Iš dar neparašytos knygos (12)

Leonido VOROBJOVO pieš.
Lenktynės su laiku

Išbriskime iš praeities temų jūros. Gerbiamieji, mes su jumis kiekvieną dieną laigome po tą stichiją. Ar temos, kurias diktuoja šiandienos ar vakarykščios aktualijos, bus kieno nors atgaivinamos? Paradoksalu: tai, kas atsitiko ką tik, atrodo labai labai svarbu, o kas vyko prieš keliolika metų – jau vertybė, jauna mūsų istorija – nusimetusi karštą bulvę, įžiūrima ir vertinama iš didesnio patirties bokštelio. Aktualija visada lydima emocijų, todėl ir išgyvenama skirtingai. Iki juoko pro ašaras ar... iki infarkto.

Šiandien – apie skaičius. Žurnalistai įsivaizduojami kaip barbės devyndarbės – todėl ir parašys apie ką tik širdis geidžia. Net sakoma – sukurps straipsnelį. Prasti siuvėjai, ir be batų. Apie viską, bet tik ne apie ekonomiką, nes didžioji dalis jų nedraugauja su skaičiais. Tikrai jie mus gąsdina.

Galima ir prisipratinti. Redakcijoje talentinga humanitarė keletą metų sėdėjo tiesiog ne savo temų rogėse, bet apie ekonomiką rašė taip įtikinamai patraukliai, kad net buvau pagalvojęs, kad jai ši tema net miela. Rentabilumas? Pakanka, kad žinai, iš kurios operos.

Laikraščių pasaulis daugeliui skaitytojų yra kaip laukinis miškas – tamsu ir drėgna. Redakcija – laikraščio sinonimas arba atvirkščiai, o kad šalia šio dvigalvio dar yra ir įmonė, kuriai reikalingas ne tik direktorius, bet ir finansininkas, kuris skaičiuoja atlyginimus ir mokesčius, net ir nepagalvojama. Ne tik redaktoriauju, bet ir direktoriauju. Dualizmas. Sunku suprasti, kas svarbiau.

Ne apie lyriką. Po kelerių metų veiklos UAB „Šiaulių kraštą“ aplankė norvegai investuotojai su maišeliu stiklinių karoliukų. Paprašė paaiškinti, ką uždirbame ir kam išleidžiame. Dešimties pirštų kombinacija, sakau. Kairė ranka – pajamoms, dešinė – išlaidoms, ir kartais lieka neužlenktas mažasis pirštelis... Tai ką, Vladas, neturite buhalterijos, išpūtė akis. Supratau, kad su vikingais nejuokaujama.

Apie skaičius. Ne apie tuos, kuriuos uždirbę išleidžiame ar kuriais valstybę stipriname. Reikės kantrybės, nes šįkart pasinaudosiu tarnybine padėtimi...

...Nuo kalno sparčiau. Ropštis į viršukalnę pradėta nuo pirmos „Šiaulių krašto“ dienos. Leidėjų vizijose laikraštis projektuotas ne tik Šiauliams, bet ir įsivaizduojamam Šiaulių regionui.  Apskritys –  administraciniai vienetai – pasirodys tik po kelerių metų, o Šiauliai, kaip didmiestis ir traukos centras, žadėjo ne tik plėstis, bet ir traukti. Tokia buvo ir „Šiaulių krašto“ priedermė – augti, plėstis, traukti ir skleisti informaciją, gerąją patirtį ir bendrystės idėjas.

Prasidėjo lenktynės su laiku ir didžioji naujienų medžioklė. Pirmasis laikraščio numeris išspausdintas 5000 egzempliorių tiražu. Šio skaičiaus nėra laikraščio metrikoje, nes tada tie 5 tūkstančiai atrodė juokingai mažai ir negarbingai. Prenumeratos – nulis. Platinta spaudos kioskuose, ir bene pirmąkart Lietuvoje į gatves išėjo laikraščio platintojai.

Po kelių valandų į redakciją grįžo moteriškė – 500 laikraščių parduota, paimtų dar tiek. Mašina pajudėjo. Prisimenu, kaip darbo dienai baigiantis buhalterė ant rašomojo stalo paskleidė kalną kapeikų. Kupiūrų mažai, nes laikraštis kainavo 20 kp (Ne 2–3 kp kaip prieš keletą metų). Pirmosios pajamos. Bet ne apie pinigus ši kalba.

