Iš dar neparašytos knygos (11)

„Šiaulių krašto“ žurnalistas Donatas Stravinskas – jaunas reporteris, Žurnalistikos instituto studentas – užsivilko policininko uniformą ir savaitę praleido su Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato patruliais.

Įdomiausia, kad šį „žaidimą“ pasiūlė vienas iš Šiaulių policijos vadovų – užsivilkti uniformą ir išeiti į gatves. Kad skaitytojai įsitikintų, kokia nelengva patrulio duona. Policija ne už geležinės uždangos. Apie akciją žinojo policijos vadovybė ir aš su Donatu.

Sutarėme, jog žaidimas bus sąžiningas, o ne viešųjų ryšių akcija, todėl rašysime tai, ką matysime, suprasime, pajausime.

„Pirmasis vakaras: nuobodus sėdėjimas ant suoliuko po medžiu. Policijos patrulių darbas Šiauliuose prasideda nuo šešių vakaro... Policininkai buvo įspėti, kad nereketuotų girtų, nes kažkas pasiskundė, kad tvarkos saugotojai iš prisivaišinusių šiauliečių, kurie nenori pakliūti į blaivyklą, ima po 2 ar 5 litus ir paleidžia.“

Budėta autobusų stoties rajone. Surado laisvą suoliuką. „Sau sėdi, o tarnyba slenka.“ Reporteriui policininkui kyla klausimas, kas būtų, jei kas iš valdžios rastų juos sėdinčius? „Nieko. Mes savo rajone sėdim.“ Sustabdo du gerokai išgėrusius. Tie nuvežti į blaivyklą. Sustabdo automobilį, iš kurio išvirsta 4 neblaivūs jaunuoliai. „Pažįstat Morkūną iš kriminalkės? Tai va, nedarom čia jokio kriminalo.“

Po kelių minučių policijos „devintukas“ išsiveža vairuotojo pažymėjimo neturėjusį jaunuolį: „O mes liekam spėlioti, išsipirks ar ne? Raimis dar burbteli: kiaulės būtų, jei nieko neatvežtų! Neatvežė.“

Pirmosios tarnybos dienos reziumė: „Nors trečdalį tarnybos laiko prasėdėjome, visgi išvežėme tris „kandžius“ ir sulaikėme „Fordą“.

Antroji diena. Reporteris paskirtas į ratuotą patrulių ekipažą. Prasideda „snukiadaužis“. „Blaivykloje į visus klausimus „mirštantysis“ atkerta: „Palaaauk.“ Keletas smūgių į nugarą, pilvą, pora antausių priverčia jį greičiau nusirengti.“

Netoli „Piarnu“ parduotuvės girtas jaunuolis akmeniu išmuša vidurinės mokyklos langą. Jungtinės patrulių pajėgos sulaiko chuliganą. „Beveik kiekvienas iš šešių „pasitreniruoja“ kojomis bei rankomis į nesipriešinantį, rankose laikantį batus ir lengvai svirduliuojantį jaunuolį. Vienas dar perspėja neduoti į veidą, kad neliktų žymių (ir kraujo). Keletas paragina vienintelę ten buvusią merginą policininkę „kirsti porą kartų, kad daugiau nedaužytų langų“. Mergina nekirto.“

Baigėsi antroji tarnybos diena. „Svarbu po darbo rankų nepamiršti nusiplauti...“

Trečioji diena. „Atėjęs į darbą iškart pajutau įtartinus patrulių žvilgsnius. „Baik tu... Išsiimk auskarą iš ausies, policininkams darbo metu taip negalima...“

Pirmoji mūsų slaptojo agento klaida. Klausiamas, kur žada važiuoti į policininkų kursus, sako – į Vilnių. Ten tokių kursų nėra. „Arba į Kauną. Dar nežinau. Kur reikės, ten ir važiuosiu“, – pasitaiso. „Per valandą jau dusyk sukėliau įtarimą. Negerai.“

Mūsiškis buvo paskirtas į „viliuko“, policininkų vadinamo „ožiu“, ekipažą. Pusvalandžiui stabteli prie namų, kol vairuotojas papietaus. Pasiėmę dar du pėsčiuosius patrulius, valandai miškelyje pasislepia nuo saulės ir žmonių. Kelių iškvietimų maršrutų objektas – blaivykla.

