Naujausios
Šį kartą kviečiu sugrįžti į 1990-ųjų sausį. Tuomet Šiauliuose, Sąjūdžio būstinėje, kaip pašėlę skambėjo abu telefonai. Žmonės teiravosi, kokiu maršrutu keliaus SSRS generalinis komunistų vadas Michailas Gorbačiovas. Jie norėjo sužinoti kuo tikslesnį laiką, kada ir kokia miesto gatve pravažiuos jo automobilis.
Aš jau mintinai mokėjau Gorbio kelionių Šiauliuose grafiką, kurį išvakarėse Sąjūdžio taryba gavo iš miesto komunistų galvos Mindaugo Stakvilevičiaus, todėl pateikinėjau visus dominančią informaciją. Staiga kalbantis su „Nuklono“ gamyklos Sąjūdžio grupės atstovu Algirdu Ulčinu telefoninis ryšys dingo ir į mūsų pokalbį įsiterpė pašalinis žmogus. Laidinio telefono ragelyje išgirdau gana piktą rusakalbio balsą, kuris man aiškino, kad aš disponuoju klaidinga informacija. Jis man sudiktavo patobulintą Gorbio kelionių mieste ir rajone maršrutą bei laiką kone minutės tikslumu...
Kaip atsirado, taip staiga ir išnyko. Į mūsų pokalbį su A. Ulčinu įsiterpusio žmogaus balsas dingo. Telefono ragelyje girdėjosi tik pypsėjimas. Kurį laiką galvojau, neatsiliepdama nė vienu telefonu. Žinojau, kad žmonės teirausis apie M.Gorbačiovo kelionių maršrutą, o aš jų turėjau net du skirtingus. Pagal M. Stakvilevičiaus informaciją – Lietuvos svečias į Bridų kolūkį važiuoja viena gatve, pagal keistojo įsiterpėlio – „patobulintu“ maršrutu. Viena buvo aišku: dar kartą įsitikinau, kad Sąjūdžio telefonų yra įnirtingai klausomasi.
Neturėjau su kuo pasikalbėti, o ir laiko nebebuvo, tai nutariau Sąjūdžio grupių nariams bei vizitu besidomintiems šiauliečiams pasakyti abu maršrutus. Mat, kelkraščiuose turėjo rikiuotis sovietinį vadovą pasitinkantys žmonės, laikantys aiškius, Lietuvos piliečių siekius deklaruojančius plakatus. Sąjūdžio rėmimo grupių atstovams perskambinau iš naujo, paaiškindama pasikeitusią situaciją.
Galėčiau paklausti, kaip šiandien šias eilutes skaitantieji mano, kuriuo maršrutu į Bridus važiavo M. Gorbačiovas? Bet... nebandysiu kantrybės. Mūsų valstybės svečias į sovietmetyje pirmavusį kolūkį važiavo į mūsų su A. Ulčino pokalbį įsiterpusio rusakalbio nurodytu maršrutu. Net laikas kelių minučių tikslumu atitiko. Tik įdomu, ar tuokart vizito detales tikslinusysis norėjo mus suklaidinti, patikrinti, ar pakaks sąjūdininkų abu maršrutus vadą pasitinkančiais užpildyti, ar, net save demaskuodamas, nusprendė gerą darbą padaryti.
Mane sudomino, kodėl pasikeitė kelionės koordinatės, todėl nutariau pati į Bridus nuvažiuoti. Juolab, kad mano tėvai jau 25 metus gyveno šio kaimo centrinėje gyvenvietėje, o aš ten baigiau aštuonmetę. Buvo įdomu, kaip M. Gorbačiovą sutiks mano kaimynai.
Pagrindiniai keliai į centrinę gyvenvietę buvo užblokuoti. Mūsų mašinos, kurią vairavo Sąjūdžio vairuotojas, ten neįleido. Tuo automobiliu važiavau aš, Sąjūdžio sekretoriato darbuotoja Daiva Bendorienė ir šviesios atminties žurnalistas Rimantas Lazdynas.
Tačiau Bridai – mano vaikystės kaimas, kur daug takelių išlakstyta, lauko keliukai – žinomi, todėl kelionės tikslą pasiekėme. Tik „Žigulius“ teko kiek tolėliau nuo gyvenvietės palikti.
Mus iš karto pastebėjo: tiek vietiniai gyventojai, tiek keliais autobusais suvežti apsauginiai – sovietinė vidaus kariuomenė, tiek Lietuvos KGB viršūnėlės. Smulkiau jų reakcija aprašyta Sąjūdžio dokumentikos bei prisiminimų knygoje „Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988-1990 metais“ (I. Vasinauskaitė. „Kaip tapti M.Gorbačiovo statytiniu“, 140 psl.)
