Naujausios
Skaitytojai kuria savo laikraštį
BUDINTIS REPORTERIS – daugiau nei rubrika ar specialus puslapis. Tai – idėja, tiltas tarp redakcijos ir skaitytojų. Neatsitiktinai „budintis“ gyvuoja 30 metų ir pasirodo labai skirtingais pavidalais. Pirmajame laikraščio numeryje išspausdintas anonsas apie naktinį žurnalisto budėjimą buvo tik bandymas nustebinti ir atkreipti skaitytojų dėmesį. Naktinėta keletą mėnesių, vėliau – tik iki vidurnakčio. Tačiau tiesioginio ryšio su skaitytojais idėja neišgaravo, o 1997-aisiais įgavo jau „Budinčio reporterio“ pavidalą, kuris šiek tiek kisdamas, prasiplėsdamas ar susitraukdamas, išsilaikė per 20 metų.
Skatinant skaitytojus diskutuoti, išsakyti savo nuomonę, ieškota įvairių formų. „Budintis...“ siūlydavo diskusijų temas. Stengtasi, kad diskusijų temos nesuponuotų vienareikšmių atsakymų, todėl klausimai buvo formuluojami išsamiai, nurodant ir galimas diskusijos kryptis. Klausimą palydintis tekstas taip pat paaiškindavo, kodėl diskusijos tema yra daugiabriaunė.
Kiekvieną savaitę prie „budinčiojo“ telefono sėsdavo skirtingi žurnalistai. Vitalija Morkūnienė kvietė pokalbiui apie radikalizmą politikoje, ekonomikoje ir kasdieniniame gyvenime. Ruošdama ataskaitą, kuri sugulė į du laikraščio puslapius, žurnalistė apibendrino: diskutuota nuo Europos Sąjungos iki „Šiaulių krašto“. „Landsbergis nueitų ir su musulmonais“, „Valdžią reikia atiduoti jaunesniems“, „Renkame prezidentą. Skaičiuoti mokame iki trijų“, „Valdžiai terūpi pati valdžia“, – tokie vyraujantys diskusijų plačia tema akcentai.
„Iš jūsų skambučių paaiškėjo, kad žmonės atsargiai žiūri į kraštutines politines jėgas, kraštutinius politikų sprendimus, staigias gyvenimo permainas, kurių pastaraisiais metais teko patirti daugiau negu reikia“, – „Budinčio“ ataskaitą apibendrino žurnalistė.
Kai kurios laikraščio pasiūlytos temos skaitytojų nelabai domindavo, o būdavo – netildavo skambučiai. Tai ir savotiškas skaitytojų interesų tyrimas, todėl labiausiai „užkliuvusias“ temas vėliau tyrė žurnalistai. Skaitytojams pasiūlyta pakalbėti apie padėką – mokytojui, gydytojui, pareigūnui. Klausta, ar už sąžiningai atliktą darbą reikia dėkoti papildomai? Gėlės, šokoladas, gera vakarienė restorane – tai mini kyšis ar nuoširdžių jausmų išraiška, ir kur yra ta riba, kuri padėką paverčia atsiskaitymu už paslaugą? Paaiškėjo, kad padėkos diapazonas – nuo nuoširdaus ačiū iki voko su stambiom kupiūrom.
Vieni skaitytojai sakė, kad dovanodami, atsidėkodami jaučiasi nejaukiai, tarsi pažeminti, o kitiems – tai natūralus, kasdienis poelgis.
Kai kurios temos – ne kasdieninės, todėl detalesnei, profesionalesnei apžvalgai, išsamesniam paaiškinimui kviesti specialistai, ekspertai.
