Naujausios
Didelis konfliktas tarp visuomenės ir valdžios įsiplieskė, prasidėjus danų kapitalo investicijoms į kiaulininkystę. „Šiaulių kraštas“ keletą metų buvo aktyvus tos kovos dalyvis, stojęs ginti visuomenės interesą. Akcentuota, kad užsmardintos, užterštos bus didelės teritorijos, teršalai gali pasiekti gruntinius vandenis, bus sunaikinta ekologinė žemdirbystė, bitininkystė, nuvertės žmonių būstai. Raginta rajono išrinktuosius atsipeikėti, pagalvoti apie savo vaikų ir anūkų ateitį.
Ypač dideliu palankumu danų kiaulininkams pasižymėjo Pakruojo rajono politikai, o ypač pirmieji smuikai – socialdemokratai. 2005 metų pavasarį Pakruojo rajono taryba beveik vienbalsiai nutarė leisti danams statyti 11 iš maždaug 20 planuotų kiaulių kompleksų. „Šiaulių krašte“ išspausdintas žemėlapis, su planuojamomis kiaulizacijos vietomis, visuomenėje sukėlė pasipiktinimo audrą. Tačiau Pakruojo politikams tai iššaukė dar didesnį azartą. Audringo susitikimo metu to meto meras Saulius Gegieckas, atsigręžęs į „Šiaulių krašto“ ir „Respublikos“ žurnalistus, mestelėjo: „O mes jūsų nebijom!“ Drąsuoliai.
„Šiaulių krašto“ antikiaulizacinės publikacijos kėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą. Žmonės ėmė burtis, protestuoti. Visuomeniniam judėjimui prieš kiaulizaciją ėmėsi vadovauti pedagogė pensininkė Genovaitė Valčiukienė (1934–2012). Mokytojos suburta visuomenė apgynė nuo sunaikinimo unikalų Rozalimo pušyną, kuriame dabar įkurtas pažintinis takas su skulptūromis, vaikų žaidimo aikštele, informaciniais stendais.
G. Valčiukienės ir bendraminčių pastangomis buvo surinkta per 7000 rajono gyventojų parašų prieš krašto kiaulizaciją, kai tuo metu rajone gyveno per 20 tūkstančių žmonių. Tačiau rajono valdžia nekreipė dėmesio į didžiulę protestuotojų armiją, elgėsi arogantiškai ir ciniškai.
Apybraižoje „Nebarstykit perlų kiaulėms“ laikraščio žurnalistė R. Žadeikytė citavo G. Valčiukienės žodžius: „Lietuvoje danams nepavyko pastatyti nė vieno naujo kiaulių komplekso. Jie – kiaulių baronai, o kas aš tokia prieš juos? Danai nustebę klausė savo pakalikų: „Ko nesakėt, kad čia tokia bjauri boba yra ir sukels tokį pasipriešinimą.“
Įvyko ir spektaklis, politikos parodija, kriminalizuotas vaizdelis. Politikieriai, nuvykę į „Mūšos“ kiaulių kompleksą, už porciją daniškos kiaulienos guliašo, paraginti rajono socialdemokratų lyderio, mero S. Gegiecko, sumanė pažaisti Tarybos posėdį.
Apžiūrėjo kiaulides, srutų lagūnas. Netrukus buvo pakviesti ir prie stalo, kurį įvairioms politinėms partijoms atstovaujantiems Tarybos nariams paruošė komplekso šeimininkai.
„Išdalijo po porciją kiaulienos guliašo, davė kavutės“, – įspūdžius iš politikų viešnagės kiaulidėje pasakojo rajono Tarybos narys Jonas Jurgeliūnas.
„Na, nieko tas guliašas“, – į klausimą, ar skaniai užkando, „Šiaulių kraštui“ po vaišių sakė Pakruojo rajono meras S. Gegieckas.
Būtent meras užkandusiems guliašo Tarybos nariams pasiūlė balsuoti, ar jie pritartų danų investicijoms. Rajono išrinktieji balsavo taip: 18 – už danų investicijas, 4 susilaikė.
Stebėti išvažiuojamojo mokomojo rajono Tarybos posėdžio norėjo ir „Šiaulių krašto“ žurnalistai bei protestų prieš kiaulizaciją organizatorė G. Valčiukienė, bet jiems durys buvo užtrenktos.
