Naujausios
Kai atsivertęs laikraštį ilgesnį laiką nepamatau Istorijos tęsinio, išsigąstu akimirkai: gal ir laikraščiui jau pabaiga... Tačiau šis skyrelis bus ne apie baltuosius arklius, o apie tai, ko tikrai jau nebėra. „Šaulių krašto“ platinimo tarnybos – didžiojo mūsų vargo ir pasididžiavimo. Daug metų sakydavau: neliks tarnybos – nebebus ir laikraščio. Hiperbolizuodavau arba burbuliuodavau, kaip žurnalistai mėgsta, bet ir norėdavau pabrėžti tarnybos svarbą bendrovės gyvenime. Ir išskirtinumą. Buvo laikas, kai platinimo sistemoje dirbo gal du kartus daugiau žmonių nei in corpore kitose bendrovės skyriuose.
Prisimenate, jau rašiau apie viešnagę viename iš Vokietijos žiniasklaidos koncernų – tai apie stiklinius karoliukus ir Lietuvos spaudos užvaldymą. Ten įsidėmėjau, kaip jie vienu ypu vienoje iš buvusios VDR Žemių nukonkuravo valstybinį paštą. Paprasta ir genialu: pigiau, patikimiau, anksčiau. Taip ir mes pabandėme: patys rašom, patys spausdinam, patys išnešiojam ir pakeliam taures... be šampano.
Iš pirmų rankų
„Šiaulių krašto“ platinimo tarnyba gimė iš konflikto su daugelį metų periodinės spaudos pristatymo rinkoje karaliavusiu Lietuvos paštu. Ilgus dešimtmečius tik pašto laiškanešiai išnešiodavo prenumeruojamą periodiką. Ši sistema buvo monolitinė, nepakeičiama, nes apie alternatyvas nebuvo nė užsimenama net pirmuosius trejetą metų po Nepriklausomybės atgavimo.
Redakcijose kaupėsi nepasitenkinimas pašto darbu, nes į spaudos pristatymą neretai žvelgta pro pirštus. Ypač skriaudžiami buvo dienraščiai – to meto pagrindinė žiniasklaidos priemonė. Dažnai leidinių skaitytojai sulaukdavo po pietų, o nuošalesniuose kaimuose net ne kasdien, o kartu su du triskart išeinančiais rajono laikraščiais. Paštininkai nesivargindavo. O kam, jei nėra konkurencijos? Be to, nuo 1992-ųjų metų sparčiai ėmė augti pristatymo kainos.
Redakcijos ėmė ieškoti išeičių. „Šiaulių kraštas“ turėjo savarankiško platinimo patirties, nes jau pirmasis laikraščio numeris buvo parduodamas ne tik kioskuose, bet ir iš laisvųjų platintojų gatvėse, didesnėse parduotuvėse. Tačiau tai nebuvo prenumerata. Kadangi 1993-iųjų metų pabaigoje buvo įkurtos pirmosios rajonų redakcijos, tad pasiūlyta pigesnė laikraščio prenumerata, pasiimant iš redakcijų. Žmonėms tokia galimybė buvo naujiena, tačiau ši prenumeratos forma pasirodė gana patraukli. 1993-iaisiais Šiauliuose pradėjo veikti Janio Girgensono periodinių leidinių prenumeratos įmonė „Tvarka“. Vėliau panaši alternatyva atsirado ir Radviliškyje, kur dirbo įmonė „Girma“, o Akmenėje, Papilėje ir Ventoje – UAB „Givida“. Mažeikiuose savo tarnybą įkūrė „Lietuvos rytas“. Pašto monopolis ėmė braškėti.
1993-iaisiais metais „Šiaulių kraštas“ ėmė leisti rajonų informacijos priedus, daugelis kurių su pagrindiniu laikraščiu buvo platinami atskirais lankais. Paštas už priedų insertavimą pradėjo taikyti didelius įkainius. Kai per mėnesį sąskaitų sumos ėmė ne tik kandžiotis, bet griebė ir už gerklės, pasamdėme naktinę brigadą, kuri už kelis kartus mažesnę sumą išskirstydavo laikraščius po rajonus.
