Iš dar neparašytos knygos (21)

Nieko nepamiršta, niekas neužmirštas. Sovietinis ideologinis, patriotinis šūkis. Tinka ir šios dienos mūsų temai, tekstams ir kontekstams. Juolab kad per trisdešimt metų užgyvename labai daug naujų formų, bet turinys – vis dar iš senojo raugo arba gerokai „pagardintas“. Kaimynė – ir geografiškai, ir iš istorijos glūdumų – Nobelio literatūros premijos laureatė baltarusė Svetlana Aleksijevič neįtikėtino įtaigumo knygoje „Laikas iš antrų rankų“ atranda, kad vienintelis, kas pavyko komunizmui, – tai perdirbti „senąjį žmogų“, nukaršėlį Adomą... Marksizmo-leninizmo laboratorijoje buvo išvestas atskiras žmogaus tipas – homo sovieticus. Kai kas mano, kad tai – tragiška figūra, kiti pravardžiuoja jį „semtuvu“.

S. Aleksijevič rašo apie visuomenes į Rytus nuo mūsų, bet, sutikite, nelabai mes ir kitur. Išgyvename laiką iš antrų rankų, tik pas mus jis suvakarietintas iki second hand: nuvaryti arkliai ir padėvėti drabužiai, kvepalai „Chanel“ iš „Troinoi“ odekolono. Laukinė kapitalizmo ideologija. Rekordinis trišuolininko šuolis. Atsidūrėmė zonoje, kurioje doleris šviečia kaip mėnulio pilnatis ir bet kuris graborius gali tapti prezidentu...; kurioje, kaip rašė šviesios atminties eseistas Gintaras Beresnevičius (1961–2006), žmonės reikalingi tik rinkimų metu, vėliau jie tik painiojasi po kojomis. Nes ir pati demokratija – barbariška, laisvė besmegeniams lipdyti.

Peršokus griovį galima pamanyti, kad jau pamiršti pirmojo dešimtmečio nepritekliai, sprogdinimai, reketai, neįgalios vyriausybės, vietos politikierių pasistumdymai ir persigrupavimai, bankų bankrotai ir kitokios pinigų išviliojimo formos. Išprotėsi, jei nepasistengsi to pamiršti. Be netekčių ir nusivylimų iš to laikotarpio paveldėta ir būsena: valstybė – sau, žmonės – sau. Antra vertus, toji būsena – tęstinė, nes nebuvo nei laiko, nei priežasčių, kad išnyktų.

Politika – kaip kriminalizuotas vaizdelis

Apie „Šiaulių krašto“ santykius su valdžia plačiau rašyta trijuose šios Istorijos skyreliuose. Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais renkamoji ir vykdančioji valdžios konfliktą su žiniasklaida dažnai sukurdavo iš nežinojimo, iš demokratinės elgsenos įgūdžių trūkumo. Galbūt valdžia kitaip ir negalėjo: nežinojo kaip, nenorėjo, nes jėgos, galimybių ir postulato „valdžia visada teisi“ pojūčiai neleido, sakykim, padoriau elgtis. Pasak to paties G. Beresnevičiaus, vyrauja „kvadratinė ideologija, kvadratinis subtilumas, kvadratinis mąstymas“. Kvadratas. Be niuansų, be pastelinių spalvų.

Vėliau spaudos ir valdžios konfliktą jau galima vadinti sisteminiu, nes įvairių pavadinimų politinių partijų uzurpuotos valdžios struktūros (ypač vietinės) tik oriai imitavo vakarietišką demokratiją, o realiai vadovavosi sovietine praktika. Homo sovieticus su anglosaksiškų manierų imitacija. Todėl konfliktas tarp partokratijos ir sarginio šuns instinkto nepraradusios žiniasklaidos tapo nuolatine būsena.

Žiniasklaida ieško – valdžia slepia, žiniasklaida randa – valdžia ginasi ir puola. Valdžia slepiasi. Net ir nedidelėse valdiškose kontorose dirba spaudos atstovai, kurių funkcija: oficialiai – informuoti visuomenę, o labai dažnai – padėti paslėpti tai, ko vadovai bevelija nesakyti. Tokia schema vadinama civilizuota, vakarietiška ir demokratiška.

Pastaruosius trisdešimt metų sąvoka „valdžia“ neatsiejama nuo partijų, nes jos, praradusios ideologinį identitetą, todėl neišvengiamai virtusios politinėmis grupuotėmis, apraizgė valdžių struktūras ir savo valią primeta visuomenei. Nenuostabu, kad tokioje terpėje partokratija užprogramuota veikti neskaidriai ir neretai nusikalstamai, nes svarbiausias tikslas – įsitvirtinti ir kuo ilgiau išsilaikyti valdžios viršukalnėse.

