Naujausios
Tarp žurnalistų ir spaustuvės
Techninis centras – vienas svarbiausių sraigtelių sudėtingame periodikos leidybos mechanizme. Tokie centrai redakcijose atsirado, prasidėjus kompiuterizacijai. Iki tol leidybos procesas nedaug kuo skyrėsi nuo spaudos preso išradėjo J. Gutenbergo laikų.
Redakcijose dirbo mašininkės, jos elektrinėmis spausdinimo mašinėlėmis „atkaldavo“ tekstus, kurie ir keliaudavo į spaustuvę, ten juos dar kartą perrinkdavo linotipininkai, iš metalų lydinio išliedami teksto eilutes. Nedaugelis žurnalistų vargindavosi savo tekstus spausdinti, todėl mašininkėms darbo netrūkdavo, ir jos tapdavo savo profesijos virtuozėmis. Visoks braižas buvo įkandamas, o prasmę suprasdavo iš pusės žodžio. Pačios profesionaliausios darbuotojos ne tik skyrybos ženklus sudėliodavo, bet ir stilių pataisydavo.
Esu sutikęs daug puikių specialisčių. Studijų metais kursinius darbus nešdavau spausdinti „Šluotos“ satyrinio žurnalo mašininkei – darbo sparta atrodė neįtikėtina, „Leniniečio“ specialistė net redaktoriaus Adolfo Strakšio keverzones įkirsdavo, visiška spartuolė dirbo „Raudonojoje vėliavoje“, o kai „Šiaulių krašto“ pirmaisiais metais rinkausi simpatišką ir gražią, o atėjo tikrai ne nuo podiumo, bet dirbo (kai dirbo!) tiesiog fenomenaliai. Net sugipsuota ranka, laisvais dviem pirštais. Tokie laikai... Iki šiol akyse vaizdelis, kai į redakciją atėję dailininkai broliai italai Rosamilia stovėjo be žado pamatę redakcijos vergovę:
– Vladas – mafioso.
– It's our face (toks mūsų veidas) – liko tik pajuokauti.
Pirmaisiais metais taip sudėtingai buvo dirbama ir „Šiaulių krašte“: įprasta, nors ir nerentabilu bei griozdiška. Tad ir 1991-ųjų metų vasarą, įsigijus pirmuosius du kompiuterius (IBM-263), tekstus dar rinkdavo mašininkė, o, juos suredagavus, jie dar kartą rinkti kompiuteriu. Po kelių mėnesių suprasta, kad mašininkė turi tapti ir tekstų rinkėja, o žurnalistai – privalo įskaitomiau rašyti. Taip formavosi nauja darbo kultūra ir techninis centras.
Pirmieji redakcijoje sumaketuoti laikraščio puslapiai pasirodė 1991-ųjų vidurvasarį. Naujoji technologija greitai buvo „perkąsta“, todėl plėtėsi ir pats centras. Dirbo puslapių maketuotojai, o šalia jų – tekstų rinkėjos.
Laikraštis sparčiai augo. Techninis centras jau 1992-aisiais tapo solidžia struktūra. Trys puslapių maketuotojai ir šešios tekstų rinkėjos, dirbančios dviem pamainomis. Tokia tvarka tada atrodė optimali, nes kompiuterizuoti reporterių darbo vietas buvo brangu, o ir žurnalistai nedrįso peržengti kompiuterizacijos Rubikono. Per upelį brista lėtai, bet negrįžtamai, todėl tekstų rinkėjų po kelerių metų nebereikėjo.
„Šiaulių kraštas“ modernėjo vienas pirmųjų Lietuvoje. Kaip dirbti su naujomis technologijomis, mokytasi „Respublikoje“. Pirmieji kompiuteriai buvo lėti lyg vėžliai, todėl laikraščio puslapių parengimas spaustuvei neretai užtrukdavo iki vėlumos. Paleidęs puslapį į spausdintuvą maketuotojas galėdavo nueiti į kavinę ir po 15 minučių grįžęs rasdavo ką tik išlindusį atspaudą. Todėl 1993-iaisiais iš Suomijos parvežtas galingas „žvėris“ ICL maketuotojo darbą pagreitino iki... 20 kartų. Revoliucija. Dar po metų pusantrų minėtasis ICL kompiuteris jau tapo rašomąja mašinėle.