Lygiagrečiai pradėtas kurti prenumeratos tarnybos tinklas. 1995 metų balandį laikraštyje akcentavome: „Sava laikraščio platinimo tarnyba – vienas iš savarankiškumo garantų. Paprasčiausia logika – dėl ko skaitytojui mokėti pinigus tarpininkui, jeigu laikraštį galima gauti iš pirmų rankų.“
Laikraštis iš pirmų rankų pirmiausia keliavo į rajonų centrus. Per kelias savaites pradėjo veiklą prenumeratos organizatoriai Pakruojyje, Kelmėje, Radviliškyje, Joniškyje, Naujojoje Akmenėje. Pastarieji rinkosi leidinių išnešiotojus. Braižydami būsimus prenumeratos išvežiojimų maršrutus su bendrovės vadybininku Romualdu Domkumi, kuriam teko pagrindinis tarnybos organizavimo krūvis, per kelias dienas išmaišėme visus pagrindinius apskrities kelius. Kažkur tarp Gruzdžių (Šiaulių r.) ir Rudiškių (Joniškio r.) – platus vieškelis vis siaurėja, kol galiausia virsta pievų keliuku... Teisingai sudaryti kelionių maršrutą labai svarbu: skaičiuota kiekvienas kilometras, minutė, kuro sąnaudos, nes nuo to priklausė tarnybos rentabilumas ir pristatymo trukmė. Kuriant tarnybą labai padėjo rajonų redakcijų redaktoriai – mūsų akys ir ausys.
Nepraėjus nė mėnesiui nuo vajaus pradžios susiformavo tarnybos struktūra, kuri iš esmės nepakito ketvirtį amžiaus: vyriausiasis prenumeratos tarnybos organizatorius (Šiauliai), rajonų prenumeratos organizatoriai, platintojai, vairuotojai.
Vyriausiuoju prenumeratos tarnybos organizatoriumi pradėjo dirbti Tautvaldas Ladavičius (1964–2009), turėjęs koordinuoti darbą, vesti bendrą apskaitą. Rajonų prenumeratos organizatoriai styguodavo tarnybos veiklą savo rajonuose. Svarbiausia – įdarbinti patikimus, gerbiamus bendruomenės žmones. Užventyje (Kelmės r.) dirbo mokytojas, žinomas kraštotyrininkas Vaclovas Rimkus (1929–2018), o Kelmės rajono tarnybai vadovavo žurnalistas, buvęs ilgametis vietos laikraščio redaktorius, Kelmės rajono tarybos pirmininkas (1990–1995) Vytautas Pikturna (1930–2017). Tarnyba kūrėsi, todėl būtina išsikovoti skaitytojų pasitikėjimą.
Tarnyba iš rajonų centrų plėtėsi į miestelius ir į bažnytkaimius. Vėliau – sukta vieškeliais, todėl visos didesnės apskrities gyvenvietės, o neretai ir nedideli kaimai buvo lankomi mūsų tarnybos platintojų.
Ar viskas – kaip iš pypkės? Problemų būta daug. Ir gandų – taip pat.
Pakruojo rajone pradėjo skraidyti paleista antis, kad „Šiaulių kraštas“ bankrutuoja, todėl susirinks pinigus ir dings. Tai laikotarpis, kai pradėjo bankrutuoti bankai, bankeliai, įvairios pinigus iš žmonių išviliojusios kontoros. Pasitikėjimą galėjome išsikovoti tik nepriekaištingai dirbdami. Visi platintojai turėjo „Šiaulių krašto“ pažymėjimus, jie buvo žinomi savo bendruomenių žmonės, o ir laikraštis pasirodydavo kiekvieną dieną, plėtėsi, todėl nebuvo jokių bankroto požymių. Tarnyba pradėjo prenumeruoti ne tik „Šiaulių kraštą“, bet ir „Lietuvos rytą“, vėliau „Respubliką“.
Paštui sunku buvo susitaikyti su tuo, kad jis jau nevienvaldis šeimininkas. 1995 metų birželį, redakcijos komentare „Tęsiasi prenumerata, nesibaigia ir melo kampanija“ rašyta: „Šiaulių kraštas“ yra pajėgus susikurti savo platinimo tarnybą ir daug efektyviau panaudoti tuos pinigus, kuriuos mūsų laikraščio dėka susirinkdavo paštas. Jau dabar kalbama, kad paštai galėtų ir mažiau reikalauti už pristatymą, tačiau centras neleidžia. Tartis, ieškoti kompromiso visada galima. Tačiau kol kas iš paštų girdimi tik grasinimai: neužsakinėsime „Šiaulių krašto“, nesudarinėsime sutarčių ir t.t. Pensininkams kalama į galvas mintis, jog nebenešios pensijų, jeigu laikraštį užsakys ne pašte. Neretai žmonės patiki, o patikėję praranda po keliolika litų. „Amerika“, – sakė vieno kaimo gyventojas, kai pirmąkart „Šiaulių kraštą“ gavo pirmadienį, iki pusryčių ir sutaupė keletą litų“. Tą dieną, kai buvo išspausdintas šis komentaras, tarnyba dirbo jau 54 vietovėse.