Neprisimenu, jau antras ar trečias laikraščio numeris buvo išsiųstas ir į aplinkinių rajonų centrus: Pakruojį, Kelmę, Naująją Akmenę. Reikėjo informacijos ne tik iš Šiaulių, Vilniaus, Maskvos ar Vašingtono, bet ir regiono. Kaip „Šiaulių kraštas“ be krašto naujienų, be ten gyvenančių žmonių?!

Viena pirmųjų publikacijų iš ten – pasakojimas apie Joną Šiuipį, Šiaulių rajono Papelkių kaimo gyventoją, pokario metais atsilaikiusį prieš kolektyvizaciją. „Tarybinė baudžiava buvo neišvengiama mūsų kaimo lemtis. Bet patys stipriausieji, pasirodo, sugebėjo išvengti ir jos. Nei istrebiteliai, nei prokurorai, nei partsekretoriai, nei kolūkių tijūnai neprivertė Jono ir jo žmonos Liudvikos įstoti į kolūkį. Prisikentėjo žmonės, tačiau iki šiol išliko laisvi valstiečiai“, – publikacijoje „Vienas prieš visą sistemą“ rašė Petras Dargis.

Ar ši išskirtinė istorija gali būti įdomi ir šiauliečiui, pakruojiečiui, kelmiškiui? To klausdami „Šiaulių kraštą“ rengėme kelionei už Šiaulių ribų. Iš pradžių po Šiaulių rajoną, vėliau – skubėta kitur.

Plėtėsi temų ratas. Su laikraščiu pradėjo bendradarbiauti ir žurnalistai iš rajonų laikraščių. Ir kaip jiems buvo leista? „Šiaulių kraštas“ vertintas, kaip laikinas paukštis – nieko rimto, jokios grėsmės. Gyvenimas pakoregavo tokį įsitikinimą, nors regiono laikraščiui reikėjo konkuruoti su 7–8 vietos, tradiciniais, giliai į žmonių sąmonę, į jų gyvenimus šaknis įleidusiais leidiniais.

1990-uosius pabaigėme ir 1991-uosius Avino ir Ožkos metus pradėjome ūgtelėję iki 9000 egzempliorių. Sparčiai į kalną. Vienas didžiausių „Šiaulių krašto“ tiražo šuolių buvo kruvinųjų Sausio įvykių dienomis. Dėl aktualios informacijos tiražas pakilo iki 20000 egzempliorių. Įtampai nuslūgus sumažėta iki 14–15 tūkstančių.

Žmonės paėmę į rankas „Šiaulių kraštą“ jo jau nebepaleido. Balandžio pabaigoje pradėtas leisti 8 puslapių penktadienio numeris. Daugiau naujienų, platesnė temų įvairovė, didesnės dizaino galimybės. Padidėjus nuotraukoms, savaitgalio laikraštis tapo išvaizdesnis.1991-ųjų metų vidury „Šiaulių kraštas“ pradėtas leisti jau 4 kartus per savaitę: antradieniais, trečiadieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais.

Tęsėsi aktyvus prenumeratos vajus. „Šiaulių kraštas“ – tai naujienos iš Šiaulių, iš Kelmės, iš Niujorko, iš Varšuvos ir iš Šiupylių... Labai dažnai ne tik Londone ar Vašingtone, bet ir Karklėnuose vyksta įdomūs ir svarbūs dalykai“, – šūktelta reklamoje. Kaip mokėta – taip kalbėta.

Paskutinio metų laikraščio metrikoje jau skelbta, kad laikraštis platinamas Šiaulių mieste ir rajone, Joniškyje, Kelmėje, Radviliškyje, Pakruojyje, Mažeikiuose, Telšiuose ir Naujojoje Akmenėje. O etatinių žurnalistų sąrašą papildė Algimantas Brikas, Jūratė Masalskytė, Vytautas Kirkutis, Giedrius Baranauskas, Loreta Klicnerienė ir Sitas Kuolas.

Būta ir kitokių naujienų: rudenį, išsiskyrus nuomonėms ir turbūt pasaulėžiūroms, redakciją vienu metu paliko trys Birutės: Kybartienė, Vaičiulevičienė ir Žymantienė. Patyręs žurnalistas Algimantas Brikas pradėjo dirbti Naujojoje Akmenėje. Pradėtas kurti „Šiaulių krašto“ rajonų redakcijų tinklas.

