Naujausios
1994-ieji vėl užaugino prenumeratą. Tiražas perkopė 42 tūkstančius egzempliorių. Tęsiasi plėtra: daugėja rajono informacijos puslapių. Kad skaitytojams lengviau būtų – pirmajame puslapyje skelbiama, kiek skirtingų rajonų skaitytojai turi gauti puslapių.
Kovo 1-ąją Joniškyje naujose patalpose įsikūrė „Šiaulių krašto“ Joniškio rajono redakcija.
Balandžio pradžioje skelbti prenumeratos duomenys vėl džiugino. Prenumerata augo. Nuolatinių laikraščio skaitytojų būryje jau per 32 tūkstančius prenumeratorių. Dienraščio tiražas artėja prie 50 tūkstančių. Darbo dienomis 44–45 tūkstančiai, šeštadieniais – 48–49 tūkstančiai egzempliorių.
Laikraštis margas kaip genys. Lietuvoje apstu problemų ir skandalų. Metų pradžioje nuvilnijo įmonių bankrotai. Bliuško muilo burbulai. Tūkstančiai žmonių buvo apmulkinti ir liko prie suskilusios geldos. Seimo ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininko šiauliečio Vytauto Juškaus žodžiais: „Eidamas į Seimą supratau, jog Lietuvoje apstu purvo, bet kad jo tiek daug – neįsivaizdavau“.
Acta est fabula (viskas baigta) – taip Senovės Romoje skelbdavo vaidinimo pabaigą. Gyvenimo spektakliai – be pabaigos. Jų tiek daug, kad sunku būdavo įvardyti, ką žiūrime – komediją ar tragediją.
1994-ųjų balandžio 9-ąją, šeštadienį, laikraštis išspausdintas 50 tūkstančių tiražu. Aukščiausias taškas, kurį pasiekėme. Aukščiau jau nebepakilta. 1994-ųjų pavasario pabaigoje Lietuvoje įregistruota 1830 periodinių leidinių. Vienas leidinys tenka 2076 skaitytojams. Bankrutavo 150 leidinių. Tarp jų ir moksleivio leistas žurnalėlis „Dvėseliena“. Buvo ir tokių.
Nuspręsta plėstis Telšių apskrityje. Mažeikiuose įkurtoje vietos redakcijoje jau dirbo žurnalistės Birutė Rudokienė (redaktorė) ir Vida Keršienė, leidžiančios priedą „Mažeikių informacija“. Liepos vidury „Šiaulių kraštas“ pasirodo ir pirmadieniais. Tiesa, laikraštis platinamas tik Šiauliuose ir Kuršėnuose. Šiauliečiai prenumeratoriai pirmadieninį „Šiaulių kraštą“ gavo veltui.
Rugpjūčio 27 d. Lietuvoje vyko Tėvynės sąjungos organizuoto referendumo „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos rangos“. Referendumas neįvyko, nes atėjo tik 36,8 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių. Vytautas Landsbergis, Tėvynės sąjungos ir dešiniųjų jėgų lyderis konstatavo: „Referendumas lyg plūgas perrėžė dviejų metų stagnacijos pūdymą. Atvertė velėną ir parodė, kurios šaknys baltos, o kurios raudonos“.
Politikos atmosfera kaito. Paskutinę rugsėjo mėnesio dieną, kelios valandos iki Policijos dienos minėjimo Dramos teatre, į Šiaulių vyriausiąjį policijos komisariatą paskambinęs anonimas pranešė, kad į vieną iš redakcijos buveinių Šiauliuose, Trakų g. 20, įsiveržė kaukėti vyrai. „Šiaulių informacijos“ darbuotojai nustebo, kai pastatą apsupo policija. Išnaršę visas patalpas pareigūnai kaukėtųjų nerado.