Kiekvienais metais moralės kartelė politikoje slydo vis žemiau. Politologas profesorius Algis Krupavičius viename komentare „Šiaulių kraštui“ teigė, kad Lietuva, sukūrusi liberalų kapitalizmą, pereinamuoju laikotarpiu neturėjo efektyvios socialinės politikos, todėl didelė visuomenės dalis atsidūrė pralaimėjusiųjų grupėje, kurioje klesti nusikalstamas elgesys. Tad galima paaiškinti, kodėl didelė dalis visuomenės negirdi, nemato ir toleruoja partokratijos veikėjų didesnius ar mažesnius nusižengimus/nusikaltimus.

Primiršta, bet nepamiršta. Reikia pinigų, pinigų yra! 1994–1996 metais Lietuvoje bankrutavo 17 įvairaus dydžio bankų. Dar anksčiau pinigus iš žmonių viliojo ir „užsilenkė“ per 100 finansinių bendrovių. „Aurabankas“ ir „Luokės“ berniukai, „Tauro“ banko katastrofa. Žmonės prarado ne tik turėtus indėlius, bet ir neseniai uždirbtus pinigus, ėmė striginėti atsiskaitymai tarp įmonių, nebebuvo lėšų net biudžetininkų algoms. Iškilo mainai – vadinamasis barteris. Privatizacijos, taikliai pavadintos prichvatizacija, skandalai. Pradėkime skaičiuoti, kad ir nuo „Draugystės“ viešbučio...

Valstybės nebankrutuoja, jos numiršta. Mirtis prasideda nuo nepasitikėjimo valdžia ir valstybės vykdoma politika.

Lietuviškos propagandos ruporai – Kremliaus informacijos specialistų klonai – mums kala: nesidairykime atgal, negalvokime, kas buvo vakar. Nesikapstykite pro praeitį: nudegsite, žarijos tose pakurose dar rusena.

Vakar buvo „Williams'o“ istorija, kai papa Džonas (John Bumgarner) nuviliojo vargšą Buratiną į kvailių slėnį, liepė užkasti ten pinigėlius ir tikėti, kad Ivanas prie vamzdžio neprieis. Kai pinigų medis išaugo ir pinigėliai buvo nuraškyti, papa Džonas nė nemirktelėjęs pradėjo su tais pačiais Ivanais dėl „Mažeikių naftos“ perdirbimo gamyklos akcijų paketų perpardavimo. Išparduodamos didžiausios ir pelningiausios Lietuvos įmonės. Išparduodama Lietuva. Apie tai rašomos knygos. Susisteminta informacija laukia ateities istorikų dėmesio, o šiandien mums sakoma – prikąsk liežuvį. Ir apie „Snoro“ banko nacionalizaciją, subankrotininimą ir turto dalybas nebegalima viauksėti. Kas girdėjote, kad Tarptautiniame arbitraže (ICC) Paryžiuje nagrinėjama „Snoro“ užvaldymo byla? Ir ieškiniai valstybei – per milijardą eurų...

 

... Kaip ir kiekvienas žurnalistas ar pradžiamokslis „rašytojas“ noriu suprasti, kodėl valstybė tampa žaltvyksle, teorine sąvoka, o tauta ir piliečiai kažkur šalia jos, bet ne kartu. Labai nesmagu, kartais net susinervinu, kai girdžiu labai įvairią publiką sakant: ta valstybė. Vadinasi, ne jų valstybė. Kieno?

Viešajame politiniame gyvenime atsiranda vis daugiau cinizmo, į gyvenimo realijas žvelgiama jau ne tik pro kontoros langus, bet ir kiaulės akimis. Šunys loja, o karavanas eina.

Atsitinka, kad karavanas stabtelėja, pralaimi arba pasuka į teisiamųjų suolą. Tai nėra reti atvejai, ypač kai žiniasklaida profesionaliai gina viešuosius interesus, neaplimpa draugais ir draugeliais.

Taigi, neprisiminus praeities, nepasikapsčius jos šiukšlynuose, nesuprasi, kas mūsų laukia bent jau netolimoje ateityje. Todėl ir rašoma ši knyga, todėl ir tokia ištęsta, kategoriška įžanga į dar vieną mūsų temą. Šeštadienį – apie kiaulės uodegą. Apie žmones – semtuvus.

1