Prieš akis 1992-ieji, Juodosios beždžionės – gyvūno, labiausiai panašaus į žmogų, metai. „Tad nesistebėkite, kad įvykiai gamtoje, visuomenėje ir ekonomikoje 1992-aisiais primins jums žmogaus poelgius, gal net paties Jūsų“, – rašyta astrologinėje apžvalgoje. Kas laukia „Šiaulių krašto“? Ar begalima dar sparčiau?

1992-ųjų sausio 17-ąją, penktadienį, naujiena: „Nuo rytojaus „Šiaulių kraštas“ pradeda eiti ir šeštadieniais.“ Po 14 leidybos mėnesių „Šiaulių kraštas“ tampa dienraščiu. Šeštadienio tiražas – 21 tūkstantis egzempliorių. Gražūs buvo laikai. Tiražas nemažėja ir kitomis savaitės dienomis, o 8 puslapiai – jau ne tik savaitgaliais.

Storėjant laikraščiui, daugėja temų, įvairėja laikraštiniai žanrai, atsirado autorinių rubrikų. Iš Vilniaus rašinius politikos ir ekonomikos temomis siuntė žurnalistas Mindaugas Milieška, o Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas, istorikas Arūnas Gumuliauskas rašydavo politinius istorinius komentarus. Kaip ir 1991-aisiais dažnai pasirodydavo menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio parodų apžvalgos, dailės recenzijos, o ŠPI literatūrologas Vytautas Bikulčius tęsė „Žodžių ir ženklų“ ciklą.

Laikraštis ieškojo ir pulsavo įvairove. Metams baigiantis komandą papildė išskirtinio braižo žurnalistai Vitalija Morkūnienė ir Rolandas Parafinavičius. „Šiaulių kraštas“ traukė profesionalus.

Redakcijoje kaupėsi naujienos, seno, todėl dalį jų teko laidoti šiukšliadėžėje. Susidurta su smulkios vietos informacijos problema. Mažosios naujienos gali būti aktualios vienam kuriam nors rajonui, o apskrities, tuo labiau Šiaulių skaitytojui, – visiškai nereikalingos.

Tačiau žinota ir tai, kad neretai mažoji naujiena konkrečiai visuomenės grupei tampa pati įdomiausia. Kad mažosios naujienos nesiblaškytų po laikraščio puslapius, nutarta jas susisteminti. Taip atsirado du puslapiai savaitės apžvalgos „Žinios iš viso krašto“. Šeši rajonai – šeši informacijų blokai ir renginių anonsų skiltis „Kas? Kur? Kada?“

Laikraščio atlankoje „Nuo trečiadienio iki trečiadienio“ tilpdavo 50 ir daugiau žinučių. Nemažą dalį šiauliečių toji jiems nereikalinga informacija nervindavo (kam mus tai?), bet rajonų skaitytojų trečiadienio žinių blokas buvo laukiamas.

Pradėti informacijos sisteminimo kančių keliai: eksperimentai, praradimai ir atradimai. Metai baigėsi. „Po šv. Kalėdų pasnigo. Šventės dienomis Šiauliuose (turbūt ir visur kitur) kelių prižiūrėtojai nevalė gatvių. Žmonės negalėjo atsidžiaugti karštu vandeniu. Turtingi dar labiau turtėjo, o vargšai skurdo. Šiaulių ir regiono gyventojai per pačias šventes turėjo gerą progą šiurpti nuo Šiaulių valstybinės televizijos ir firmos „Tango“ telešou vaizdelių: „chebros“, „šakių“ ir girto jaunimėlio. Kaip pasakė pusgirtis telešou laureatas: Šiauliai – tai jėga“, – rašiau priešpaskutinę metų dieną. Tai buvo tik žiedeliai. Televizinio šlamšto puokštė pražys po kokių 15 metų. Forma pralenkė turinį.

Nuo 1990 metų lapkričio 20 dienos iki 1991-ųjų pabaigos išleista 184 „Šiaulių krašto“, o per 1992-uosius jau – 252. Giedojo 1993-iųjų Gaidys. Gaidžio metų horoskopas žadėjo nedarbą, korupciją, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, tačiau – ir pigesne dešra. „Ir nusileis muzikanto, poeto ir politiko Vytauto Landsbergio saulelė raudona“. Taip palydėti 1992-ieji.