G. Valčiukienė „Šiaulių kraštui“ pasakojo prieš išvažiuojamąjį Tarybos narių posėdį į kiaulides kalbėjusi su rajono valdžia.
„Man tiesiai pasiūlė nurimti“, – redakcijai sakė G. Valčiukienė.
Ar pažadėjusi?
„Kokią turiu pilietinę teisę nurimti, jeigu matau pražūtį ne tik mūsų rajonui – visai Lietuvai“, – sakė G. Valčiukienė.
Rajono Tarybos nariai ir Savivaldybės administracija taip pat nenurimo: žalia šviesa kiaulizacijai buvo uždegta, o politikieriai susivienijo į guliašininkų partiją, kuri vieningai po treniruotės danų kapitalo fermoje balsavo už 11 kompleksų statybas. Po vaišių kiaulidėje „Šiaulių kraštas“ ir aktyvūs rajono piliečiai to meto valdančiąją daugumą ėmė viešai vadinti „guliašininkų partija.“
Į dienos šviesą ėmė lįsti kiaulidžių statytojų padlaižiautojų sukurptos ataskaitos, kuriose danų kiaulės atrodė švaresnės už aborigenus lietuvius, rajono gyventojus, kurie turėtų spygauti iš laimės, nes gyvendami šalia kiaulių auginimo fabrikų pagerins savo sveikatą. („Danų kiaulidės pagerins lietuvių sveikatą“, „Šiaulių kraštas“, 2005 m. gegužės 19 d.)
„Kompleksų veikla iš esmės turės teigiamą poveikį visuomenės sveikatai“, – tokią konsultantų išvadą dėl poveikio visuomenės sveikatai atrado žurnalistė Rūta Jankuvienė. Ataskaitoje teigta, kad „Pakruojo rajono gyventojų sveikatos būklė palanki kiaulių kompleksų steigimui“.
Prasidėjus danų kiaulininkų invazijai į Lietuvą ir pirmiausia į Pakruojo rajoną, „Šiaulių kraštas“ Kopenhagoje pakalbino Europos Parlamento narę Margrete Auken, tuomet žinomą kaip kovotąją prieš taršiąsias žemės ūkio technologijas. Ji sakė, kad Danijos kiaulių baronai dėl griežtų šalies aplinkosauginių reikalavimų nebegali plėsti veiklos, todėl savo verslą perkelia į Rytų Europą.
„Šiaulių kraštas“ dar invazijos pradžioje spėjo, kad danai tikisi nusigriebti ir didelį pyrago gabalą iš Europos Sąjungos paramos Lietuvos žemės ūkiui. Vėliau net patys danų verslininkai to nebeslėpė.
Ne visuomenės pusėn, o kiaulininkų stojo ne tik Pakruojo rajono savivaldybė, bet ir Šiaulių visuomenės svaikatos centras, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos agentūra.
Danų verslininkai iš Šiaulių apskrities patraukė į kitus Lietuvos rajonus. Tačiau ir protestai prieš smirdančias investicijas išplito po Šiaurės Lietuvą.
2009 metų spalį pasirodė „Šiaulių krašto“ publikacija „Prieš daniškas kiaules žemaičiai eina su šakėmis.“ Į Mažeikius palaikyti vietos protestuotojų atvyko Radviliškio rajono Šiaulėnų bendruomenių atstovai. Apie 200 žmonių išreiškė nepasitenkinimą nekontroliuojama kiaulių augintojų veikla Žemaitijoje ir visoje Lietuvoje. Protestuotojai aukštyn kėlė ne tik plakatus, bet ir kuokas. Tačiau Mažeikių rajone, skirtingai negu Pakruojyje, Radviliškio ir Kelmės rajonuose vietos valdžia palaikė protestuotojus. Rajono taryba pasisakė ne prieš investicijas, bet prieš nešvarų, ekologiškai grėsmingą verslą.