Su „Šiaulių krašto“ platinimo tarnyba bandyta kovoti, pasitelkus sunkiąją Vilniaus artileriją. Dienraštyje „Tiesa“ pasirodė straipsnis apie mūsų invaziją į pašto teritoriją. Vienas rajono pašto viršininkas viešai pagrasino nesudarysiąs su UAB „Šiaulių kraštas“ prenumeratos sutarčių. Žinoma, tai – absurdiškas teiginys, nes valstybinė įmonė negalėjo to padaryti. Baigiantis 1995-iesiems beveik visuose apskrities rajonuose tarnyba pagal užprenumeruojamų dienraščių kiekį jau buvo aplenkusi apskrities paštą. Įrodyta, kad ir šioje srityje galime dirbti efektyviai. Plėtėsi ir „Lietuvos ryto“, „Respublikos“ platinimo tarnybos.
Iš Vilniaus vis dažniau pasigirsdavo užuominų, kad laikraščių prenumerata – pačių laikraščių reikalas. Gal todėl paštas labiausiai ir spaudė dienraščius (mokesčiai už papildomus spaudos lankus ir už komplektavimą), nes kaip tik šie leidiniai, o ne savaitraščiai ir rajonų laikraščiai šiai įmonei nešdavo didžiausią naudą. Pjovė šaką, ant kurios sėdėjo.
„Skaičiau jūsų laikraštyje, kad pašte dar batais neprekiaujama. Prekiauja viskuo – ir batais, ir visokiausiomis kitomis prekėmis. Tik dar nėra degtinės ir prezervatyvų“, – redakcijai rašė vieno pašto laiškanešė iš Radviliškio rajono. Moteris piktinosi, kad mažėjant užprenumeruojamų leidinių, liesėja jos ir kolegių atlyginimai, o kai kur laiškanešiai jau atleidžiami iš darbo. Ji kaltino ir „Šiaulių kraštą“, nes, anot jos, laikraščio prenumeratos tarnyba labai pablogino ir taip sunkią kaimo laiškanešio padėtį. Tačiau „Šiaulių kraštas“ sustoti negalėjo. Tarnyboje jau dirbo apie 100 žmonių. Geras „Šiaulių krašto“ tarnybos vardas greitai plito tarp periodikos leidėjų, todėl netrukus prenumeruota ir išnešiota keliasdešimt leidinių.
1999-ųjų pradžioje tarnyboje dirbo 180 laiškanešių, 13 vairuotojų ir 8 prenumeratos vadybininkai, prenumeruojama ir išnešiojama 62 pavadinimų laikraščiai ir 43 pavadinimų žurnalai. „Šiaulių krašto“ prenumerata siekė 20639 egz., iš jų 13646 egz. išplatindavo tarnyba.
Daug darbščių žmonių dirbo tarnyboje. Viena jų – tytuvėniškė spaudos platintoja Bronislava Dimskienė. „Šiaulių krašto“ pakalbinti žmonės sakė, jog jie laukia ne tik spaudos, bet ir Bronytės.
„Bronislava optimistė, nes laiškininkas toks ir turi būti. Kasdien tenka bendrauti su dešimtimis žmonių. O kartą per mėnesį ar bent per tris mėnesius tenka kelis šimtus šeimų aplankyti, leidinį užprenumeruoti, nuliūdusiems dvasią pakelti“, – 2007-aisiais rašė Regina Musneckienė.
Nuo pat įsikūrimo platinimo tarnyboje dirbo pakruojietė Janina Matuzevičienė. „Kuomet kokia garbaus amžiaus skaitytoja padėkoja, kad gerai aptarnauju, anksti atnešu norimą laikraštį – jaučiuosi labiausiai įvertinta, pakylėta“, – redakcijos kalbinta sakė Janina.
Danutė Sinušienė Šiaulėnų seniūnijos (Radviliškio r.) gyventojams spaudą nešiojo devynerius metus ir savo žmones pažįsta labai gerai.
„Žinau, kada kuriam yra mokamas atlyginimas, kada šiaulėniškiai gauna pinigų už pieną, o pensininkai – pensijas. Kitą dieną ir prisistatau. Būna, kad ir už savo pinigus užprenumeruoju. Nėra buvę, kad skolos negrąžintų. Žmonės pas mus sąžiningi“, – gyrė savo žmones D. Sinušienė.
