Naujausios
–-
1991 10 16. Leninai patvoriuose. Sovietiniai paminklai nuversti ir išmėtyti įvairių miesto įmonių patvoriuose. „Miesto meras K. Šavinis tikina, kad yra minčių Šiauliuose kurti senųjų stabų muziejų ar parkelį, tačiau prieš tai norima pasitarti su visuomene.
Redakcijos archyvo nuotr.
Šiaulių „Leninas“ patvoryje. Vėliau jis atsidūrė vieno JAV milijonieriaus muziejuje.
––-
1993 10 25. Neįtikėtinai smarkus sprogimas šeštadienio vakarą nuaidėjo Šiauliuose, netoli K. Donelaičio kapinių. Žuvo trys jauni vyrai, vienas iš jų tiesiog buvo sudraskytas. Langai išdužo name, esančiame beveik už puskilometrio nuo sprogimo centro.
Tarp sugriauto pastato griuvėsių policija rado daugybę sprogmenų nuolaužų, skeveldrų, beveik sveikų cilindro formos sprogmenų iš trotilo ir uolinio amonito. Pastaroji medžiaga itin galinga.
„Prašvitus teisėsaugos pareigūnai tęsė paieškas. Tik rytą kapinėse, ant paminklo, rasta dar viena sudraskytojo žmogaus kojos dalis, aptikti kai kurie dokumentai, dalis sprogmenų, mašinos raktai“, – rašyta „Šiaulių krašte“. Paaiškėjo, kad žuvę vyrai buvo iš nusikalstamojo pasaulio. Pareigūnai konstatavo, kad sprogimo priežastis – neatsargus elgimasis su sprogmenimis. Žuvusieji, reikia manyti, konstravo sprogstamąjį įtaisą.
Giedriaus Baranausko nuotr.
–-
1993 09 22. Darbą Zoknių aerodrome pradėjo kariniai ekspertai iš JAV. Norima išsiaiškinti objekto ekologinę būklę: kuo jis užterštas ir koks teršalų kiekis. Ekspertus į Šiaulius atlydėjo būsimasis Lietuvos prezidentas, o tuo metu – JAV gamtos apsaugos Vakarų regiono administratorius Valdas Adamkus.
Amerikiečiai domėjosi šalia aerodromo gyvenančių žmonių sąlygomis: ar užterštas geriamasis vanduo, ar nepastebimi pokyčiai žmonių sveikatai. „Apie tai pas mus kalbama mažiausiai. Higienos centro direktorius M. Ceikinskis pripažino, kad ir dabar pediatrai negali paaiškinti kai kurių keistų ligų, kurios pastebimos tarp vaikų. Tai pokyčiai kraujyje, neįprasti odos susirgimai, plaukų slinkimas“, – rašyta laikraštyje. Minėta, kad šalia Zoknių aerodromo sunkiųjų metalų kiekis normą viršija iki 10 kartų.
JAV ekspertų vizitas, pasak miesto Tarybos pirmininko Alfredo Lankausko, – nuostabus dalykas: „Jeigu kas prieš penkerius metus būtų pasakęs, kad čia lankysis Amerikos kariniai specialistai, nebūčiau patikėjęs.“
Giedriaus Baranausko nuotr.
V. Adamkus (pirmas iš kairės) ir kariniai ekspertai.
–-
1992 10 17. „Šiauliuose yra dar ką vogti“, – pradėtas šeštadienio laikraštis. „Variniai paminklai, šiaip skulptūros, įvairūs stogeliai, ranktūriai – visa tai jau pavogta“, – rašyta. Pasidairęs po Šiaulius, jau nebe kažin ką varinio ir rasi. Atrodo, kad mieste bėra tiktai du variniai užrašai: „Šiaulių miesto taryba“ ir „Šiaulių miesto valdyba“. Ironizuota, jog vieną rytą mūsų įstatymo sargai prie teismo rūmų neberas savo temidės. Keista, kad jos dar nenulupo nuo sienos.
Giedriaus Baranausko ir Elonos Janulytės koliažai.
–-
1992 06 20. „Jo negalima vadinti žmogėdra... Šitaip mano advokatė R. V., po teismo dalindamasi mintimis apie Ignacą Montvydą, kuris buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Tai vienas šiurpiausių mūsų regione įvykdytų nusikaltimų. Nuteistasis viename Pakruojo rajono kaime nužudė savo kaimynę, sukapojo ir užsūdė. Mirties bausmės išvengta.
