Iš dar neparašytos knygos (14)

Redakcijos archyvo nuotr.
1992 me­tų spa­lis. Šiau­lie­čiai Ete­ne-Le­re.
Žvalgytuvės

Laikraštis gimsta ir iš noro sužinoti – perimti, tobulėti, labiau prakusti, užkariauti. Ypač vyrai ir suvyriškėjusios moterys turi savy kažkiek Napoleono. Dažniausiai jų užkariavimai virsta fiasko ir tragikomedijomis. Tačiau noras aprėpti pasaulį būna beprotiškas ir nesuvaldomas, kaip ir paleisto iš narvo žvėries.

Galbūt šis skyrelis jums pasirodys neįprastas, lyg ne to žanro kūrinys. Eitum klausytis operos, o užleistų šlagerių popuri. Nežinau, kaip rašomos laikraščių istorijos (tokių neskaičiau), nesu supančiotas metodikų (nes nežinau), rekomendacijų ar darbo vadovo priežiūros. Kaip laisvų rankų įranga: vairuoji ir kalbi, negąsdindamas policininkų.

Laikraščio istorija pasmerkta subjektyvumui, kuris tiesiogiai proporcingas autoriaus išgertų dozių skaičiui. Kai karantinavo mano mėgstamiausią kavinę, geriu tik tada, kai kas pavaišina – o tokių jau ir nebėra. Apeliuoju į nuoširdumą: jeigu skaitytojai tame jau užsitęsiusiame pasakojime atras nors trupinėlį širdies, būsiu laimingas.

Kai sienos prasivėrė, patraukėme laisvojo pasaulio pamatyti ir savęs parodyti. Atvirom širdim, plačiom akim, skurdo ir aukos sindromais nešini...

1

Laukinio protas kaip ir užmigęs. Iš to miego pažadinti jį gana sunku. Norint tas padaryti, reikia laukiniui pateikti ką nors nepaprastą, nuostabaus.

N. Rubakinas. Iš tamsios praeities į šviesią ateitį. Prieškario Lietuvos knyga.

 

– Žiūrėk, negras, – rodau (galbūt ir pirštu) į juodaodį prie Stokholmo geležinkelio stoties.

– Nebūk laukinis, nešūkauk, – sako draugas – labiau prakutęs, dar prieš 90-uosius pabuvęs Amerikoje.

Jūrą pirmąkart – penkiolikos, banano, kai ant palangės prinoko, atsikandau šešiolikos, juodaodį pamačiau trisdešimt ketverių. Iš vidurio miško. „Laukiniai laikraščių neskaito“ – užrašėme ant 1988 metais Spaudos dienos proga Šiaulių žurnalistų išleisto laikraštuko „Skaitantis žmogus“. Jie gal laikraščių ir neskaito, bet leisti juos ir laukinis gali.

1992-ųjų vasara. Sėdim vienoje Stokholmo pėsčiųjų gatvėje, atsirėmę į prabangaus stiklainio vitriną, užkandžiaujame lašinukais.

– Ar tikrai greitai mes gyvensime kaip Švedijoje, – klausiau labiau apsišvietusio draugo.

– Imk dar agurkėlio...

Bandom. Nes, kaip ir visi – atsivežėm.

– Sorry, we have some problems, – užsukę į kavinę bandome paaiškinti, jog turime kai kurių problemų.

– Everybody has problems, – paberia lyg šimtąjį kartotų. – Visi mes turime jų.

Ir antroje, ir trečioje vietoje – identiškai toks pat atsakymas, gal atmintinai išmokę, o po ketvirto: everybody has problems – supratom, kad ne mes, o jie turi problemų.

Gal prie stoties?

Turbūt tas pats euroafrikietis, kurį neseniai buvau negražiai pavadinęs, bendrauja iškart taisyklingai rusiškai.

– Alų pasiliekam, – aiškiaregiškai siūlau. – Greitai pirksim brangiau...

Miškuose, keliasdešimt kilometrų nuo Stokholmo, orientacininkų stovykloje lietuviai gyveno palapinėse, maitinosi Švedijos kariuomenės lauko virtuvėje. Kitas pasaulis suvažiavo nameliais ant ratų, su TV antenomis ir lauko baldais. Mūsų paaugliai greitai sumetė kas kur. Rinko tuščias skardines ir vežė į miestelio parduotuvių automatus: už vieną – 10 ar 15 smulkių pinigėlių grynais.

