Naujausios
Dažnai klausiama, kaip renkama informacija, kaip sužinoma apie tai, kas, rodos, paslėpta po devyniais užraktais. Visos „specialiosios tarnybos“ turi pasitikėjimo telefonus, toks kelioliką metų buvo ir mūsų „budinčiojo“ telefonas ar dar kieno nors... Suprantama, kad pranešinėjama dėl įvairiausių priežasčių: ieškant teisybės, dėl pilietinės pareigos, dėl asmeninės nuoskaudos ar norint redakciją specialiai suklaidinti, įvelti į ilgalaikius teisinius procesus. Patirtis ir nuojauta padeda nusikratyti tokių pasiūlymų, o būna, kad tik po išsamaus žurnalistinio tyrimo paaiškėja asmeniniai informatorių kėslai, niekaip nesusiję su visuomenės interesu žinoti. Tačiau dažniausiai šaudoma ne tuščiais šoviniais.
Įsimintinas žurnalistės Editos Karklelienės (Aksomaitienės) tyrimas „Tinkluose suspurdėjo gamtos sargai“, išspausdintas 2010 metų balandį.
Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (ŠRAAD) pareigūnai, saugodami saviškių mundurus, taip įsivėlė pačių užmestuose tinkluose, kad išsilaisvinti be „Šiaulių krašto“, be prokuratūros ir be Aplinkos ministerijos jiems nepavyko.
Viename Pakruojo rajono tvenkinyje tinklus užmetė ne bet kas, o toks neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius, šalia jo – ilgai Pakruojo rajono agentūrai vadovavęs Eugenijus Gūra, tačiau protokole jis nepažymėtas. Žurnalistė aiškinosi, buvo ar nebuvo prie tvenkinio E. Gūra? Šiauliuose, ŠRAAD kontoroje, Valentas Vaičiūnas, surašęs protokolą, jau negalėjo prisiminti toje vietoje matęs E. Gūrą ar nematęs?
„Automobilį ir jame sėdintį E. Gūrą pamačiau stovintį ties užtvanka. Tiesą sakant, net negaliu garantuoti – ten E. Gūra ar ne E. Gūra buvo“, – net kelis kartus pakartojo V. Vaičiūnas.
Žurnalistė koridoriuje išgirdo, kaip aukštas pareigas departamente užimantis Algimantas Lacis kalbasi telefonu.
„Gal su E. Gūra? Išgirsta informacija ir nuojauta sako – taip. Persimetęs keliais žodžiais, ragelį perduoda savo pavaldiniui V. Vaičiūnui“, – pastebėjo straipsnio autorė.
„Sakyk, nieko nežinau, nieko nemačiau ir prie tvenkinio išvis nebuvau. Ar supratai, Eugenijau?“ – V. Vaičiūno balsas aiškiai buvo girdimas kabinete.
Vėliau gamtosaugininkus ištinka šokas. Klausimai į kaktą A. Laciui:
– Jūsų pavaldinys jūsų kabinete ir jums dalyvaujant ką tik davė instrukcijas buvusiam Pakruojo rajono agentūros vedėjui E. Gūrai, kaip jam derėtų kalbėti paskambinus žurnalistams.
– Jisai davė instrukcijas, tai jo ir klauskite. Aš čia nė prie ko. Sakau jums aiškiai: man buvo pasakyta surasti E. Gūros telefoną, aš jį suradau ir daviau šnekėtis pačiam V. Vaičiūnui.
– Kas jums liepė surasti E. Gūros telefoną ir su juo susisiekti?
– ŠRAAD direktoriaus pavaduotojas Alfonsas Pundza liepė. Pasakė paskambinti ir pasikalbėti apie tai, ką patys girdėjote. E. Gūra dar pasiteiravo, kas tie neetatiniai inspektoriai, kurie su V. Vaičiūnu prie tvenkinio tą vakarą atvažiavo.
– Ar yra filmuota medžiaga, kurioje užfiksuotas brakonieriavimo prie Laičių tvenkinio atvejis? Ar medžiagoje matyti E. Gūra?