Bugesių komplekse danų verslininkai planavo auginti 46 tūkstančius kiaulių kasmet, o tai smardintų ne tik apylinkes, bet ir kiltų grėsmė Ventos ir kitoms upėms. Dar 2006-aisiais Mažeikių rajono taryba neleido danams steigti kiaulidžių. Tada 24 iš 25 Tarybos narių balsavo prieš aplinką teršiančias investicijas. Prieš balsavimą Tarybos nariai išsiruošė į Pakruojo rajoną pasižiūrėti, kaip atrodo danų valdomas „Mūšos“ kiaulių kompleksas. Tiksliai nežinojo, kur randasi, bet pagal pasklidusią smarvę lengvai susiorientavo.
Visuomenės protestai prieš kiaulizaciją kilo Kelmės ir Radviliškio, Šiaulių rajonuose. Apie tai „Šiaulių krašte“ išspausdinta keletas ryškių publikacijų. Protestų banga ne kartą buvo nusiritusi ir iki Vilniaus valdžios.
Daugiau kaip šešerius metus G. Valčiukienė su Pakruojo valdžia kovojo teismuose, pasiekė net Europos Teisingumo Teismą. Per tuos metus, ji, atstovaudama visuomenei, įvairių instancijų teismuose išleido per 12 tūkstančių savų litų.
Redakcijai mokytoja pasakojo girdėjusi kalbų apie jai ruoštą kapo duobę: „Išsikasei iš anksto duobę, ir tokią bobelę sutvarkei per dešimt minučių. Kiek čia gers mums kraują dėl tų kiaulių.“ Kad tai ne juokai, ji patyrė vėlų vakarą vairuodama. Moteris aiškiai suprato, kad visai neatsitiktinai ją norėjo su automobiliu nustumti nuo kelio, darė tai tikslingai, užtikrintai. G. Valčiukienė, puiki vairuotoja, išvengė griovio.
2011 metų rugsėjo mėnesį Europos Teisingumo Teismas pripažino, kad Lietuvos institucijos netinkamai taikė Europos Sąjungos teisės normas, todėl strateginis pasekmių aplinkai vertinimas yra būtinas.
Ledai pajudėjo, visuomenei atsirado viltis apsiginti nuo nešvarių investicijų. Po šio ETT sprendimo kiaulizacijos procesas aprimo ne tik Pakruojo rajone, bet visoje Lietuvoje. Visuomenė laimėjo. Vyriausybė po ETT sprendimo ir visuomenės protestų uždėjo apynasrį kiaulidžių statytojams – sumažino leistiną vieno komplekso kiaulių skaičių.
Tačiau ir Kelmės rajono meras Kostas Arvasevičius (1949–2017), ir Pakruojo meras Saulius Gegieckas nors ir pripažino, kad danų kiaulininkai stabtelėjo dėl didelio visuomenės pasipriešinimo, tačiau rankų nenuleido. K. Arvasevičius „Šiaulių kraštui“ buvo atviras: „Kodėl daniškos kiaulidės smirdi, o lietuviškos – ne? Tai verslo interesų susikirtimas. Tokį ažiotažą sukėlė pavieniai žmonės, vykdydami verslo užsakymą. O ką bobutės šneka apie daniškas kiaules, manęs nejaudina.“
Pakruojo rajono meras S. Gegieckas patikino: „Danai po protestų aprimo, bet ateis laikas, bus surasta vieta ir rajone išdygs dar vienas didžiulis daniškas kiaulių kompleksas.“
... Gal ir teisus S. Gegieckas. Jis jau seniai ne Pakruojo rajono meras, nebe socialdemokratas, o, tapęs opozicionieriumi, dabar, suradęs progą, protestuoja prieš karvių komplekso statybą visai šalia Linkuvos, ant aukščiausios kalvagūbrio keteros, nuo kurios atsiveria nuostabi Mūšos slėnio panorama. Šįkart stato ne danai, o vietos verslininkai, bet Linkuvą užsmardins ne mažiau kaip ir netoliese įsikūrę danų kiaulininkai.
Kokias kiaulės akis reikia turėti ir kaip tvirtai įkibti į jos uodegą, jog galėtum įrodinėti, kad srutų smarvė – geriausias vaistas nuo plaučių ligų. Bet, gerbiamieji skaitytojai, suprantate, kad tai – tik lyriniai vis dar rašomos knygos autoriaus nukrypimai. Sentimentai. Gal patartumėte, kaip išsigydyti nuo prakeiktos naivumo ligos?
Ketvirtadienį sugrįšime į Šiaulius.