„Nusiperkame alaus ir jį išgeriam prie Prūdelio (vairuotojui niekas nedavė). Čia aš dar parašau tarnybinį pranešimą, nors prieš tai aiškinau, jog manęs dar nėra jokiuose patrulių sąrašuose. „Nesvarbu, rašyk.“

Po to „viliuko“ ekipažas susitinka pažįstamas merginas ir iš centro nuveža iki namų Pabaliuose. „Pėsti patruliai Vytauto gatvėje prašo pagalbos. Nulekiam. O pagalba tikrai buvo reikalinga: vyrukai iš kažkur „nugręžė“ šampano butelį ir prašo nuvežti jį į Šimšę. Negi patruliuosi gatvėmis su uniforma ir šampano buteliu rankoje? Padėjom...“

Kitos tarnybos dienos – panašios. Sustabdomas kelių eismo taisykles pažeidęs automobilis. Tačiau greitai paleidžiamas. Kodėl? „Todėl, kad pirmosios mašinos vairuotojas, pasirodo, esąs iš kriminalinės policijos. Tai ką, negi bausi saviškius?“

Baigiantis paskutinei tarnybos dienai sustreikavo policininkų racijos – nuolatinis cypimas. Todėl vyrai nutarė sustoti sankryžoje, „stabdysime mašinas“. „Kad ilgai nevarginčiau skaitytojų, galiu tik pasakyti, jog per dvi valandas mes susirinkome 120 litų – kiekvienam po 40 „litovcų“... Tai ką, rašom protokolą, kviečiam kelių policiją.“

Baigdamas penkių reportažų ciklą kolega rašė, jog nemano, kad būtent visa patrulinė tarnyba dirba taip, kaip išdėstyta laikraštyje. „Nors daugelis sako, kad mačiau tik paviršių. O gal policija taip ir turi dirbti? O apie mane, jau teko girdėti, surinkta visa „dosjė“.

Įsimintini reportažai. Įsimintina ir reakcija. Policijos vadai, kurie žinojo apie slaptąjį agentą, tylėjo netekę žado. Patrulių vadas buvo iškviestas pas vidaus reikalų ministrą. Man jo buvo žmogiškai gaila, todėl parašiau paaiškinamąjį raštą ministrui, kad toji mūsų slapta akcija – dėl kilnių tikslų. Prieš išvažiuodamas į Vilnių pareigūnas man pasakė, kad daugiau su žurnalistais – jokių žaidimų. Įsileidome lapiną į vištidę.

Elgėmės taip, kaip turėjome elgtis. Redakcija pasitikėjo jaunu žurnalistu, todėl nekilo abejonių, kad buvo ne taip, kaip parašyta, nors jokios specialios įrangos neturėjome ir negalėjome turėti.

Laikraštis neatskleidė jokių „stebuklų“, išdėstė gana buitiškas, bet šiaip sunkiai pastebimas eilinių policininkų elgesio detales, bet skandalas kilo didelis.

... Policijos patrulių temą labai mėgsta televizijos. Suprantama, kad ne prieš kameras, o realybėje veiksmas rutuliojasi dinamiškiau ir natūraliau. Antra vertus,  kodėl žiūrovams kišamas visas tas miesto girtuoklyno mėšlas, nes jokio policijos didvyriškumo ar nusižengimų/nusikaltimų ten nematome.

1994-ųjų vasarą „Šiaulių krašto“ tyrimas buvo labai originalus ir unikalus, toks, beje, išlieka ir iki šių dienų. Klasika!

