyko keliais etapais. Kiekvienam jų redakcija pasirinkdavo po tris kaimų ir miestelių bibliotekas, kurioms buvo renkamos dovanojamos knygos. Jas skaitytojai nešdavo į „Šiaulių krašto“ centrinę redakciją ir laikraščio rajonų redakcijas. Reguliariai skelbdavome ataskaitas apie surinktas knygas.
„Visi turime skaityti. Ir mums, leidėjams, gerai, kai knygos patenka pas skaitytojus“,– sakė Šiaulių leidyklos „Ekspresyvus kontaktas“ vadovas Saulius Stropus, padovanojęs knygų Šiaulių rajono Naisių, Pakruojo rajono Plaučiškių ir Kelmės rajono Kiaunorių kaimo bibliotekoms.
Paskelbus etapo pradžią bibliotekų vedėjos informuodavo, kokių knygų jų įstaigoms labiausiai trūksta. Knygų dovanojimo akcija tapo ypač populiari. Į redakciją ėmė plūsti knygos.
Šiaulietis pensininkas Jonas Jarušas iš asmeninės bibliotekos surinko du maišus knygų. Šiaulių universiteto šviesios atminties dėstytojai docentė Eglė Prėskienienė ir profesorius Bronius Prėskienis bibliotekoms atrinko ir senesnių, ir pačių naujausių leidinių.
„Yra ir apie meilę – atsipalaidavimui, ir žurnalų apie sveikatą“, – dėkodama už iniciatyvą sakė E. Prėskienienė.
Prie akcijos prisijungė „Aušros“ muziejus, dešimtys organizacijų. Knygų atgabeno ir Šiaulių rajono meras Raimundas Jakutis. Ta proga – aktualus interviu ir apie Savivaldybės paramą bibliotekoms.
Laikraštis spausdino pokalbius su knygas atnešusiais žmonėmis, korespondencijas iš kaimų bibliotekų. Birželio mėnesį išspausdintoje bibliotekų rėmėjų sąraše – jau per šimtas redakcijai žinomų pavardžių ir organizacijų. Nemažai geradarių liko nežinioje, nes beveik kasryt redakcijos fojė rasdavome paketus, maišus, ryšulius su knygomis. Paskaičiuota, kad devynioms kaimo bibliotekoms jau buvo dovanota per 7000 knygų.
Akmenės rajono Eglesių kaimo bibliotekininkė Virginija Jankauskienė teigė, kad laikraščio akcija išjudino ir jų esamus ir buvusius skaitytojus.
„Kraštietė Birutė Rapalienė, gyvenanti Ginkūnuose, per pusseserę eglesiškę bibliotekai perdavė tris dėžes naujausių meilės romanų“, – džiaugėsi bibliotekininkė.
Šiaulių rajono Varputėnų kaimo bibliotekai redakcija nuvežė 1020 knygų. Bibliotekininkė Marija Jocienė buvo sutrikusi: „Kad tiek sulauktume – stebuklas. Vis dėlto tarp žmonių gyvena be galo daug jautrių žmonių“.
Kalbintos bibliotekininkės atskleidė skurdžią ne tik bibliotekų, bet ir apskritai kultūros kasdienybę. Radviliškio rajono Karčemų bibliotekai per metus skirta vos 20 naujų knygų, o ši kultūros įstaiga neturėjo net telefono. Ypač bibliotekos stokojo knygų vaikams. O šių dienų lietuvių rašytojų knygos, sakė bibliotekininkės, tarsi drambliuko svajonė. Gavusios bent vieną žino, kad reikės jas išdavinėti pagal iš anksto sudarytą sąrašą.
Rugpjūtį paremta jau 13 apskrities kaimų bibliotekų – dovanota per 9000 knygų.
Rugsėjo viduryje apibendrintas beveik penkis mėnesius trukęs knygų dovanojimo vajus.
Penkiolikai kaimų bibliotekų dovanota daugiau nei 10000 įvairaus žanro knygų. Redakcija užregistravo ir paskelbė daugiau nei 200 bibliotekų rėmėjų, antra tiek ar daugiau panoro likti nežinomi.
Nemažai redakcijos darbuotojų įsitraukė į labdaringą veiklą. Ruoštos publikacijos, rūšiuotos ir pakuotos knygos, vesta apskaita.
Redakcijai dėkojo bibliotekos, gražia ir prasminga akcija džiaugėsi skaitytojai. Tačiau daugeliui savivaldybių vadovų šios akcijos lyg ir nebūta. Nenuostabu, nes per knygų rinkimo ir dovanojimo laiką „Šiaulių krašte“ išspausdinta publikacijų apie bibliotekų skurdą. O ir ši akcija su jais nebuvo derinta, o kreiptasi tiesiogiai į bibliotekas.
LAIŠKAI PREZIDENTEI. Valstybės vadovei Daliai Grybauskaitei, pradėjus pirmąją kadenciją, visuomenėje tvyrojo susikaupę gerųjų permainų lūkesčiai. Tai jautėsi visur: privačiuose pokalbiuose, skaitytojų laiškuose, skambučiuose redakcijai, interneto komentaruose.