Metams baigiantis „Šiaulių krašto“ tiražas stabilizavosi. Šeštadieniais – per 44 tūkstančius, darbo dienomis – per 35 tūkstančius egzempliorių. Šiauliuose – 14 000, Šiaulių rajone – 4500, Joniškio rajone – 4400, Radviliškio rajone – 6000, Akmenės rajone – 3000, Kelmės rajone – 3500, Pakruojo rajone – 3100 egzempliorių. Tačiau virš laikraščių leidėjų jau kaupėsi debesys. Kiekvienąkart prasidėjus periodinių leidinių prenumeratos vajui, paštas didino kainas. Spauda brango, bet paslaugų kokybė prastėjo.
Padidėjusios prenumeratos kainos ir smukęs žmonių gyvenimo lygis mažino prenumeratorių gretas. Labiausiai krito nacionalinių laikraščių paklausa. Vietos spauda laikėsi stabiliau. Spaudos skaityti žmonės vis dažniau eina į bibliotekas, perskaitytais laikraščiais dalijasi su kaimynais. Tačiau surasta ir gražių išimčių. Joniškio rajono Žmirklių bendrovės melžėja Augustina Šulčiutė – vienintelė apylinkės gyventoja, 1995-iesiems užsisakiusi spaudos už 200 litų – tam paskyrė visą mėnesio atlyginimą. „Visus metus taupiau ir sutaupiau. Kadangi prieš kurį laiką dirbau bibliotekoje, be laikraščių ir žurnalų mano gyvenimas būtų labai nykus“, – reporteriui sakė šviesuolė.
Dėl pristatymo problemų redakcija buvo priversta pirmadienio „Šiaulių kraštą“ platinti tik Šiauliuose ir Kuršėnuose, o Šiaulių rajono prenumeratoriams laikraštį laiškanešiai pristatydavo antradieniais. Skaitytojai bombardavo klausimais, kodėl pirmadieninio laikraščio negali gauti visi skaitytojai. Atsakymas vienas – dėl platinimo sunkumų. Paštininkai nesutikdavo nešioti vien mūsų laikraštį arba paprašydavo pasakiškų pinigų. Metams baigiantis ir įsižiebus 1995-ųjų prenumeratai pažadėta: nuo Naujųjų pirmadieninis „Šiaulių kraštas“ jau lankys visų miestų prenumeratorius, o kaimuose jis bus atvežtas kartu su antradienio numeriu.
Nerimastingos žinios apie brangstančią prenumeratą ir paštininkų darbo racionalizaciją vertė sunerimti. Redakcija pirmąkart paskelbė „Šiaulių krašto“ prenumeratos loteriją, kurioje buvo galima laimėti ir pinigų, ir vertingų daiktų. Lietuvoje laikraščiai to dar nedarė. Dienraštį buvo galima užsisakyti ir „Šiaulių krašto“ redakcijose. Pradėta reklamuoti ir gerokai pigesnė prenumerata be pristatymo – pasiimant iš redakcijų.
Paskutinis 1994-ųjų laikraštis prasidėjo tokiais žodžiais: „Jeigu berniukai būtų nuskendę, aš šiandien ramiai negalėčiau gyventi“. Tai joniškiečio Jono Katkevičiaus, drąsaus žmogaus, išgelbėjusio du skęstančius berniukus, žodžiai. Pro tvenkinį, kuriame įlūžę blaškėsi du ketvirtokai, ėjo Jonas Katkevičius su savo niufaundlendų veislės šunimi Kingu. Vieną berniuką iš ledinio vandens ištraukė Jonas, o kitą ant kranto iš properšos išvilko jo šuo.
1994-aisiais pradėjo veikti visos „Šiaulių krašto“ vietos redakcijos: Akmenės, Joniškio, Kelmės, Mažeikių, Pakruojo, Radviliškio, Telšių ir Šiaulių rajono (Kuršėnai).
Kovo 1-oji – ne tik formalioji pavasario pradžia, bet tą dieną išleistas 1000-asis „Šiaulių kraštas“. „Vengiant skambių žodžių, nereikėtų liaupsinti, absoliutinti šio ženklo ir teigti, jog tai šventė. Įvykis, ir ne toks jau menkas jaunam laikraščiui. Tūkstantis numerių – ar tai daug? Dabar atrodo – daug. Tačiau dar po didesnių sukakčių šis tūkstantis galbūt ir nebeatrodys toks reikšmingas“, – rašyta 1000-ojo laikraščio komentare.