Klausta, ar tikime stebuklais, ar psichiatrijos ligoninės turi būti atviros religijų propaguotojams? Buvo laikas, kai po psichiatrijos ligonines, skyrius netrukdomi lyg dvasios daktarai vaikštinėjo įvairiausių religijų atstovai, siūlydami savuosius išgijimo metodus. Ta tema „Šiaulių krašte“ žurnalistė Rita Žadeikytė parašė probleminį straipsnį „Tikėjimų skleidėjai psichiatrijos ligoninėje: pagalba ar pavojus ligoniams?“ Todėl „budinčio“ tema sulaukė ypač didelio susidomėjimo. Šalia skaitytojų laiškų, nuomonių išspausdintas filosofo Gintauto Mažeikio komentaras „Religijų ir psichinių ligonių problemos“.
1998-ųjų vasarį „budinčiojo“ skiltis pirmajame laikraščio puslapyje paskelbė, kad vietoje „Šiaulių krašto“ žurnalisto prie telefono budės Seimo narys Ramūnas Karbauskis. Po savaitės informuota, kokios problemos išsakytos Seimo nariui.
Prie redakcijos telefono budėjo ir Seimo narė, būsima Šiaulių merė Vida Stasiūnaitė. Ji apibendrino, jog daugiausia klausimų dėl Seime rengiamo priimti Smulkaus verslo įstatymo. Smulkieji nerimavo ir dėl apskaitos, ir dėl kasos aparatų.
Dar po kurio laiko „Budintis reporteris“ konstatavo, kad visuomenė nemyli savo lyderių. Laikraščiui pasiūlius pakalbėti tema „Visuomenės lyderiai ar tik kažkurie spekuliantai?“ sulaukta nuomonių griūties.
„Visuomenė nemyli savo lyderių. Tokia išvada peršasi išklausius daugelį pašnekovų. Žmonės sakė nusivylę savo išrinktaisiais Seimo nariais, Vyriausybe. Tik iki rinkimų jų pažadai buvo gražūs. Kai kurių skaitytojų nuomone, valdžia tik lobsta, nesirūpindama, kad paprasti žmonės vis labiau skursta, kad juos vargina savivaldybių biurokratai ir monopolinės įmonės“, – rašė žurnalistė Angelė Jonaitienė.
Nuomonių griūtį sukėlė diskusija apie Vienos balių. Skaitytojų klausta: „Pokylių labdara – auka ar reklama?“ Vienus pykdė sostinės rotušėje vykusio Vienos pokylio prabanga, kiti džiaugėsi, kad gimstanti Lietuvos aukštuomenė nepagailėjo lėšų vaikų ligoninei. „Puota maro metu“, „pasipiktinimą keliantis ponų pasilinksminimas“, „žmonių kiršinimas“, „pasityčiojimas iš vargšų“. Žmonės kaltino pokylio dalyvius – Seimo ir Vyriausybės narius – visišku Lietuvos nuskurdinimu ir sužlugdymu. Ne vienas prisipažino, jog mielai prisidėtų prie V. Šustausko kompanijos. Daugeliui akis badė valdžios ponų ir ponių puošnumas, renginio ištaigingumas.
„Dar ne laikas Vienos šokių pokyliams Lietuvoje“, – sakė nuosaikesnieji. Jie iš esmės neneigia labdaros pokylių naudos, bet norėtų, kad jie būtų demokratiškesni, pasiekiami ir vidutiniškas pajamas turinčiam piliečiui. „Daugelis tokiuose pokyliuose norėtų matyti ne valdžios žmones, bet verslininkus, savo rankomis ir darbu kuriančius vertybes. Pašnekovų nuomone, tik jų duodama labdara yra tikra“, – diskusiją apibendrino žurnalistė A. Jonaitienė.
Teisūs buvo laikraščio skaitytojai sakydami, kad Vienos balius dar kartą parodė Vilniaus vadinamojo elito provincialumą: beždžioniavimą ir pasipūtimą, ribotumą ir aroganciją. Būtent Vienos balius Vilniuje ir kitose provincijose didino V. Šustausko „ubagų“ judėjimo populiarumą, pagaliau, sudarė lyderiui sąlygas tapti Kauno meru ir Seimo nariu.
„Ar jūs pritartumėte visuotiniams žemdirbių streikams?“ – klausė Petras Dargis.