Briduose M. Gorbačiovas kolūkio kontoroje gana ilgai tarėsi su Lietuvos, Šiaulių rajono bei vietiniu partiniu aktyvu. Lauke jo pasirodymo laukė minia žmonių. Būriavosi kokios dvi dešimtys kolūkiečių ir tris kartus daugiau suvežtų saugumiečių. Sutikimo „paradui“ vadovavo populiariausias tuo metu Šiaulių žmogus, miesto komunistų partijos vadovas Mindaugas Stakvilevičius. Pamatęs pažįstamus sąjūdininkų veidus, garsiai trinktelėjo: „Desantą durnių iš miesto atsiuntė.“
Taip „kultūringai“ pasisveikinęs M. Stakvilevičius vėliau kritikavo “nekultūringą” plakatą, kuriame rusų kalba buvo parašyta „Netrukdykite mums eiti savo keliu“ ir kuris įnirtusių saugumiečių buvo suplėšytas. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Seimo bei Šiaulių Tarybos narys Mindaugas iki kolūkio kontoroje baigėsi pasitarimas malėsi po minią, provokuodamas atvykusių sąjūdininkų bei kolūkiečių konfliktą. Gal ir būtų pavykę žmones supriešinti, jei tame “miesto desante” nebūtų buvusios vienos šio kaimo vietinės…
Kolūkiečiai stovėjo santūrūs, neturėjo M. Gorbačiovą ar jo vykdomą politiką palaikančių plakatų, buvo besigailinčių to suplėšytojo, kurį atsivežėme iš miesto, nes jo turiniui pritarė. Vietiniai visus iš Maskvos atvykusius stebėjo kaip neeilinę istorinę atrakciją, nes, žinia, nei šis, nei kiti kaimai niekada daugiau nebematė tiek daug tokio rango komunistų ir juos aptarnaujančių saugumo šulų.
Apie Michailo Gorbačiovo vizitą į Bridus yra išlikę ir daugiau prisiminimų, tačiau „smagiausi“ užfiksuoti „Vikipedijoje“, kur labiau sureikšminima ištrūkusi sovietinio svečio žmonos Raisos Maksimovnos sijono saga, o ne faktas, kaip vietiniai komunistų partijos bei saugumo vadukai provokavo Sąjūdžio žmonių ir bridiškių konfliktą.
Pakankamai manipuliatyvūs yra traktorininko bei kolūkio vadovo prisiminimai :
„J. Kluso ir A. Joco prisiminimu generalinio sekretoriaus vizito Briduose, trukusio apie keturias valandas, metu protestuotojų prieš M. Gorbačiovo politiką buvo nedaug. Nuotraukose su plakatais „Leisk eiti savo keliu“ matomų asmenų bridiškiai neatpažino, teigė, jog šie greičiausiai ne vietiniai. Kelis protestuotojus su plakatais pamatęs M. Gorbačiovas pasakęs: „Aš jus jau mačiau, todėl nesikalbėsiu. Atvykau į kolūkį“ ir daugiau su jais nebendravo.”
Štai tokie akivaizdūs neobjektyvumo pavyzdžiai. Stebina tik tai, kad „Vikipedija“ turi pretenzijų vadintis elektronine enciklopedija.
Tačiau autentiškas diktofoninis įrašas bei stenograma byloja ką kitą. Apie Lietuvos Nepriklausomybę M.Gorbačiovas su žmona diskutavo su „nevietiniais“ pavadintais sąjūdininkais, o mūsų nepartiniam vairuotojui, kurio laikytas plakatas buvo suplėšytas, sovietų komunistų partijos vadovas net delegavo kovos už blaivybę galias.
Šiemet sukanka 31-eri metai nuo Michailo Gorbačiovo vizito į Lietuvą 1990-aisiais, sausio 11–13 dienomis, o po savaitės minėsime sovietinės 1991-ųjų Sausio agresijos prieš Nepriklausomą Lietuvą 30-ąsias metines. Šiandien, sugretinusi šias dvi datas, manau, kad vargu ar begali būti ciniškesnis ir žiauresnis vizito į Lietuvą “metinių paminėjimas” žmogaus, nominuoto A.Nobelio taikos premijai ir miegojusio, kai jo kariuomenės tankai traiškė jaunus žmones prie Televizijos bokšto. Šių įvykių kontekste dar absurdiškiau atrodo „Vikipedijos“ pateikiamos Gorbio vizito į Bridus interpretacijos.