Šiaulių policijos vadovų garbei reikia pasakyti, kad šalto dušo procedūros iškęstos kantriai, nes jau po pirmojo reportažo tapo aišku, kad įvarčiai krenta į savus vartus. Tačiau neišgirdau nė vienos užuominos – gal švelniau, gal ne viską... Po šios slaptos misijos prabėgus dešimtmečiams galiu sakyti, kad ir „Šiaulių kraštas“ truputėlį padėjo jaunai Lietuvos policijai atsikratyti sovietinės represinės struktūros tradicijų: policija lėtai, bet tapo skaidresnė, gerbtina valstybės institucija. To paties siekė ir Šiaulių policijos vadovai, laikraščiui pasiūlę tokį žurnalistinį eksperimentą.

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais policijos, kaip ir visų jėgos struktūrų, prestižas buvo gerokai pašlijęs, ypač Šiaulių regione. Dar kartą tuo įsitikinau prieš kelias dienas pravertęs 1993 metų spalio ir lapkričio mėnesio komplektus: aras šturmuoja Kelmės policijos komisariatą ir išsiveda jo vadus, prie Latvijos sienos pareigūnai globoja spirito kontrabandą, Šiaulių rajone sulaikytas uniformuotas reketininkas... Nejauku. Kaip mes ir išgyvenome.

Pereinamojo laikotarpio Šiaulių policijos tema populiari ir paskutiniųjų metų literatūros kūriniuose apie Šiaulius. Kolegos, buvusio „Šiaulių krašto“ žurnalisto Rolando Parafinavičiaus romano „Fotografas“ herojų stebina kriminalinio pasaulio ir policijos bendradarbiavimai. Rašytojo Rimanto Kmitos pagarsėjusiame kūrinyje „Pietinia kronikas“ policijos pareigūnai kažkokie – ne tokios orientacijos, o jo naujausias romanas „Remyga“ – apskritai apie šiaulietį milicininką, virstantį... ne vilkolakiu, o policininku.

„Šiaulių kraštas“ nepiktnaudžiavo persikūnijimais, tačiau savo taupyklėje turime dar vieną įsimintiną nuotykį – žurnalistas Alvydas Januševičius, neturėdamas „stogo“, elgetavo Kryžių kalne. Skaitykite...

„Uba­gų ma­fi­ja“ ap­raiz­gė Kry­žių kal­ną

Al­vy­das JA­NU­ŠE­VI­ČIUS

Jei ma­no­te, kad Kry­žių kal­ne de­da­si tik šven­ti da­ly­kai, klys­ta­te. „Šiau­lių kraš­to“ žur­na­lis­tai ke­tu­ris kar­tus pa­die­niui va­žia­vo į šią šven­tu­mu al­suo­jan­čią vie­tą, o vie­ną šeš­ta­die­nio ryt­me­tį – ste­bė­jo kas­die­ny­bę prie kal­no pro kla­jo­jan­čio mu­zi­kan­to aki­nius.

Ke­lioms va­lan­doms ta­pau be­na­miu mu­zi­kan­tu, ku­ris vie­ną die­ną gro­ja Kry­žių kal­ne, o ki­tą – jau ki­ta­me Lie­tu­vos ga­le.

Anks­tų šeš­ta­die­nio ry­tą  jau sė­dė­jau Šiau­lių dra­mos teat­ro gri­me­ri­nė­je.

„Pa­sen­din­ti ir už­kli­juo­ti ūsus“, – pa­pra­šiau gri­muo­to­jos Ire­nos Cei­za­rie­nės.

Neat­pa­žįs­ta­mai pa­si­kei­čiau, ta­čiau pa­nė­šė­jau grei­čiau į Bre­me­no mu­zi­kan­tą, nei ar­mo­ni­kos gar­sais praei­vių šir­dis grau­di­nan­tį varg­šą.

Šeš­ta­die­nio ry­tas. 10.30 val. Kry­žių kal­ne jau dir­ba ke­le­tas el­ge­tų.  Vie­nas jų (vė­liau paaiš­kės – Kry­žių kal­no ka­ra­liu­mi ti­tu­luo­ja­mas vie­na­ko­jis An­ta­nas) sė­di prie įė­ji­mo – la­biau­siai ma­to­mo­je vie­to­je.