„Šiaulių kraštas“ ilgą laiką buvo nei miesto, nei rajono, nei nacionalinis laikraštis. Laikraštį įsivaizdavome, deklaravome, kūrėme kaip iliuzorinės apskrities, regiono leidinį. (Tik 1995 m. vasarį buvo įsteigta Šiaulių apskrities viršininko administracija.) Sakoma, kad ir kupranugariai kartais pralenda pro adatos skylutę. Kodėl nepabandžius?
Kovo 25 dieną vykusiuose savivaldos rinkimuose ryškia persvara laimėjo dešiniosios partijos. Apskrities savivaldybėse formavosi naujos valdžios. Pagal naująjį Savivaldybių įstatymą miestui ir rajonams vadovaus nebe meras ir Tarybos pirmininkas, o tik meras, kuris vadovaus ir Tarybai. Lietuvoje susiformavo dvivaldystė. Savivaldybėse įsitvirtino dešinieji, o Seime, Vyriausybėje ir apskričių administracijose – kairieji. Šiaulių apskrityje – valdžia dešiniųjų rankose. Net Joniškyje ir Pakruojyje, kur LDDP surinko mažiausiai baudos taškų, savivaldybes valdo jų oponentai.
Baigiantis spaliui į kūrybos vakarą Šiauliuose atvyko poetas Justinas Marcinkevičius. Ne visi poeto gerbėjai galėjo patekti į Šiaulių filharmonijos salę. „Lietuva, jau atsisveikinusi su lauko darbais arba jau bebaigianti juos, tarsi pasitraukia į savo dvasią, prie savo židinio, prie kurio tikisi sušildyti sugrubusias savo rankas. Gal ne visada tas židinys liepsnoja taip ryškiai, kad galėtų sušildyti ją ir, žinoma, mus. Noriu tikėti, kad įsikūrensim, įsidegsim“, – interviu „Šiaulių kraštui“ sakė poetas.
Metams baigiantis – vėl prenumeratos rūpesčiai. Skaitytojams žadama– nepasukti iš tiesaus kelio, nors ir kairėje, ir dešinėje vieškelio – grioviai. Įpuolęs gali ir nebeišlipti. „Kaip ir iki šiol, taip ir kitais metais laikraščio žurnalistai nepamirš pagrindinio mūsų klausimo – „Kaip tu gyveni, žmogau?“ – rašyta komentare.
Lapkričio 20-ąją pažymėtas „Šiaulių krašto“ penkmetis. Laikraštis baigė kurti regioninę struktūrą – tapo ne butaforiniu, ne deklaratyviu, o realiu regioniniu dienraščiu. Redakcijoje dirbo 43 žurnalistai, iš jų 21 – rajonų redakcijose. Trys – Vytautas Gaižauskas, Elona Janulytė-Limantienė, Vladas Vertelis – nuo pirmojo numerio.
Pirmasis „Šiaulių krašto“ penkmetis baigėsi.
...Štai tokie mūsų istorijos pradžios skaičiukai. Suprantu, kad ši tema toli gražu ne visus mūsų skaitytojus sudomino, bet knyga rašoma apie „Šiaulių kraštą“, o be (ne)išsamios ataskaitos – kažko trūktų. Bent jos autoriui taip atrodo. Klausiate, ar tikrai reikėjo tokio painaus ir brangaus laikraščio modelio: A, B, C variantų, redakcijos tinklo? Tikrai sudėtinga, net prieš siunčiant užsakymus spaustuvei atnešdavo man patikrinti, ar nesupainiota abėcėlė. Tikiuosi knygos pabaigoje surasti atsakymą ir į šį klausimą.
Geri skaičiai, tačiau, svarbiausia, už jų – daug puikių „Šiaulių krašto“ žmonių.
