Naujausios
Keista, bet politinė įtampa Lietuvoje didėjo iškart po sausio 13-osios nakties. Ne tik dėl sovietų teroro, bet vidinių santykių aiškinimosi. Ypač uoliai buvo ieškoma valstybės kenkėjų, nepriklausomybės priešų.
Opozicines jėgas įbauginti bandyta sprogdinimais. 1991-ųjų gegužės viduryje keli sprogstamieji įtaisai buvo detonuoti per Lietuvos darbo demokratinės partijos (LDDP) mitingą Šiaulių kultūros ir poilsio parke.
Pirmasis užtaisas nugriaudėjo ant scenos vos mitingui prasidėjus. Tuojau pat driokstelėjo antrasis sprogimas. Šįkart tarp žmonių. Keli buvo lengvai sužeisti. „Maždaug penketo tūkstančių minia puolė į paniką“, – rašyta „Šiaulių krašte“.
Mitingas tęsėsi. Jo metu teritoriją apžiūrėję policininkai surado dar kelis užtaisus. „Po estradą supančia tvora iš išorės pusės gulėjo distancinio sprogdinimo įtaisas. Nuo jo pakylos link vedė laidai. Antras toks įtaisas rastas tarp žiūrovų suolų. Atrodo, kad po pakyla buvo įtaisytas fugasinis sprogmuo.“ Būtent ta bomba ir turėjo sprogti, kai ant pakylos būtų susirinkę LDDP lyderiai: Algirdas Mykolas Brazauskas, Česlovas Juršėnas, Gediminas Kirkilas, grupė šiauliečių. Tačiau prieš pradžią nutarta stalą perkelti arčiau susirinkusių žmonių.
Policija įvykį tyrė, bet ištirti tokias bylas tuo metu Lietuvoje (prisiminkime tilto per Bražuolės upelį sprogdinimą, SKAT'o karininko Juro Abromavičiaus nužudymą, Kauno savanorių maištą) buvo nepalankus metas.
„Dabar sunku pasakyti, kokia organizacija ar grupuotė įtraukė į savo arsenalą politinį terorizmą. Natūraliausia galvoti, kad šita beprotystė – dešiniųjų radikalų darbas“, – korespondencijoje „Teroristai LDDP mitinge“ svarstė žurnalistas V. Gaižauskas. LDDP sprogdinimas dešimtmečius buvo pamirštas: kažkas nereikšmingo, kaip tada po sprogdinimų Šiauliuose ir kitose Lietuvos vietose pasakė didžiausias tautos vadas – bombikės sproginėja.
2020 metų gegužės pradžioje Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje vykusiame renginyje paviešinta, kad prie sprogdinimo nagus buvo prikišęs ir žinomas radikalas Ž. Razminas. „Ž. Razminas sakė dalyvavęs „daugybėje dalykų“, sprogdinęs „ir paminklą Kryžkalnio“. Pasidžiaugė nieko nenužudęs (...)“, – rašoma „Šiaulių krašte“ 2020 m. vasario 4 d. straipsnyje „Prisiminimų vakaras – su prisipažinimu apie sprogdinimus“. Ten pat ir to įvyko liudininko Česlovo Juršėno liudijimas: „Pradeda kalbėti ir – babach! Jeigu mes ten būtume buvę, sprogmuo, kuris pramušė medines grindis ir medines lubas, nežinau, ką iš mūsų būtų padaręs.“
Tarp valstybės priešų kartu su opozicinėmis kairiosiomis organizacijomis buvo įrašyta ir laisvoji spauda. Kaip priešprieša kartu su Sąjūdžiu gimusiai laisvajai spaudai buvo įkurta lietuviškos demokratijos grimasa – valstybės laikraštis „Lietuvos aidas“. Oficiozas, penimas valstybės lėšomis, spausdindavo ne tik Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės teisės aktus, bet atlikdavo tautos skaldytojo, priešų demaskuotojo ir juodintojo vaidmenį.
„Verta skaityti oficiozą „Lietuvos aidą“: lyg pranašysčių knygą atsivertęs sužinai, kas bus po savaitės, mėnesio. Valstybės ruporas niekada neklysta. Pirmiausia formuojama opinija, pritrenkiama žodžiais, o po to vienuose ar antruose rūmuose priimamas įstatymas, nutarimas ar pataisa“, – rašiau komentare „Spauda – didžiausias Lietuvos priešas?!“
Būtent spauda. Tuo laiku „Lietuvos aide“ ne šiaip sau pasirodė Armino Norkaus straipsnis „Ketvirtoji valdžia“ ir valstybės perversmas“, išspausdintas dviejuose numeriuose. Ten be išsisukinėjimų ir reveransų poniai demokratijai teigiama, kad daugelyje laikraščių redakcijų knibždėte knibžda Lietuvos priešų. Straipsnis baigiamas labai iškalbinga mintimi: „Ketvirtoji valdžia – spauda, mano galva, ir yra pats skaudžiausias Lietuvos pūlinys. Juk praktiškai beveik visa spauda taip ir liko komunizmo inkubatoriuje išaugintų žurnalistų rankose.“
Laisvųjų laikraščių turėjo nelikti. Tuo metu didžiausią tiražą turintis periodinis leidinys „Valstiečių laikraštis“ jau buvo nacionalizuotas, grėsmė iškilo „Kauno dienai“, po Tarybų sparneliu užsimota priglausti tradicinius rajonų ir miestų laikraščius, o į naujai įsikūrusius dienraščius „Respublika“, „Lietuvos rytas“, „Vakarų ekspresas“, „Šiaulių kraštas“ turėjo būti šaudoma iš visų turimų pabūklų.