Dar ar­čiau in­for­ma­ci­nės len­tos at­si­sė­du ir aš. Pai­mu  ar­mo­ni­ką ir pra­de­du čir­pin­ti grau­džias me­lo­di­jas.

Pa­na­šu, kad užė­miau stra­te­giš­kai ge­res­nę vie­tą nei ka­ra­lius.

Au­sį iš­kart pa­sie­kė to­to­riš­kais keiks­mais iš­puoš­ti griež­ti pa­siū­ly­mai ding­ti iš čia. Net­ru­kus į tuš­čią ba­tų dė­žu­tę barkš­te­lė­jo pir­mie­ji du li­tai.

Ne­cen­zū­ri­niai pa­lin­kė­ji­mai iš el­ge­tų ma­no ad­re­su ne­si­lio­vė. Net­ru­kus vie­na el­ge­tau­to­ja atė­jo į žval­gy­bą. Nu­žings­nia­vo pa­skai­ty­ti sten­do, ant ku­rio jau ke­lin­ta die­na ne­ka­ba nė vie­no skel­bi­mo. Grįž­da­ma už­me­tė žvilgs­nį į ma­no dė­žu­tę. „Ke­tu­ri li­tai“, – at­ra­por­ta­vo ka­ra­liui.

„Vel­nias, vi­sus pi­ni­gus nuo prie­kio su­si­ren­ka, – šir­do ir kei­kė ma­ne pa­gy­ve­nu­si el­ge­tau­to­ja, skai­čiuo­da­ma sa­vo už­dar­bį. – Te­gul tas prie­tran­ka su­si­mo­ka at­ka­tą ar­ba nyks­ta iš čia!“

Ta­čiau ka­ra­lius An­ta­nas ne­sku­bė­jo da­ry­ti tvar­kos, nors čir­pi­nau jau pu­sant­ros va­lan­dos.

Kai ar­mo­ni­ka skam­bė­jo jau pust­re­čios va­lan­dos, o iš ba­tų dė­žu­tės jau tre­čią kar­tą krapš­čiau stam­bes­nes mo­ne­tas, ka­ra­liui trū­ko kant­ry­bė.

„Kas čia – šo­kių est­ra­da? Kaip čia yra, po­ne mie­las“, – gė­di­no  An­ta­nas.

„Ko­dėl ne­ga­li­ma gro­ti?“, – nai­viai pa­klau­siau.

„Su mu­zi­kom čia, taip sa­kant, ne­ga­li­ma, – to­liau mo­kė el­ge­ta ir paaiš­ki­no, kas to­kiems mu­zi­kan­tams ga­li nu­tik­ti. – Štai ir va­kar bu­vo at­va­žia­vu­si po­li­ci­ja. Už triukš­ma­vi­mą ga­li nu­baus­ti.“

Su­ne­ri­mau – gal po­li­ci­ja jau pa­kvies­ta?

„Aš – ne ožys, – zo­nos ter­mi­nais ra­mi­no ka­ra­lius. – Na, da­ryk kaip no­ri. Man ne­rū­pi. Grok, kad tik ne­bū­tų pro­ble­mų tarp mū­sų uba­gų. Ži­nai, po­li­ci­ja...“

El­ge­ta An­ta­nas po­li­ci­ją pa­mi­nė­jo ne be rei­ka­lo.

Pre­kei­vis pa­sa­ko­jo, kad Kry­žių kal­no el­ge­tos yra pri­vi­le­gi­juo­to­ji kas­ta, tu­rin­ti ga­lin­gą „sto­gą“ – po­li­ci­ją.

„Kar­tais va­ka­rais el­ge­tas į Šiau­lius par­ve­ža po­li­ci­jos dži­pas, o daž­niau­siai – rau­do­nas „Vol­vo“. Ma­no­te čia šven­ta vie­ta? Nie­ko pa­na­šaus. Čia kas­dien vyks­ta bai­sūs da­ly­kai. Tik mes jau pri­pra­to­me, o Kry­žių kal­no lan­ky­to­jai – ne­pas­te­bi“, – at­vi­ra­vo pre­kei­vis.