Po to į mūsų palapinių zoną – nei labas, nei sudie – atvežė sunkvežimį drabužių. Išvertė. Šokui dar neišsisklaidžius pirmosios prie tos krūvos priėjo vilnietės merginos. Man surado mielų spalvų vaikiškus marškinėlius – gal kuriai dukrelei. Tiko ir sūneliui, dar beplaukiojančiam aukštai už debesų.

Atokiau ištuštino du sunkvežimius kanceliarinio laužo: segtuvai, įvairus rašomasis popierius... Visas kalnas. O kilnojamųjų tualetų klozetus įskėlė, kad autobusistai neslėptų jų po sėdynėmis.

Nekaltybę... vienintelį kartą sulaužiau, įstojęs į Šiaulių–Eteno-Lero draugystės komitetą. Žurnalistams, o ypač redaktoriams, nerekomenduojama priklausyti kam nors ar nuo ko nors. Dėl Vakarų. Į Eteną-Lerą su šiauliečių delegacijomis važiavau du kartus.

1992 metų ruduo. Tik įsukus į miestą sprogo padanga ir užsidegė autobuso ratas, o iki merijos likus visai nedaug baigėsi benzinas. Vietos laikraštis rašė: po 50 kelionės valandų lietuviai atvažiavo su degančiais trantais.

Šiaulių dienos Etene-Lere sukėlė ažiotažą. Dailininkai, moksleivių šokių kolektyvas ir muzikos mokyklos muzikantai – aukščiausia lyga. Vietiniams – kaip iki dangaus. Į baigiamąjį koncertą atvyko gal kokie septyni šimtai žmonių, nes garsas apie šiauliečių meistriškumą pasklido plačiai.

„Lietuvai atsivėrė dar vienos durelės į Vakarų Europą. Kol kas pro jas mes žengiame gana nedrąsiai, žvilgčiodami atgal ir galvodami, kaip atrodome iš šalies“, – rašiau grįžęs namo.

Ponia Rita, dviejų berniukų mama, stebėjosi, kokie jūs, lietuviai, esate maybe (galbūt – liet.).

– Kodėl maybe? – iškart nesumečiau.

Iš kuklumo. Paklausus, ar norime arbatos – maybe. Taip maybe ar ne maybe?

Domino, stebino kasdieninis olandų gyvenimas, buitis. Olandai taupė. „Už lango vėsoka, bet kambariuose nekais radiatoriai, tik vonioje rytais būna šilta. Daug lempų, bet kiekviena ką nors apšviečia. Nemačiau masyvių baldų, brangių kilimų, aksomo, krištolo. Jų vaikai nesišvaisto pinigais, todėl kraipė galvas, pastebėję, kaip lietuvaičiai manipuliavo stambiomis kupiūromis.“

Gaudžiau detales. „Transformatorių gamykloje dirbo 65 darbuotojai, iš jų 50 darbininkų, kurie uždirbdavo apie 3000 guldenų, generalinis vadybininkas rūkė cigaretes, kurių 20 kainavo 7 guldenus – ne kiekvienas tai gali leisti. Geras automobilis kainuoja apie 20 tūkstančių guldenų, o ūkininkas, pardavęs gerai įmitusį jautį, gauna 16 tūkstančių.“

Pas ūkininką, auginantį daržoves ir gyvulius, dirbo turkai sutuoktiniai. Per mėnesį uždirbdavo po 2000 guldenų. Nustebino agurkų rūšiavimo mašina – paskutinis technikos žodis. Pirmąkart mačiau, kaip iš baltos medžiagos gniutulo auga daržovės: prie kiekvieno du vamzdeliai – vandeniui ir trąšoms. Sistema visiškai kompiuterizuota.

Fermoje – 65 karvės. Jas melžia pats fermeris. Per 10 metų jo bandos išmilžiai nuo 5000 litrų padidėjo iki 7500. Dėka kanadietiškų bulių spermos, kurios jis parsisiųsdavo.

Dideliuose senelių globos namuose – ideali tvarka. Jokio bruzdesio, specifinio kvapo. 350 senelių prižiūri tiek pat personalo, tarp kurių 3 gydytojai.