Techninis centras – redakcijos pasididžiavimas. Aukštai pakelta galva svečiams rodydavau brangiausią bendrovės turtą, ir nesvarbu, kad tie lobiai stovėjo ant galbūt net plytomis paramstytų stalų. Bet darbuotojų kėdės – pačios naujausios ir patvariausios, iki šiol kelios dar likusios. Centrą įkurdinome buvusiame partkomo pirmojo sekretoriaus kabinete. Gal po metų susigaudę ryšininkai atjungė ypatingą vyriausybinę telefono liniją, kuria galima tiesiogiai prisiskambinti į Kremlių generaliniam sekretoriui..., tačiau tuo metu tokios pareigybės ir ten jau nebebuvo.
Iš pirmųjų metų įsimintina ir racionalizacija, kuri per metus leido sutaupyti per 100 000 litų. Popieriniai puslapių atspaudai spaustuvėje būdavo fotografuojami, o tipografijai naudojamos fotojuostos – didelis deficitas, brangios.
Bendrovės priimamajame stovėjo naujutėlaitis kopijavimo aparatas, kuris dirbo nesustodamas, nes vos ne vienintelė vieta Šiaulių centre, kur buvo galima pasidaryti dokumentų, įvairių tekstų kopijų. Civilizacijos priešaušryje nepailstantis darbininkas bendrovei atnešė nemažai pajamų. Kažkaip šovė į galvą mintis, kad juo galima padaryti puslapio atspaudą ant karščiui atsparios plėvelės.
Pavyko. Spaudos kokybė šiek tiek kentėjo, tačiau bendrovė sutaupė krūvą pinigų tolesnei plėtrai. „Šiaulių krašto“ patirtimi ėmė naudotis ir kitos redakcijos. Net vienos moderniausių Vokietijos laikraščių spaustuvės inžinierius pagalvojęs sutiko, kad taip galima pakeisti ne tik pasenusį fotografavimą, bet ir brangiausias reprocentrų technologijas. Žinoma, vargo technologija.
Laikraščių paruošimo būdai kito labai sparčiai. Skaitmeninė fotografija, duomenų perdavimo ir priėmimo įranga dar labiau paspartino laikraščio kelią iki spaustuvės. Po 2000-ųjų „Šiaulių krašte“ buvo įdiegta redakcinė tekstų valdymo sistema NP, kuri jungė keletą labai svarbių funkcijų: tekstų rengimą ir archyvavimą, pagreitino elektroninio laikraščio plėtrą. Didėjant duomenų perdavimo greičiams, laikraščius galima spausdinti ir už tūkstančių kilometrų. Jau daugelį metų „Šiaulių kraštas“ spausdinamas „Respublikos“ spaustuvėje Vilniuje, o praeitais metais, „Titnagui“ sustabdžius spaudos mašiną, ir kiti miesto laikraščiai spausdinami ne Šiauliuose.
Įsigijus pirmuosius kompiuterius, pradėta rinkti ir maketuoti ir kitus leidinius. Pirmas ir sunkiausias išbandymas teko 1991-ųjų vasarą, kai reikėjo surinkti ir sumaketuoti solidžią „Šiaulių miesto istorijos (iki 1990 m.)“ knygą, skirtą Šiaulių miesto savivaldos 200 metų jubiliejui. Titaniškas darbas, bet jis atliktas laiku ir kokybiškai. Tais pačiais metais išleistos jau redakcijos parengtos komercinio pobūdžio knygelės. Kunigo V. Šlevo „Pagramantės vaiduoklis“ ir muziejininko bei iliuzionisto Jono Ziemelio „Magija“ greitai dingo nuo prekystalių, tačiau, taupant popierių, kurio tada labai trūko, antrųjų leidimų atsisakyta.