Lyg ty­čia po šių pre­ky­bi­nin­ko žo­džių į Kry­žių kal­ną įsu­ka po­li­ci­jos dži­pas. Pa­leng­va slen­ka pro pre­ky­bi­nin­kus, ir su­sto­ja prie el­ge­tų. Per­si­me­ta ke­liais žo­džiais. Ne­jau­gi pa­vė­žės? Ta­čiau po­li­ci­nin­kai pa­spau­džia ak­se­le­ra­to­rių ir įjun­gia švy­tu­rė­lius.

Skai­čiuo­ju ba­tų dė­žu­tė­je mir­gan­čias mo­ne­tas. Pro aki­nių kraš­te­lį pa­ste­biu, kaip prie An­ta­no pri­si­sta­to ant Kry­žių kal­no laip­tų el­ge­ta­vu­si mo­te­ris ir įde­da jam į del­ną su­rink­tus pi­ni­gus.

Duok­lė?  Pla­čiai nu­si­šyp­so­jęs An­ta­nas su­grū­da pi­ni­gus sau į ki­še­nę.

To­kios neaiš­kios pi­ni­gų ope­ra­ci­jos pri­mi­nė ket­vir­ta­die­nio va­ka­rą, kai į Kry­žių kal­ną vy­ko­me, no­rė­da­mi iš­narp­lio­ti rau­do­no­jo „Vol­vo“ pa­slap­tį.

Ta­da il­gai lauk­ti ne­te­ko. Prie Kry­žių kal­no stab­te­lė­jo vyš­ni­nis „Vol­vo“. Iš jo iš­li­po dvi el­ge­tos ir užė­mė sa­vo vie­tas.

Ban­džiau kal­bin­ti ka­ra­lių. An­ta­nas nuo­lan­kiai spau­dė ran­ką ir pa­smai­li­no lie­žu­vį. Ta­čiau plokš­te­lė ap­si­ver­tė, kai pri­si­sta­čiau esąs žur­na­lis­tas. „Aš in­ter­viu tai tik­rai ne­duo­siu“, – griež­tai pa­ti­ki­no An­ta­nas ir pa­reiš­kė ži­nąs sa­vo tei­ses.

Iki pat sau­lės lai­dos el­ge­tos pra­sė­dė­jo sa­vo po­stuo­se. Kai ro­žan­čiai ap­sun­ko, at­rie­dė­jo rau­do­na­sis „Vol­vo“, ku­rį vai­ra­vo barz­do­tas vy­riš­kis.

Kas jis? Į šį klau­si­mą tą va­ka­rą at­sa­kė Meš­kui­čių se­niū­nė Jo­lan­ta Baš­kie­nė, ku­riai to­kia si­tua­ci­ja at­ro­do nor­ma­li: „An­ta­ną pri­žiū­ri bu­vęs po­li­ci­nin­kas P.Š. Ry­te at­ve­ža, o va­ka­re par­ve­ža. Kai jis pra­dė­jo rū­pin­tis el­ge­to­mis, Kry­žių kal­ne ma­žiau ne­tvar­kos“.

Se­niū­nė ži­no, kad el­ge­ta An­ta­nas Kry­žių kal­ne uži­ma va­do­vau­jan­tį sta­tu­są.

...Atg­ro­jęs tris va­lan­das, skai­čiuo­ju už­dar­bį: ke­tu­rias­de­šimt li­tų, be ke­lių cen­tų la­tas ir de­vy­nias­de­šimt eu­ro­cen­tų. Dau­giau­sia au­ko­jo pen­si­nin­kai, šei­mos su vai­kais ir svei­ka­tą, bet ne ti­kė­ji­mą pra­ra­dę žmo­nės.

Sut­rum­pin­tas straips­nio va­rian­tas, 2006 09 23.