„Bus labai gražu. Turėsime vieną tikrą valdžią, kelis, bet tikrus valstybės leidinius, valstybės televiziją, radiją ir valstybės religiją jau turime. Inteligentija pabaigs trauktis į salonus, o darbo liaudis galvos tik apie darbą ir duoną“, – nelinksmai pranašavau.
Laisva spauda šaukė apie valstybėje prasidėjusį savigriovos procesą. Sausio įvykių metu absoliuti dauguma Lietuvos žurnalistų nenuėjo tarnauti kolaborantams. Tačiau AT pirmininkas Vytautas Landsbergis vieno susitikimo metu su žurnalistais leido sau pacituoti rusų rašytojo Maksimo Gorkio, paskutiniaisiais gyvenimo metais pradėjusio propaguoti stalinizmą, žodžius: „Aš noriu paklausti, su kuo jūs, kultūros meistrai?“ Ar jam dar nebuvo aišku, su kuo Lietuvos žurnalistai?
1991-ųjų lapkričio 30-ąją sulaukta spaudos streiko. Šeštadienį pagrindiniai šalies nacionaliniai dienraščiai pasirodė tuščiais pirmaisiais puslapiais. Sniego spalvos puslapių nesitikėjo ir Vyriausybė, nes oficialios reakcijos reikėjo laukti keletą dienų. Signalas Lietuvos visuomenei ir pasauliui.
Suformuotas spaudos streiko komitetas išplatino pareiškimą, kurį spausdino ir „Šiaulių kraštas“. „Pirmą kartą Lietuvos masinės informacijos priemonėms mirtinas pavojus iškilo šių metų sausio 11–13 dienomis. Dabar vėl mėginama sunaikinti Lietuvos laisvąją spaudą. Tam naudojamos ir politinės, ir ekonominės priemonės, jau rengiamos įvairios provokacijos. Lietuvos valdžios reakcija į penkių dienraščių suformuluotus konkrečius reikalavimus rodo, kad ir toliau siekiama pažaboti laisvą žodį“, – teigta pareiškime. „Filosofas A. Juozaitis atkreipė dėmesį, kad ši akcija prieš spaudą buvo labai logiškai suplanuota laiko požiūriu, besibaigiant prenumeratai. Tai revanšas spaudai už V. Čepaičio bylą“, – rašė mūsų korespondentas Vilniuje Ričardas Vitkus.
„Šiaulių kraštas“ prisijungė prie streiko. Gruodžio 6-ąją Vilniuje pasirodė laikraštis „Laisva Lietuva“, kurį išleido streikuojančių laikraščių žurnalistai, o po dienos prie Sporto rūmų įvyko grandiozinis roko koncertas „Rokas už laisvą spaudą“. Koncertą – protesto akciją – kartu su daugeliu šalies įmonių parėmė ir „Šiaulių birža“ bei „Šiaulių krašto birža“.
Tada antidemokratinės jėgos atsitraukė. Laisvoji spauda, paremta visuomenės, pasiekė nemažą pergalę. Didelis Lietuvos demokratijos laimėjimas. Tačiau priešprieša nedingo, tik sistema ėmė taikyti rafinuotesnes laisvojo žodžio tramdymo priemones.
„Ką daryčiau, jeigu būčiau KGB generolas, – komentare klausė redaktoriaus pavaduotojas P. Dargis. – Visais galimais ir negalimais būdais remčiau tautinio socializmo idėjas – patį patikimiausią nuodą prieš bet kokius buržuazinės demokratijos pasireiškimus, visuomenės sutaikymą, politinę toleranciją. Per savo žmones valdžioje ir įtakinguose judėjimuose siekčiau suvalstybinti ar kaip kitaip pažaboti įžūlėjančią buržuazinę spaudą – patį didžiausią mūsų (bolševikų ir supertautininkų) ideologinį priešą.“
Taikli ironija. Dėl sąvokos „tautinis socializmas“ „Šiaulių kraštas“ ir personaliai P. Dargis jau buvo patekęs į „juoduosius sąrašus“. „Valstiečių laikraštis“ pranešė, kad Parlamente cirkuliuoja biuletenis „Lietuvos spaudoje“, apie kurį žinojo ne visi deputatai. Pasak laikraščio, biuletenyje buvo spausdinamos spaudos apžvalgos tų straipsnių, kuriuose būdavo kas nors „eretiško“ apie Parlamentą ar Vyriausybę.