Būta įvairiausių susitikimų ir nutikimų. Bene labiausiai moterį yra išgąsdinęs įniršęs kalakutas. Kokį 20 minučių gynėsi. Nuo tada į tą kiemą užsukdama neberyši raudonos skarelės.
2007-aisiais Vytautas Grigutis kas rytą sukardavo daugiau kaip 20 kilometrų, aplankydamas penkis Joniškio rajono kaimus. Kai daug pasninga, vyras keliauja slidėmis. Platintojas sakė, kad trauką spausdintam žodžiui paveldėjęs iš savo senelio, talkinusio žymiam šio krašto knygnešiui Matui Slančiauskui.
Platintojas išvežiojo apie šimtą „Šiaulių krašto“ ir rajoninio „Sidabrės“ laikraščio egzempliorių. O kur dar nacionaliniai dienraščiai, žurnalai. Kai sudeda vieną ant kito kartais didesnė negu metro aukščio krūva susidaro.
Vietos laikraščių tiražo liūto dalį sudaro prenumerata, taip pat ir „Šiaulių krašto“ – per 90 procentų. Ką tai rodo – stabilumą ir skaitytojų pasitikėjimą.
... Ankstesnėse Istorijos dalyse rašiau, kad sukurta laikraščio struktūra pradėjo sėkmingą leidinio plėtrą, o platininimo tarnyba tai sutvirtino ir leidinį tolygiai paskleidė po regioną. Neretai ir atokiausiame kaimelyje ant herojaus stalo mūsų žurnalistai matydavo ir „Šiaulių kraštą“. Vaje, ir ten mus skaito... Po krizių: lietuviškų bankų, Rusijos ir pasaulinės – išsiderino ne tik ekonominiai ryšiai, nuo masinės emigracijos (kitaip – išvarymo iš Lietuvos) pakriko visuomenė, kartu ir šeima: valdžia – sau, žmonės – sau, o nemokama internetinė žiniasklaida iš laikraščių vis sparčiau viliojo skaitytojus. Šiaulių apskritis – ne Vilniaus miegamieji rajonai, o nuo pat Nepriklausomybės pradžios – vienas skurdžiausių ir sparčiausiai besitraukiančių Lietuvos regionų. Jeigu „Šiaulių kraštas“ dar stabiliau laikėsi, nes viešinome didžiulius kiekius vietos informacijos, bet nacionaliniams dienraščiams erdvės kasmet likdavo vis mažiau. Vien „Šiaulių krašto“ prenumerata negalėjo išlaikyti didžiulės tarnybos mašinerijos. O po „valstiečių“ SODROS grindų, kai už 2 valandas reikėjo mokėti, kaip už pusės dienos darbą, supratome – grįžtame į paštą... Ratas po ketvirčio amžiaus (!) apsisuko, kaip ir visi kiti apskritimai: istorijos, dailės, literatūros (sąmonės srautus keičia įsimintini pasakojimai). Nedingo ir skaitytojų noras paliesti popierių. Lietuvoje nedrąsiai prognozuojama, jog sugrįš ir laikraščių metas. Vakarų didmiesčiuose vėl madinga kavinėse skaityti spaudą. Galbūt. Norėčiau išlaukti ir to sulaukti, o dabar šį skyrelį baigiame žurnalistės Živilės Kavaliauskaitės pasakojimu apie sunkų, bet romantišką mūsų istorijos rytmetį.
„Šiaulių kraštas“ kelionę pradeda naktį
Pusę ketvirtos nakties „Šiaulių krašto“ platinimo tarnybos spaudos skirstymo punkte – jau pats darbymetis.
Platinimo tarnybos vairuotojai išsidalija iš spaustuvės atvežtus leidinius, pasikrauna į mašinas ir išvyksta į kasrytinę kelionę, kad „Šiaulių krašto“ skaitytojai laikraštį galėtų skaityti kuo anksčiau – prie rytinės kavos puodelio.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Patiria įvairių nuotykių
Penkiolika vairuotojų, išvežiojančių spaudą nuo pirmadienio iki šeštadienio, keliasi dar prieš trečią valandą nakties. Po pusvalandžio jau pradeda darbą.
Atvykus spaustuvės mašinai, vairuotojai akimirksniu suneša didžiulius pundus leidinių ir juos išskirsto pagal punktus, į kuriuos turės pristatyti spaudinius.
Išsidalyti leidinius ir pasikrauti į mašinas užtrunka apie porą valandų, o penktadieniais ir šeštadieniais, kai leidinių daugiau, – ir ilgiau.