„Gal po dvidešimties metų mes ir pasieksime panašų gyvenimo lygį. O kol kas liūdna, kai pagalvoji, kad nei mes, nei mūsų vaikai nekalti, jog gyvename šalia sovietijos“, – pastebėjau viename iš reportažų.

Politinėje konferencijoje dalyvavo parlamentarai, Vyriausybės atstovas, o iš Lietuvos ambasados Briuselyje (ranka pasiek) nesiteikė atvažiuoti joks veikėjas. Olandai buvo pasibaisėję eilėmis Lenkijos ir Lietuvos pasieniuose ir dėl to, kad vizos į visas Beniliukso šalis tvarkomos Maskvoje, stulbo dėl kyšininkavimo faktų. Kalbėta apie Šiaulių ir Eteno-Lero draugystės perspektyvą: kas naudingiau jų miestui – naujas baseinas ar ryšiai su Lietuva?

Etenas-Leras – tipiškas Vakarų Europos miestas. Jaukus, žemaūgis ir pasakiškai švarus. Šiauliai prieš savo olandiškąjį partnerį – lyg milžinas.

Antrąkart atvažiavus – jau daugiau žemiškesnių temų pokalbiams. Pavyzdžiui, apie išblėsusią ne pirmos jaunystės lietuvaitės ir olando meilę, apie šiauliečių šeimynėlę, užsirioglinusią vienai olandei ant sprando: atvažiavo, ieškojo darbo – nerado, susirgo, o mokėti reikia šeimininkei, kuriai tūkstantis guldenų – dideli pinigai... Į šventę kviečiami šiauliečiai muzikantai, o jie šalia instrumentų atsiveža ir žmonas.

Olandijos keliais lakstė apie 15 milijonų automobilių. Jie ir suko galvas dažnam lietuvaičiui. Kartais atrodė, kad važiuojama ne draugų aplankyti, ne su šalimi susipažinti. Sklaidėsi mitas. Automobilininkai suvulgarino draugystės idėją. Olandai ir šioje situacijoje rado išeitį: siūlė organizuoti specializuotas komercines keliones, bet tai jau buvo ne Šiaulių ir Eteno-Lero draugystės klubų reikalas.

Dviejų miestų draugystė tęsėsi. 1993 m. spalio pabaigoje vyko Olandų dienos Šiauliuose. Miestiečiai šturmavo Mokytojų namus, tapusiais Olandų namais. Atsivežta 1000 litrų alaus, visokiausių skanumynų, kavinės atributikos, net gatvės skėčiai. Šiauliuose dar nematytas antplūdis. Netilpo visi norintys. Vienas miesto Tarybos narys kišo pažymėjimą ir reikalavo privilegijos. Daug kas buvo dalinama veltui, todėl saldainiukai, marmeladai ir šiaip niekučiai akimirksniu nušluoti – net į maišelius. Gėda. Bet ir po 30 metų – panašiai... Skverelyje prie Savivaldybės svečiai pasodino hiacintų, o naktį brangūs gėlių svogūnėliai... iškasti.

 

... Nugalėtojai. Lietuviai. Mes. Aukštai ant pjedestalo. Gerbkite ir mylėkite. Atėjome. Sugriovę sovietų imperiją. Užlipome ir nenusileidžiame. Ypatingi – kaip indigo vaikai. Praėję įvairiausias vyriškumo, išgyvenimo mokyklas. Keitėmės stulbinančiai greitai. Todėl pamatytos, nukopijuotos, pritaikytos ir racionalizuotos formos pranoko turinį.

Tautinę sovietinę savigarbą labai sužeisdavo, kai plačiosios šalies gyventojas nuo Isyk Kulio ežero mums dovanodavo sostinę Rygą. Sakydavome: ko norėt, mat peršokę iš feodalizmo į patį pačiausią socializmą. Šoktelta ir Lietuvoj. Mersedesas ir treningai. Baltos kojinės, raudoni švarkai. Verslo centrų spindesys ir Šnipiškių žiurkynai Vilniuje; pasipūtusi sostinė ir susitraukusi provincija; pabėgusi, besiblaškanti visuomenė ir politikos klanai; gerovės valstybė ir milžiniška atskirtis. Forma ir turinys. Apie tai mes su jumis dar pakalbėsime, ypač apie žiniasklaidos kelius ir šunkelius. Svarbu, kad išvengtume COVID-19 ir formos, ir turinio.