Rašyta: „į optinį taikiklį pateko P. Dargis, nes jis „Šiaulių krašte“ dabartinę santvarką vadina „tautiniu socializmu“.
„Šiaulių kraštas“ svaidė ne tik politinius naujadarus, bet iš peties talžė išverstaskūrius, t. y. buvusius tarybinės santvarkos garbintojus, sovietizacijos aktyvistus, poetus-trubadūrus po Nepriklausomybės atkūrimo ar byrant buvusiai santvarkai tapusius tikraisiais Lietuvos mylėtojais.
Ar gali nekelti pasidygėjimo literatai dar Sąjūdžio aušroje redakcijoms siūlę eilėraštį apie Leniną, o po kelių mėnesių mitinguose talžę raudonuosius?! Keletos tokių poetų, tada jau susipratusių patriotų, literatūrinį palikimą buvome paviešinę. Todėl vienas jų, dirbęs „Lietuvos aide“, kirto atgal, bandydamas nuo „Šiaulių krašto“ vadovų nuplėšti kaukes.
1992-ųjų rugsėjo pradžioje valstybės laikraštyje mums buvo skirta pusė puslapio, panašiai tiek pat – dar vasario mėnesį. Sužinota to, ko nebuvo. Pavyzdžiui, kad vos ne prieš pusantrų metų iki laikraščio įsteigimo kompartija mums buvo skyrusi 15 tūkstančių rublių negrąžinamą paskolą, o vėliau „Šiaulių kraštas“ įvairioms partinėms struktūroms pervedė daugiau kaip 63 tūkstančius rublių.
Kai pilamas purvas, teisybė nereikalinga – galima sugalvoti skaičius, istorijas, pateikti įvairių versijų. Atsikirtinėjome, kaip geriausiai mokėjome – viešumu ir satyra.
„Ne visi gali matyti taip, kaip reikia. Privatus oficiozas (ir tikrai, ką tai galėtų reikšti?) labai tiksliai pastebėjo juodus tonus „Šiaulių krašte“. Kokie gali būti juodi tonai dabar, kada imam pasiekti maisto produktų perteklių (žmonės nebeįstengia nupirkti to, kas pagaminta), kuomet nedarbu sėkmingai vejamės Vakarus, o gyvenimo lygiu jau pavijom Haitį (sako, ten irgi daugiau kaip pusė žmonių gyvena už skurdo ribos), kuomet valdžia taip susirūpinusi savo liaudimi (ar vėl pavyks geruoju iš jos gauti valdžią?), kuomet pagaliau pasiekėm V. Kudirkos apdainuotą vienybę (niekada viens kito taip vieningai nelaikėme už gerklių), – štai tokiais priešrinkiminiais laikais matyti kažką ne taip yra mažų mažiausia tautinio gyvenimo būdo iškraipymas. Tai piktnaudžiavimas pasitaikančiais trūkumais!“ – skyrelyje „Ideologinės kovos frontuose“ rašė Petras Dargis, kaip visada, taikliai baigdamas rašinį: „Užsisakau vietą „Lietuvos aide“, nors nemoku rašyti eilėraščių (nei tautinių, nei revoliucinių), bet esu buvęs RK biuro narys, su pagyrimu baigiau Marksizmo-leninizmo universitetą netoli LKP CK, vaikystėje išmušiau sovietinės mokyklos langą. Tiksiu! Atgailai apie V. Vertelį (buvome kurso draugai) ir kitus prišnekėsiu tiek, kiek jie patys nežino. Jei reikės – galiu ir įkąsti.“
...Sarginis gali ir klysti (ir klysta), bet tai šimtą kartų geriau, nei nelojantis, meilutis vizgina uodega ir dairosi, kas numes kaulą. Daug kas mėto, yra ir griaužiančių. Suprantu, kad ne visi skaitytojai palaiko mano požiūrį į viešumą, kitaip vertina pirmuosius laisvos Lietuvos metus, bet ir jie turėtų džiaugtis, kad gali skaityti viešai reiškiamas mintis. Žodžio laisvės tema plati kaip stepė, o „Šiaulių kraštas“ kiekvienais metais ne tik įrodinėja savo norą gyventi, bet ir teisę kritikuoti, laisvai reikšti savo teisybę. Kokias dainas mokam – tokias ir dainuojam. Temos tęsinys – šeštadienį.