„Taip įpranti, kad net nebereikia žiūrėti ir skaičiuoti laikraščių, ranka jaučia“, – šypsosi didžiulį glėbį sparčiai išdalijusi vyresnioji vairuotoja Vilija Nemanienė.
Dvylika metų Radviliškio rajono spaudos platinimo punktus aptarnaujanti moteris sako, kad vairuotojų darbo diena itin priklauso nuo spaustuvių.
Jei laikraščiai iš Vilniaus (ten spausdinamas ir „Šiaulių kraštas“) atkeliauja laiku, vairuotojai anksti išvežioja laikraščius po apskritį.
Esant idealioms gamtos sąlygoms, savo maršrutą Vilija įveikia per keturias valandas.
Moteris pasakoja, kad vairuotojams darbe nutinka įvairiausių nuotykių: yra tekę aptikti avarijose žuvusių žmonių, susidurti su briedžiais, traukti iš griovių mašinas.
„Darbas – sudėtingas, nes reikia važiuoti naktį, kai tamsu, didelis rūkas. Žiemą būna nevalyti keliai, kitiems tenka ir nuo palaidų šunų gintis“, – pasakoja Vilija.
Kas rytą įveikia šimtus kilometrų
Dešimt metų dirbantis Stanislovas Maselskis aptarnauja dalį Pakruojo ir Joniškio rajonų, aplanko apie tris dešimtis punktų, nuvažiuoja 230 kilometrų. Kas rytą jam tenka įveikti apie 50 kilometrų žvyrkelio, tad per dešimtmetį S. Maselskis jau pakeitė 4 mašinas.
Jo išvežiojamų leidinių kiekis – didžiausias. Kiek kilogramų kasdien veža, S. Maselskis nesvėrė. Tik kartą iš vieno Pakruojo punktų platintojo sužinojo, kad pastarajam šeštadienį atvežė 150 kilogramų spaudos.
Vieni – miega, kiti – laukia
Pusę šeštos ryto kone ilgiausiai tarnybos vairuotoju dirbantis Kazimieras Plungė pasikviečia į beveik aklinai laikraščiais, tarp jų – ir „Šiaulių kraštu“, pakrautą mašiną: kelionė po Šiaulių ir Pakruojo rajonus prasideda.
„Naisiai, Lygumai, Degučiai, Rozalimas...“ – pradeda vardyti vietas, kur reikės sustoti, K. Plungė. Jo aptarnaujamas ratas – apie 200 kilometrų.
„Jei išvažiuoju laiku, laikraščius išvežioju iki aštuntos ar pusę devintos ryto, o šeštadienį ateina ir vienuolikta, – sako Kazimieras. – Keliai mano teritorijoje – prasti, ypač žiemą. Bet važiuoji, kol pravažiuoji. Imi „šiūpelį“ ir kasi. Būna, kad žiemą laukais geriau važiuoti nei keliu. Šiame kelyje kiekvieną duobę žinau.“
Pirmasis sustojimas – Mikailaičių kaimas, čia vairuotojas į pašto dėžutę įmeta šešis „Šiaulių krašto“ egzempliorius. Kaime tylu ir tamsu: žmonės dar miega.
Sukame į kiemą Medikonių kaime. Ankstyvą rytą mus pasitinka platintoja Ona Gasėnienė.
„Pasiimsiu prožektorių ir tuoj važiuosiu išvežioti spaudos, kad žmonės atsikėlę iš karto galėtų skaityti laikraštį“, – sako moteris.
Privažiuojame Rozalimą – vieną iš didžiausių regiono punktų, kur K. Plungė palieka per 100 laikraščių.
Laikraščius skaito anksti ryte
„Šiaulių krašto“ Pakruojo redakcijos prenumeratos organizatorė Rima Špakienė į darbą redakcijoje atvažiuoja šeštą valandą ryto. Tik atrakinusi duris sulaukia pirmųjų skaitytojų.
Ponia Rima pritaria: laikraščius žmonės nori gauti laiku – anksti ryte, kad naujienas perskaitytų prie rytinės kavos.
„Kartą viena platintoja atėjo susižeidusi dešinę ranką ir sako: „Kaire nešiosiu, nes žmonės laikraščių norės, skambins ir ieškos: vis tiek reikės nunešti“, – pasakoja Rima.
Visi „Šiaulių krašto“ platinimo tarnybos platintojai sutaria vieningai: kas benutiktų, svarbiausia, kad laikraščiai nevėluotų.
„Šiaulių kraštas“ 2007 m.