„Ir net neaišku, kas geriau: ar kalėjimas iki gyvos galvos, ar išimtinė mirties bausmė? Bet Montvydui, pagal jo supratimą ir norą, laisvės atėmimas geriau. Nes jis... visada bijojo mirties bausmės“, – nuosprendį komentavo advokatė.
A. Padoros nuotr. Skelbiant nuosprendį.
–-
1992 05 23. Badavimas – paskutinė galimybė. „Badausim, kol duos butą“, – redakcijai sakė jauna šeima, įsikūrusi palapinėje prie Šiaulių savivaldybės. Gyvena pas mamą, pirmos grupės invalidę. Šeimoje 5 vaikai, laukia šešto. „Mes gauname apie 3 tūkstančius rublių, kurių vos užtenka maistui. Taip ir vargstam. Nusprendėm, kad badavimas paskutinė galimybė.“
Giedriaus Baranausko nuotr.
–-
1995 09 30. Policininko Tomo Naumovo laidotuvės. Pareigūnas žuvo prie Kryžių kalno, saugodamas Popiežiaus kryžių. „Šalyje vis labiau įsisiautėja nusikaltėliai, todėl ar būtina buvo per naktį atviroje vietovėje tarsi kokį jauką laikyti automatu ginkluotą policininką. Būdelėje nebuvo jokių ryšio priemonių (...) Politinis striptizas ir nušautas policininkas prie Kryžių kalno. Tokie nūdienos ženklai“, – komentaras „Šiaulių krašte“.
Po T. Naumovo žūties postas prie Kryžių kalno sustiprintas: budi po du pareigūnus, ryšio su komisariatu dar nebuvo.
Giedriaus Baranausko nuotr.
–-
1996 04 30. Tankas atlaikė dar vieną mūšį. Šiaulių rajono Dirvonėnų kaimo žmonės vėl nesutiko, kad rusiško tanko bokštelis kryžkelėje būtų nukeltas. Jis išliko per didįjį sovietinių paminklų griovimo vajų. Susirinkusieji svarstė, jog jiems tas tankas nekliudo, tapo kaimo savastimi, mokyklos mokiniai yra surinkę daug medžiagos apie žuvusius tankistus. Seniūnas S. Dankis teigė, jog „būtų gerai, kad sulaukčiau bent kelių skambučių, kad tą tanką nuimti“.
Sauliaus Markūno nuotr.
... Pasaka be pabaigos. Praeito laiko ataskaitėlė. Atpasakojimas. Beje, labai gera lingvistinio lavinimo priemonė. Prisimenate pradinę mokyklą, kai juos rašydavome. Dabar – labai retai. Pagal atpasakojimų šabloną galima ir antilaikraštį išleisti: apie tai, kas vyko, kas buvo svarbiausia, kaip praeities įvykiai, sprendimai įtakoja šiandienos gyvenimą. Keitėsi, modernėjo formos, bet ne turinys. Prisiminiau 1991 metų kanibalizmo atvejį. Ar gali būti baisiau? Gali. Šiauliuose sūnus motopjūklu supjausto tėvą – žinomą gydytoją, paauglės – bendramokslę, panašiai – Naujojoje Akmenėje; Kražių skerdikas... Pakanka, nes akivaizdu, kad nendartalietis dar negrįžo į olą.
Antilaikraštis – kaip ir savotiškas performansas. Sena forma atnaujintoje erdvėje. Kaip ir šiauliečio skulptoriaus Gintauto Lukošaičio pagarsėjusi „verksnė“ nugyventoje pagrindinėje miesto aikštėje kėlė erzelį ir reikalavo pokyčių – spartesnės trinkelizacijos. Emocijų estetika. Ji nesvetima ir laikraščių leidėjams. Manau, kad ir šiandien atpasakota praėjusio laiko dalelytė budina iš snaudulio asmeninę atmintį ir patirtį. O iš to – kiekvieno mūsų panašūs ar labai skirtingi vertinimai ir apibendrinimai. Juk mes su jumis, gerbiamieji skaitytojai, rašome publicistinę ne tik laikraščio, bet ir laikmečio istoriją. Emocijos ir konkretybės. Sąmonė ir pasąmonė. Siurrealistinė abrakadabra, kurios labirintais, kol galvos nepametėme, ilgai neklaidžiosime. Grįžtame prie konkretesnių temų ir problemų.
Selmos Berniūnaitės (9 m.) piešinys