1993-iais perkopta 24 tūkstančių tiražo riba. „Tiems, kas parduoda, keičia ar perka gaidį – skelbimus spausdinsime veltui“, – skelbta Gaidžio metų pradžioje.

Prasidėjo pirmųjų atkurtos Lietuvos prezidento rinkimų vajus.

Vasarį – dar viena naujovė. Pasirodė specialus mažosios informacijos puslapis: „Šiaulių rajono laikas“, kurį pradėjo ruošti žurnalistas Zenonas Kučinskas. Daugėja žinių iš Vilniaus. Pradeda tiksėti „Faks'o linija – Vilnius–Šiauliai“.

„Aukščiau nosį, Jus lankys „Šiaulių kraštas“, – tokia antraštė skelbė, kad laikraščio prenumerata antrajam 1993-iųjų metų ketvirčiui padidėjo 84 proc. Gal skaitytojai tada galėjo pagalvoti, kad tai balandžio 1-osios pokštas, nes informacija skelbta būtent tą dieną. Joks pokštas, nes tie 22724 skaitytojai, užsiprenumeravę laikraštį, nejuokavo. Prenumerata kilo visur. Labiausiai Šiauliuose – 40 procentų. Nuolatinių skaitytojų daugėjo net Mažeikiuose, iš kur informacijos spausdinta labai nedaug. Stebuklų metas.

Labai aktyvus mūsų neetatinis korespondentas Vilniuje Audrius Gelžinis. O Šiauliuose ateina žurnalistas Arūnas Limantas. Susiformavo kūrybingų profesionalų būrys. Vėliau ir kalnus nuvertė. Šiaulių apskrityje darėsi ankšta. Tai rodo pirmosios žinutės iš Telšių. Telšiuose ir Mažeikiuose laikraštis spaudos kioskuose pasirodė jau metų pradžioje. „Jums laikraštis – tik žaidimas, priedanga, juk turite banką“, – nejuokavo Mažeikių pašte. Prie viso ko – mes jau ir bankininkai ale valdę ir Šiaulių krašto banką – „Snoro“ pirmtaką.

Baigiantis kovui susprogdintas „Šiaulių“ restoranas – dar viena „dovanėlė“ ir Lietuvos Seimo deputatams, kurie šiandien žada svarstyti teisėtvarkos klausimus“. Laikraštis įvykių sūkuryje.

Balandžio pradžioje išleistas 500-asis laikraščio numeris. „Kas šiandien, ruošiant 500-ąjį „Šiaulių kraštą“, svarbiausia?“ – klausta jubiliejinio laikraščio komentare. Dantys dar nenudilo.

Laikraštis išsiplėtė Šiaurės Lietuvoje. Todėl sukta galvas, kaip sukurti universalų regiono dienraštį. Kad vilkas sotus ir avelės sveikos. Misija rodos neįmanoma. 500-asis numeris išspausdintas 33000 tiražu. Laikraštyje jau dirba žurnalistė Nijolė Saimininkienė, o Radviliškyje vietos redakciją pradėjo burti žurnalistė Jadvyga Buivydienė. „Šiaulių krašto“ metrika labai solidi: Algimantas Brikas (Naujoji Akmenė), Jadvyga Buivydienė (Radviliškis), Arūnas Gumuliauskas (Varšuva), Audrius Gelžinis (Vilnius).

Atsidaro „Šiaulių krašto“ reklamos kontora Kuršėnuose. Nebetelpa vietos informacija. Pasirodo puslapis „Radviliškio rajono laikas“. Vilniuje didėja komanda. Pradėjo bendradarbiauti žurnalistikos studentė Aida Marteckaitė. Pradedama mąstyti apie redakcijos biurą sostinėje. Jis bus atidarytas ir veiks keletą metų.

Būna, kad didžioji dalis pirmųjų „Šiaulių krašto“ puslapių skiriama karštosioms nacionalinėms naujienoms. Seime ir Vyriausybėje kiekvieną dieną vyksta „perversmai“. Skaitytojus tai domina, jiems – aktualu. Tačiau kyla pavojus, kad galime užleisti savo daržą, apie tokius sakoma – nei mėsa, nei žuvis.