– Aš nieko nefilmavau. Medžiaga yra, reikia jo (V. Vaičiūno) prašyti. Aš nieko spręsti negaliu, visus sprendimus priiminėja inspektorius. Dabar kažkokios kalbos prasidėjo, kad ten buvo E. Gūra, dar ta filmuota medžiaga. Kiek man tą medžiagą pasuko, aš E. Gūrą mačiau stovintį prie inspektoriaus mašinos.
Po „Šiaulių krašto“ žurnalistinio tyrimo gamtosaugininkų vidinis tyrimas buvo ilgas ir paslaptingas. Pareikštos drausminės nuobaudos, A. Lacis paliko tarnybą, o po kelerių metų – departamento direktorius ir pavaduotojas.
Pravartu vartyti senus laikraščius. Jau rašiau, kad redakcijos „budintis“ reiškėsi kaip ir diskusijos vedėjas, o temos būdavo parenkamos iš tų dienų aktualijų, jas pasiūlydavo ir skaitytojai. Ar reikalingas vasaros laikas? Iki šiol sprendžiama neišsprendžiama. Ar reikia sugrąžinti mirties bausmę? 2000-ųjų pradžioje nusirito kalbos apie Vytauto Landsbergio pasitraukimą iš politikos. Tad ir paklausta: ar jau laikas? Po savaites ataskaitoje laikraščio žurnalistė pastebėjo, kad dienraštis sulaukia priekaištų, jog skelbiama daugiausia konservatorių (valdančiosios partijos) priešininkų nuomonė. Ką daryti, kad komplimentų valdančiajai partijai sumažėjo? Visuomenės nuomonės apklausų duomenys rodė, kad konservatorių šalininkų belikę mažiau nei 5 procentai. Tad ir pastarojoje diskusijoje vyravo antilandsbergiškos nuotaikos. Nesutarimai konservatorių partijoje vertinti, kaip V. Landsbergio politinės saulėlydžio pradžia. Akivaizdu – paskubėta.
Po mėnesio skaitytojus sukrėtė išspausdintas žurnalistės Oksanos Laurutytės reportažas „Juodos dienos beždžionyne.“ Istorija kraupi. Sausio 30 d. Karniškių miške (Akmenės r.) sušalo penkerių metukų Donatas. Berniukas kartu su dėde, ryškią psichinę negalią turinčiu žmogum, pasiklydo. Visą parą jo dėdė negalėjo rasti kelio į namus, nešė vaiką ant rankų, bet, kai juos pastebėjo medkirčiai, Donatas jau buvo miręs. Gydytoja, konstatuvusi mirtį, pasakojo: „Donatas gražus žmogutis. Labai plonai aprengtas buvo. Dar dabar akyse stovi tos juodai mėlynos nušalę kojytės. Bandžiau kelnytes užtempti, bet jos buvo išaugtinės.“
Gruzdžių (Šiaulių r.) policijos nuovadoje sužinota, kad tą vietą žmonės vadino beždžionynu, beždžionių kraštu: 50 proc. gyventojų degradavę. „Vaikai jiems reikalingi, kad gautų pašalpas. Jei vaikai tokiose šeimose išgyvena, užauga psichiškai atsilikę. Berniuko tėvai ir giminaičiai visi labai susimaišę,“ – apibūdino nuovados vyresnysis inspektorius. „Beždžionyno“ daugiabučiai nerakinami, žmonės keliauja iš buto į butą ir sunku suprasti, kas, kaip ir su kuo gyvena.
Žurnalistei pasakojo sušalusio berniuko motinos sesuo: „Jie liepė man apsimesti Jolanta. Jolanta sumušta, pas kaimynus užrakinta, kad jums teisybės nepapasakotų. Donatas – ne Edvardo vaikas. Edvardas be proto nekentė posūnio. Spardydavo. Vaiką jis išvarė. Nebuvo malkų. Neleido Jolantai vaiko aprengti.“
Tik kelios detalės iš kraupios realybės reportažo. 2000-ųjų pradžia, 16 metų iki „vaikų nemušimo“ įstatymo.