2009 metų rudenį „Šiaulių kraštas“ pradėjo spausdinti „Laiškus prezidentei“. Norėta pasižiūrėti, kaip visuomenė vertina D. Grybauskaitės veiklą, kokios nuotaikos? Andriaus Kubiliaus vadovaujama konservatorių ir liberalų vyriausybė jau beveik metus vairavo šalį pagal antikrizinį planą, kuris kurtas tam, „kad mūsų neištiktų latvių likimas“, bet greitai paaiškėjo, jog Lietuva žemyn smuko labiausiai iš visų Europos Sąjungos šalių. Niūrios prognozės. Ekonomistė Aušra Maldeikienė, nuolatinė laikraščio ekspertė, teigė, kad „10 procentų žmonių gyvens apsitvėrę tvora ir viską turės, o 90 procentų stovės už tvoros. Jiems numes apgraužtą kaulą ir lieps dalintis.“
„Laiškų“ puslapiai pradėti skaitytojo Antano nuomone. „Lietuvos Prezidente, kas Lietuvoje turėjo didesnį pasitikėjimą nei Jūs? Klausimas retorinis, nes atsakymas visiems žinomas. Galima sakyti, Jūs daugeliui mūsų šalies žmonių esate vienintelė viltis. Žmonės tikisi, kad Jūs žinote, ką daryti, jog Lietuva nenugrimztų į dugną (...).
Per Prezidento rinkimus aš nebalsavau už Jus, nes nepatiko, kad Jus remia V. Landsbergis, A. Brazauskas, A. Kubilius, be to, jau tada buvau tikras, kad isterika, kurią sukėlė Seimo rinkimų laimėtojai, ir diržų veržimosi politika be verslo skatinimo programos (o Jūs rėmėte), Lietuvą suvarys į ožio ragą (...)“, – rašė Antanas.
Redakcija skelbė, kad „Laiškai prezidentei“ bus spausdinami reguliariai, o Prezidentės patarėja Daiva Ulbinaitė pažadėjo, kad skaitytojų laiškus perskaitys adresatas. Nuomonių, vertinimų, patarimų būta įvairių.
Tomas Sarnačinskas, asociacijos „Netylėk“ steigėjas ir prezidentas, teigė, kad Prezidentė turi ne kalbėti apie kovą su oligarchinėmis monopolijomis, o skubiai imtis konkrečių veiksmų. „Jeigu prezidentė to nedarys, vadinasi, mes vėl išsirinkome eilinę marionetę“, – rašė redakcijos pašnekovas.
Stasys Masiulis, Akmenės rajono Kairiškių pagrindinės mokyklos mokytojas, išreiškė nepasitenkinimą D. Grybauskaitės veikla, darbo stiliumi: „Ar normalu, kad Prezidentė pasikvietė žemės ūkio ministrą, pradėjo trypti kojomis: turite padaryti kažką, kad ūkininkams už pieno litrą būtų mokama beveik dvigubai daugiau“. Jo nuomone, Prezidentė turi veikti griežtai pagal Konstitucijos suteiktus įgaliojimus.
„Laiškų...“ puslapiai spausdinti vos ne kiekvieną savaitę. Skaitytojai ir patys siuntė laiškus, tačiau daugiausia – kalbinami laikraščio žurnalistų. Todėl savo nuomonę apie D. Grybauskaitės vadovavimą, pasiūlymus išsakė įvairių profesijų, amžiaus žmonių iš visų apskrities rajonų. Pasisakė įmonių vadovai, kultūros darbuotojai, buvę kariškiai, pensininkai ir darbininkai, kontorų darbuotojai.
Kazimieras Jukna, Joniškio taksi vairuotojas, išsakė ne tik savo, bet ir savo keleivių nuomonę: „Joniškiečiai labai gerbia Dalią Grybauskaitę, o keikia premjerą Andrių Kubilių. Tokia yra ir mano nuomonė. Prezidentę gerbiame už tiesų ir atvirą žodį.“
Algimantas Kačiuška, UAB „TDL oda“ direktorius, teigė, jog „padėtis Lietuvoje tampa grėsminga dėl kasdien didėjančios bedarbių armijos, vis didėjančio beviltiškai prasiskolinusių žmonių skaičiaus, situacijos teisėtvarkoje. Būtinos labai rimtos struktūrinės reformos. Be Prezidentės iniciatyvų konsoliduoti visuomenę neišsiversime.“
Didžioji dalis laiškų, kuriuos reguliariai spausdinome keletą mėnesių, buvo pozityvūs, nestokojantys patarimų, atskleidžiantys daugybę trūkumų įvairiose viešojo gyvenimo srityse. Daugelis laiškų autorių, redakcijos respondentų tikėjo, kad Prezidentė gali esmingai pakeisti didžiajai visuomenės daliai įgrisusią politinę ir socialinę sistemą.
...Apie viltį. Pilni aruodai. Rodos, kiekvienais metais nuimam kelis derlius. Kaip Kalifornijoje. Kas bėgo – tie išbėgo, o pas išbėgėlius net atbėgėliai nesiveržia. Dalia Grybauskaitė, vykdydama švarių rankų politiką, net ir per dešimtmetį nieko esmingai nepakeitė, bet vilties juk neatėmė. Man užteks ir vėliavytės... Nevaryk Dievo į medį, gerai, kad be karo, nes rankos jau panižusios. Valstybė vis labiau tolo nuo savo žmonių, kurių kiekvienais metais – mažiau. Sako – išsivaikščioja. 2010 metais Lietuvoje dar gyveno 3 milijonai 100 tūkstančių, tik 500 tūkstančių mažiau nei 1990 m. Kūrėsi Globali Lietuva. Atsarginė Lietuva. Ne Madagaskaro saloje, į kurią nespėjome. Lietuva – visur, todėl ir globali, todėl ir atsarginė. Neišsenkančios vilties atsargos. Džiaukis, jei pasiekei dugną, nes toliau – bedugnė. Ar integracija į pasaulį mums jau atvėrė akis?
Tad iki kitų susitikimų, iki ketvirtadienio.