Galimų streikų šalininkai ir priešininkai kalbėjo gana griežtai. Ko reikalauja protestuotojai? Galimybės išgyventi ir teisingumo. Paėmęs iš banko paskolą, valstietis ją turi laiku grąžinti. Pardavęs produkciją, savo pinigų jis laiku neatgauna, todėl priverstas mokėti delspinigius. Susidaro užburtas ratas, kuris sutraiško ir stambiuosius ūkininkus. „Kuo daugiau žemės valdai, kuo daugiau pinigų įdedi, tuo didesnis pavojus būti išvaržytam“, – taip naujas tendencijas kaime apibūdino vienas ūkininkas, valdantis 400 hektarų žemės.
Streikų priešininkai matė kitas, tikrai egzistuojančias realijas: kiauras valstybės biudžetas negalės iki begalybės didinti žemės ūkio subsidijas, transporto paralyžiavimas būtų tik brangus būdas atkreipti dėmesį, tačiau pats savaime ekonomikos nesutvarkytų. Lietuva neįstengė ir neįstengs suvalgyti tiek, kiek priaugina jos kaimas. Liks šimtai tūkstančių tonų maistinių grūdų ir žaliavinio pieno, kurį reikėtų kam nors parduoti.
Kol baimintasi tradicinių prekybos ryšių su Rytais, jų rinką užėmė Europos Sąjungos valstybės. Konkuruoti su jomis būtų galima, mažinant savo produktų kainas. Tačiau mūsų valstybės subsidijos vidutiniškai 7,5 karto mažesnės negu Vakarų. Kiek jas Lietuva dar galėtų padidinti? Taip atsiranda dar vienas lietuviškas paradoksas: kuo daugiau valstietis pagamina, tuo jis tampa didesnė našta valstybei.
1997-ųjų rudenį „Budintis...“ paklausė: „Tarnyba Lietuvos kariuomenėje: garbė ar bausmė? Ši diskusija „Šiaulių krašto“ publikacijos „Dezertyras“ – apie karį, dukart pabėgusį iš kariuomenės, tęsinys.
Kodėl vaikinai vengia būtinosios karinės tarnybos? Kodėl tarnyba Lietuvos kariuomenėje vis dar vertinama kaip bausmė? Kodėl, atėjus šaukiamajam amžiui, daugelis jaunuolių tampa sunkiais, chroniškais, tarnybai netinkamais ligoniais? Ar nestatutiniai santykiai tėra dezertyrų išmonė, ar mūsų kariuomenės realybė? Tokiais klausimais laikraštis atakavo skaitančiąją visuomenę, prasidėjus rudeniniam šaukimui.
Po savaitės išspausdintoje ataskaitoje – nuomonių ir komentarų atlankoje – konstatuota: skambučių būta daug, nuomonių įvairių, tačiau iš jų susidėstęs „kariškas vaizdelis“ didelio optimizmo nekelia.
Citata iš kareivio laiško:
„Pas mane viskas normaliai, beveik gerai. Į fizinį kol kas neinu, nes viena koja yra nutrinta ir ištinus. Vėl nuo žygiavimo (...) Neseniai gavome vėl po silkę, vieną kareivėlį dar labiau sumušė, kaklą vos vaikis pasuka (nurodyta pavardė – red. pastaba.) Seneliai buvo pasikėlę. Pakėlė mus visus 5 valandą ryto ir dalijo silkes ar briedžius, kai kam ir daugiau, griežtai reikalavo pinigų, mūsų kambarys sumetė 25 litus“.
„Padarysiu viską, kad sūnus neišeitų į kariuomenę“; „Nepasiruoši tarnybai – nepažinosi gyvenimo“; „Deformuoto vyriškumo pasaulis“; „Nepenėsi savos kariuomenės, penėsi svetimą“, – kelios antraštės iš nuomonių gausos.
XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje „Šiaulių kraštui“ dažnai tekdavo aprašinėti valdininkų puotas – slaptas ir viešas – darbo metu. Apie tai sužinodavome ne telepatijos kanalais, o savo skaitytojų informuoti.
1999-ųjų metų sausio pradžioje Pakruojo rajono savivaldybės tarnautojai darbo metu taip pat surengė puotą. Apie vienuoliktą valandą kabinetai buvo gerokai ištuštėję, o salėje už užrakintų durų sklido smagus šurmulys. Žurnalistė Janina Vansauskienė bandė išsiaiškinti, koks ten renginys. „Joks. Nieko nevyksta“, – atsakyta. Tačiau į salę galima patekti ir iš mero kabineto. Įėjusi į svečių kabinetą žurnalistė pravėrė salės duris.
Staiga šurmulys nuslopo. „Sustingo rankos, prie lūpų kėlusios stikliukus... Būrys valdininkų prie stalo stovėjo kaip įbesti. Situaciją aiškinti ėmėsi Savivaldybės kontrolierė: „Čia aš kaltininkė. Įsiprašiau mero čia į šitą salelę“, – rašė žurnalistė.
Po kelių dienų „Šiaulių krašte“ pasirodė „Budinčiojo reporterio“ tema „Valdininkai puotauja. Žmonės palauks?“ Po savaitės išspausdintas nuomonių puslapis „Apie valdininkų puotas – piliečiai ir Seimo nariai“.
*Valdininkų kavos gėrimas ir ne tik jos – jau seniai įsišaknijusios tradicijos. Seniūnijose tam reikalui yra net atskiri kabinetai.
*Prieš Naujuosius metus tvarkiau reikalus Pakruojo savivaldybės pirmajame aukšte. Turbūt valdininkai į darbą susirenka nevalgę – vyko kavos virimo ritualas. Žmonės laukia už durų, nes kavos gerti valdininkai susirenka į vieną kabinetą.
*„Šiaulių kraštas“ pastaruoju metu kala prie kryžiaus Pakruojo savivaldybę. Ar jūs redakcijoje darbo metu šampano neišgeriate?
*Jūs „Šiaulių krašte“ kartu su Janina Vansauskiene pradėjote šmeižikišką kampaniją prieš Pakruojo savivaldybę. Manau, kad M. Šerienė (Seimo narė, buvusi merė – red. past.) J. Vansauskienei ir jums numetė nemažą kaulą.
*Visi mano kaimynai džiaugiasi publikacija apie Pakruojo savivaldybėje įvykusią puotą darbo metu, visiems labai patiko karikatūra.
...2002-aisiais, kai „budintis“ jau buvo tapęs vienu svarbiausiu laikraščio tapatumo liudytoju, skaitytojų klausta, ko jie tikisi iš žiniasklaidos? Žinoti skaitytojų lūkesčius ne tik pravartu, bet ir būtina. Akivaizdu, kad visiems geras nebūsi, tuo labiau, kad ir nuomonės dažnai prieštaringos: dalis žmonių nebenori informacijos apie kriminalinius įvykius, kiti laukia išsamesnių nusikaltimų aprašymų. Vieni pasigenda politinių ir kitokių skandalų, kiti nuo jų pavargę, todėl pageidauja daugiau gerų naujienų.
Laikraštis turi būti margas kaip genys. Kalbant labiau profesine kalba – bendrosios krypties laikraštis privalo atlikti visas jam priskirtas funkcijas: informuoti, aiškinti, kritikuoti, kultūrinti ir atpalaiduoti. Iš šimtų skaitytojų nuomonių būtent toks ir susidaro vaizdas. Laikraščio skaitytojai yra ne tik pateikiamos informacijos vartotojai, vertintojai, žiniasklaidos darbo ekspertai, bet ir savo mėgstamo leidinio turinio formuotojai. Tad „Šiaulių krašte“ ir sakoma: skaitytojai kuria savo laikraštį. Labai įdomus užsiėmimas ne tik kurti, bet ir skaityti. Iki ketvirtadienio.