Iš Lietuvos pradeda išsikraustyti rusų armija. Lietuva ir Šiauliai ruošiasi pasitikti Popiežių Joną Paulių II. „Šiaulių kraštas“ nestovi vietoje. Katvirtojo ketvirčio prenumeratos rezultatai: laikraštį užsisakė 27 000 skaitytojų. Dviem tūkstančiais daugiau nei buvo trečiajame ketvirtyje. Tiražas perlipo 38 000, o šeštadieniais – 48 000.

Pradedamas formuoti naujas vietos informacijos pateikimo modelis. Specialiems rajonų puslapiams bendroje laikraščio komplektacijoje jau nebebuvo vietos, todėl nuspręsta juos iškelti ir atskiru spaudos lanku platinti su „Šiaulių kraštu“. Visos apskrities skaitytojai tądien gauna 8 psl. laikraštį, o Kelmės ir Radviliškio rajonai – 12 psl. Bendras laikraštis plius 4 psl. jų rajonų informacijos. Puslapis iš Kelmės, du – iš Radviliškio ir specialus puslapis „Ūkininkams, sodininkams, daržininkams“, kurį ruošė agronomas Alfonsas Skablauskas.Tai ne šiaip dovanėlė, o kiekvieną penktadienį pasirodantis priedas.

„Šiaulių krašto“ sėkmės istorija: kaip ant mielių kylantis tiražas, tolygus jo pasiskirstymas apskrities rajonuose stebina daugelį žurnalistikos specialistų. Didėja laikraščio įtaka. Spalį redakciją aplanko Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas. Tai pirmas tokio rango pareigūno vizitas „Šiaulių krašte“.

Spalio pabaigoje „Šiaulių krašte“ išspausdintas planuojamos šalies administracinės reformos žemėlapis. 10 apskričių, o Šiaulių apskrityje – 7 savivaldybės, tos, kuriose dar 1990-ųjų pabaigoje pradėtas platinti „Šiaulių kraštas“. Kaip pirštu į akį. Lapkritį laikraščio metrikoje atsiranda įrašai: Akmenės, Kelmės, Radviliškio redakcijos. Tarp žurnalistų naujos pavardės: Regina Musneckienė, Antanas Rukas, Vytautas Ruškys, Laima Aganauskienė.

Didelis šuolis. Kelmėje, Naujojoje Akmenėje ir Radviliškyje buvo įkurti redakcijų biurai. Pasirodė Akmenės rajono puslapis. „Ateityje Akmenės skaitytojai specialias laikraščio laidas gaus du tris kartus per savaitę“, – žadėta. Gruodžio pradžioje išleistas 4 psl. priedas „Kuršėnų miesto laikas“. Priedas platinamas tik Šiaulių rajone. Planuojama leisti vieną kartą per savaitę. Aktyviai darbuojasi redakcijoje pradėjęs dirbti patyręs žurnalistas Algimantas Savickis.

Skirtingomis savaitės dienomis pas skaitytojus keliaudavo net keturios „Šiaulių krašto“ laidos – keturi skirtingi laikraščiai: Šiauliams, Šiaulių, Kelmės ir Radviliškio rajonams. Velnias sprandą toje priedų gausybėje gali nusisukti. Metams baigiantis išspausdintas toks skelbimas: „Šiaulių krašto“ redakcija Joniškio centre pirmame aukšte perka 2-3-4 kambarių butą“. Atėjo metas ir Joniškyje įkurti „Šiaulių krašto“ biurą.

Paskutinę metų dieną A. Limantas sugrupavo ir apžvelgė Šiaulių metų įvykius straipsnyje „Šiauliai – miestas, kuriame gyvename. Nei provincija. Nei didmiestis“. Šiauliečiai Lietuvos prezidentu rinko Algirdą Brazauską (63,4 proc.); užregistruotas pirmasis AIDS atvejis; rugsėjo 1 dieną suruoštos Rusijos armijos palydos; rugsėjo 7 d. Kryžių kalne šv. Mišias aukojo Popiežius Jonas Paulius II; Šiauliuose siautėja mafija, bet teisėtvarka jau skelbia jiems karą.

1993-iais „Šiaulių krašto“ tiražas nuo 35 tūkstančių padidėjo iki 41 tūkstančio. Augta dėl redakcijos plėtros.