Po publikacijos skaitytoja pasiūlė temą diskusijai apie degradavusių moterų sterilizaciją. „Mano nuomone, neįgalaus proto ir degradavusias moteris reikia sterilizuoti. Turi būti skubiai priimtas įstatymas. Sakysite, žiauru, nehumaniška? O ar nežiauru kankinti nekaltus vaikučius, kurie negali apsiginti nuo tokių gimdytojų?“
Taip, jūs teisūs, absoliuti dauguma savo nuomonę pasakiusių buvo už sterilizaciją. Alkoholikai, narkomanai, epileptikai, apsigimėliai ir kiti negalintys savimi pasirūpinti – erzino žmones. „Atgimsta nacizmas. Neduok, Dieve, kad vėl į valdžią ateitų kažkas panašaus į Hitlerį ir pradėtų valymą. Tačiau reikia iš anksto užkirsti kelią išsigimimui“, – turbūt nuoširdžiai mums rašė Ieva iš Šiaulių rajono.
Petras Dargis tada apibendrino ir išsakė redakcijos poziciją: „Kada vos gimusį vaikelį kas nors išmeta į sąvartyną, Šiaulius apima agresyvumo protrūkiai – nebe pirmą sykį laikraštyje skamba siūlymai kastruoti, šaudyti, karti viešai. Nors patys siūlytojai tą jausmą vadina gailesčiu, bet apie gailestingumo protrūkius dar neteko girdėti. Minios dar nesiveržė prie gimdymo namų prašyti paliktų kūdikių... Neseniai mūsų Prezidentas paskelbė kovą prieš skurdą. Tačiau nomenklatūrinė respublika nieko negali. Paprastas žmogus visų ubagų irgi neiššers. Atrodo, ir iškastruoti trečdalį tautos nebūtų taip paprasta.“
Visuomeninės žiniasklaidos idėja skleista ir „Šiaulių krašto“ rajonų redakcijose. 2000-ųjų pradžioje Radviliškio rajono redakcija skaitytojus pakvietė dalyvauti konkurse „Siūlome temą“. Skaitytojai raginti redakcijai siūlyti aktualias temas, pranešti apie įvykius, įdomius, gerus darbus atliekančius žmones.
Išskirtinę temą redakcijai pasiūlė Vaikų teisių apsaugos tarnybos vyresnioji specialistė Rūta Stalionienė. Iš jos „Šiaulių kraštas“ pirmasis sužinojo apie į rajoną iš Kemerovo srities ketinamą parsivežti be motinos globos likusį mažylį Aivarą, kurį globoti ėmėsi Baisogaloje gyvenanti jo močiutė. Redakcijos atstovė vyko pasitikti į Lietuvą parvykstančio Aivaro. „Šiaulių kraštas“ mažo berniuko liūdną gyvenimo istoriją skaitytojams papasakojo anksčiau nei bet kuri kita žiniasklaidos priemonė. Rašinys sulaukė išskirtinio skaitytojų dėmesio.
...Apie kupranugarį. Neverta įrodinėti, kad toks nesi. Iš galvos mieto, kad ir medinį, ir su ugnim neišdeginsi. Pirmaisiais leidybos penkmečiais mums tikrai gerai sekėsi: rėmėme daugybę renginių, finansavome kelių žinomų Šiaulių medikų stažuotes užsienyje, padėjome jaunam filosofui įsitvirtinti Prancūzijoje, garsiai Lietuvos sportininkei nukakti į veteranų varžybas Australijoje etc., o darbas bendrovėje buvo labai patrauklus. Vienas mitrus kultūrininkas paprašė paramos paaiškindamas: vis tiek jums moka. Reikėjo suprasti, kad moka ne už reklamos spausdinimą ar už prenumeratą. Moka kažkokios užsislaptinusios struktūros, nes tie paprasti vaikinai ir merginos, t. y. mes, tiesiog negalim savo galva ir rankomis pakankamai uždirbti. Dar vienas..., turbūt pagalvojau, nes jau buvau išmokęs nesiaiškinti ir viešai nebepykti. Panašių klaustukų mačiau ir gana artimų žmonių akyse.
Užkulisiai, šnibždėjimai į ausį veikdavo ir mūsų žurnalistus. Prisimenu, reporterė, grįžusi iš atokaus kaimo ir ten pas pašnekovą ant stalo pamačiusi „Šiaulių kraštą“, nuoširdžiai stebėjosi: pasirodo, skaito. Todėl ir sakau: jei esi kupranugaris... geriau dviem kuprom. Raiteliui lengviau.