1991-ųjų metų liepą išleisti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto ir Šiaulių miesto tarybos laikraščiai: „Sveiki!“, „Drūti!“, „Drūti, sveiki“, „Sudie!“, skirti IV pasaulio lietuvių žaidynėms, kurios vyko ir Šiauliuose. 1992 m. parengta spaudai doc. J. Kašio knyga „Motiejus Valančius – Lietuvos švietėjas“. 1996-aisiais redakcija parengė ir išleido kalendorių šeimai „Seneliams, tėvams, vaikams“. Redakcijai skirta Lauryno Ivinskio premija už geriausią metų kalendorių. Surinkta ir sumaketuota kelios dešimtys įvairių formatų knygų, brošiūrų, proginių leidinių. Tačiau į knygų leidybą nesiorientuota, todėl ši veikla prisiminta tik progoms pasitaikius.
Nuo pirmųjų dienų techniniame centre ir bendrovėje dirba Rima Ivanova ir Arminas Krikščiūnas. 25 metus „Šiaulių kraštą“ bei kitus redakcijos leidžiamus laikraščius maketavo Vesta Petraitienė ir Lina Kiškienė. Keliolika metų „Šiaulių kraštui“ atidavė dizaineris, vaikų rašytojas Dainius Šukys, sukūręs daugybę „Šiaulių krašto“ kalendorių, apipavidalinęs mūsų leidinius. Nuo 1998 m. redakcijos ir visos „Šiaulių krašto“ laikraščių grupės IT (interneto technologijos) ūkį tvarko: modernizuoja, styguoja, optimatizuoja – inžinierius Artūras Jaugėla.
Amžiaus pradžioje mane kartais kviesdavo pravesti seminarų Ukrainos ir Baltarusijos vietos laikraščių redaktoriams. Kiekvienąkart paklausdavo, kiek puslapių per dieną padaro vienas mūsų maketuotojas? Šešiolika, dvidešimt, dvidešimt keturis – tiek, kiek reikia.
O mūsiškiai, prisimenu atsakymą, per savaitę keturis – ir tai skundžiasi, kad labai daug.
... Laikraščių leidyba daug kam atrodo paslaptingai, redakcijos tapatinamos ir su spaustuvėmis. Turbūt nuo tų laikų, kai tos dvi struktūros būdavo viename pastate. Taip patogiau. Rokiškyje mačiau, kaip atsakingasis sekretorius, sumaketavęs puslapį, vamzdžiu nuleisdavo medžiagą į pirmąjį aukštą linotipininkui – tekstų rinkėjui – tiesiai ant stalo. Kompiuterizacija atitolino redakcijas nuo spaustuvės, nes maketai ruošiami techniniuose centruose, į spaustuves ryšio kanalais jie atkeliauja per kelias minutes.
Per 40 metų žurnalistikos praktikos teko prisiliesti prie visų įmanomų laikraščio leidybos technologijų. Dirbau ir su linotipininkais, iš įvairaus metalo mišinio liejančių eilutę po eilutės, su metranpažininkais – puslapių laužytojais – straipsnių antraštes dėliojančiais litera prie literos kaip ir XV amžiuje. Kalbėti su jais reikėjo profesonalia kalba: punktais ir ciceromis... Visa tai jau istorija, gražus ir vertingas mūsų techninės kultūros paveldas. Teko pratintis ir prie fotorinkimo, kai metalo technologijas pakeitė perfo ir fotojuostos. Švaru, mažiau kenksminga žmogui ir gamtai, bet nepritaikyta laikraščių leidybai: žaidimas lipnia plėvele ir skalpeliu... Kompiuterizcija, sukėlusi revoliuciją laikraščių leidyboje, stabtelėjo, esminių pasikeitimų nebėra: spartėjama jau ne šuoliais, o iš lėto.
Taigi, gerbiamieji skaitytojai, pasisvečiavome redakcijos virtuvėje – ir gana. Grįžtame vėl prie tekstų ir kontekstų. Pokalbiams temų dar turime, bijau, kad ir iki pavasario.