Surištame metų laikraščio komplekte rajonų puslapiai, priedai ir bendrosios informacijos puslapiai – šalia, tačiau realiai informacijos srautas buvo išskaidytas. Mažeikių puslapis buvo platinamas tik Telšių apskrityje, Akmenės rajone – savos informacijos puslapis, Kelmė su Radviliškiu dalinosi vienu priedu, o Šiauliuose ir Šiaulių rajone – „Šiaulių informacija“. Priedai buvo sukaišiojami rankomis, o puslapiai pakeičiami, sustabdžius spausdinimo mašiną ir pakeitus plokštes.

Technologija, rodos, ir nesudėtinga, bet niekas Lietuvoje be „Šiaulių krašto“ to nedarė. Didėjo leidybos kaštai, tačiau tiražas augo, daugėjo reklamos. Svarbiausia – nesupainioti galų, nes technologinė grandinė jungė redakcijas, spaudėjus, pakuotojus, ekspeditorius ir laiškanešius. Retsykiais, bet pasitaikydavo, kad, pavyzdžiui, dalis Akmenės laikraščio atsidurdavo Mažeikiuose. Žmogiškasis faktorius.

Metų pradžioje dirbo 19 etatinių žurnalistų, o 1994-uosius sutiko – 22.

Naujojoje Akmenėje, Kelmėje, Radviliškyje veikė rajonų redakcijos, Kuršėnuose – reklamos biuras, o Vilniuje – „Šiaulių krašto“ žurnalistų kabinetas.

... 1993 metų spalio 12 dienos rytą Vilniaus oro uoste sužinojome, kad žuvo vienas „Respublikos“ vadovų žurnalistas Vitas Lingys. Kaip kūju trenkė. Vitą pažinojau, gražiai studentavome kolūkių laukuose... Grupė Lietuvos didžiausių laikraščių vadovų vykome į Vokietijos vieną  žiniasklaidos koncernų. Mus lydėjo užsienio lietuvis, Lietuvoje vadintas Kliugeriu, po Nepriklausomybės atkūrimo įgrūstas į areštinę. Po teismų maratono pripažintas nebendradarbiavęs su KGB. Bet tai įvyko gal po dešimtmečio, o tada, sako, vilkėjęs tą patį švarkelį, po kuriuo kameroje slėpėsi nuo šalčio.

Esene, koncerno būstinėje, vienas iš savininkų mums pasiūlė dalyvauti Lietuvos spaudos užvaldymo projekte. Labai paprasta. Šalies centre, gal Kėdainiuose, jie pastatytų modernią spaustuvę, įkūrę spaudos platinimo tarnybą, nukonkuruotų paštą. Mūsų laikraščių įmonės turėjo tapti to naujo darinio akcininkais. Vėliau net atsiuntė oficialų pasiūlymą: „Šiaulių kraštui“ pasiūlyta naujo darinio mažytė dalelytė – dėl kvapo ir automobilis "Audi-80" direktoriui. Tuo metu mūsų įmonė turėjo gerokai geresnį. Pavyzdžiui,  „Vakarinės naujienos“ įvertintos daug geriau, nors tiražu „Šiaulių kraštas“ gal net du kartus lenkė.

Tačiau ne apie Kliugerį ir ne apie spalvoto stiklo karoliukus... Toje išvykoje man įdomiausia buvo jų regioninių laikraščių struktūra. Toks pat puslapių keitimo pagal atskiras vietoves modelis. Stabdoma spausdinimo mašina, keičiamos puslapių plokštės. Rašiau, kad žiniasklaidos orbitose nerasime nieko originalaus, galima tik dar kartą atrasti. Kaip ir Ameriką. Keletą metų ieškojome, kaip išdėstyti ir pateikti smulkesnę informaciją iš skirtingų vietų, klysdami vinguriavome, bet suradome tai, ką Vakarų spaudos leidėjai seniai naudojo.

Tokios kelionės labai praverčia: sužinai ir pasaulio pamatai. Nuveža – parveža, pavalgydina ir įpila – to paties, bet ir – patirties bei žinių... Rašydamas neparašytą knygą vėl prisiminsiu šią kelionę. Dar ne laikas, nes reikia baigti pirmojo „Šiaulių krašto“ penkmečio apžvalgą – tai bus šeštadienį.