Naujausios
„Iš kur jūs sužinojote apie 1987-ųjų mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo“, – paklausiau artimo Vinco Danieliaus draugo Sigito Baranausko. Jis padavė man savojo dienoraščio teksto fragmentą, kad turėtume daugiau informacijos apie žmones, išdrįsusius rugpjūčio 23 dieną susirinkti Vilniuje ir pirmą kartą okupuotoje Lietuvoje viešai ištarti, kad Stalino ir Hitlerio paktas bei jo slaptieji protokolai ilgiems dešimtmečiams pasmerkė Lietuvą fiziniam ir dvasiniam genocidui.
S. Baranauskas savo asmeniniuose konspektuose yra užrašęs: „Rugpjūčio 21 dieną, vakare nuėjau pas Vincą, tačiau jo namuose nebuvo. Jo mama pasakė, kad išvykęs į Panevėžį. Po to nuėjau pas Albertą Špoką ir sužinojau, kad pats į Vilnių nevyks, bet ten bus Vincas Danielius, Jadvyga ir Jonas Petkevičiai.
Rugpjūčio 22 dieną iš ryto atėjo Albertas ir pranešė, kad jeigu aš galiu, tai šiandien pat turiu nuvykti į Panevėžį ir ten susitikti su Vincu. Tą pačią dieną su žmona Asta nuvykome į Panevėžį.
Prie „Nevėžio“ viešbučio mus pasitiko Vincas. Vakare Panevėžio dramos teatre žiūrėjome spektaklį, nes Šiaulių dramos teatras, kur tuo metu dirbo Vincas, gastroliavo mieste prie Nevėžio.
Pernakvoję „Nevėžio“ viešbutyje, rugpjūčio 23 dieną, 7.00 val. išvykome į Vilnių. 9.00 val. jau buvome sostinėje. Iš pradžių nuėjome į kavinukę ir ten papusryčiavome.
Apie 11.00 val. jau buvome prie Šv. Onos bažnyčios. Aplink zujo saugumiečiai, stoviniavo milicininkai su racijomis. Iš pradžių nustebau, kad prie bažnyčios buvo nedaug žmonių. 12.00 val. įėjome į bažnyčią, nes prasidėjo Šv. Mišios. Praėjus kokioms 10 min. prie mūsų priėjo vienas vaikinas ir pakvietė išeiti laukan. Tai buvo Gintas Sakavičius, dabartinis kunigas monsinjoras.
Išėję, prie A. Mickevičiaus paminklo pamatėme didelį būrį žmonių, kurie giedojo „Lietuva brangi“. Po to ant paminklo laiptelių atsistojo Nijolė Sadūnaitė ir pasakė kalbą. Sugiedojome „Tautišką giesmę“. Iš pradžių žmonių buvo apie 500. Tarp jų nemažai jaunimo. Vienas po kito prie paminklo kalbėjo žmonės, jauni ir seni, o tos kalbos buvo apie pavergtą Tėvynę, apie Stalino-Hitlerio aukas, Apie gėdingą Molotovo-Ribentropo paktą.
Vėliau prie paminklo pasirodė Lietuvos televizijos darbuotojai – Vytautas Kvietkauskas ir Artūras Baublys. Jie ėmė iš čia esančių žmonių interviu. Į klausimus atsakė ir Vincas Danielius bei mes su žmona. Kiek girdėjome visi kalbintieji pasmerkė santvarką. Molotovo-Ribentropo paktą, kuris nulėmė tolesnį Lietuvos likimą.
Beje, televizija taip kalbėjusių žmonių nerodė, o įkišo jiems reikalingus asmenis. Kalbėjusių prie paminklo buvo nemažai, daugelis jų buvo patys patyrę Stalino kulto baisumus.
Man asmeniškai giliai įstrigo vieno senuko kalba. Jis buvo Lietuvos kariuomenės karys. Vyras papasakojo, kokia buvo tvarkinga Lietuvos kariuomenė, bet užėjus rusams, iš jos pusės pasipriešinimo nebuvo. Tačiau dauguma Lietuvos kariuomenės kareivių ir karininkų įvykdė Priesaiką, duotą Dievui ir Tėvynei. Pokario metais tūkstančiai jų žuvo kovoje už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę.
Po šio žmogaus kalbos daugelio mitingo dalyvių akyse sužvilgo ašaros. Lietuvos partizanų atminimui buvo sugiedota giesmė „Marija, Marija...“ bei Tautos Himnas.
Niekas netrukdė reikšti savo mintis, tačiau saugumiečių knibždėte knibždėjo. Jie nuolat filmavo mitinguojančiuosius netgi užlipę ant netoliese stovinčio namo stogo. Jie išsijuosę dirbo su kino kameromis.
Mitingui baigiantis susitikome su Jadvyga ir Jonu Petkevičiais. Visi kartu priėjome prie Nijolės Sadūnaitės, padėkojome jai už pasiaukojimą ir drąsą.
Mitingas tęsėsi apie 4 valandas. Į Šiaulius visi grįžome traukiniu vėlai vakare.“
S. Baranausko prisiminimuose V. Danielius išliko kaip reto padorumo, kultūros žmogus, eruditas. „Visą gyvenimą jis dirbo daug, tačiau darbus ne pagal pašaukimą...“ – konstatavo draugas. Ir prisiminė, kaip jiedu 1986 metais Lietuvos miestų daugiabučiuose platindavo Vyčio ženklu pažymėtus lapus, ant kurių buvo atspausdinta Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Vyrai tarsi jautė, kad netrukus bus atkurta Nepriklausomybė, todėl reikės išmokti savo himną, o tiems, kas kadaise jį mokėjo – derėtų pasikartoti...
Parodų, spektaklių lankymas, konferencijos ir kt. kultūros sambūriai V. Danieliui buvo tarsi katarsis – sielos atgaiva po darbo dienos Šiaulių autobusų parke, Dramos teatre, o atkūrus Nepriklausomybę Krašto apsaugos ir Nacionalinio saugumo departamentuose. 1992-aisiais Vincas net buvo tapęs mano kolega – kurį laiką dirbo Šiaulių Sąjūdžio būstinėje atsakinguoju sekretoriumi. Tačiau tik dienoraščiui prisipažino, kad pavargo nuo politikos, todėl Sąjūdyje neužsibuvo.
Labai skaudžiai V. Danielius atsisveikino su darbu Lietuvos Krašto apsaugos sistemoje. 1991-ųjų lapkričio 29 dienos įrašas dienoraštyje liudija: „Baigėsi mano tarnyba Lietuvos kariuomenėje. Teisingiau pasakius Krašto apsaugos sistemos pasienio tarnyboje. Paskutinę pamainą dėvėjau kariškio uniformą. Daugiau nenoriu būti ten, kur nėra elementarios tvarkos, kur nemaža dalis žmonių dirba priešiškai nusiteikę prieš Lietuvos Vyriausybę, jos leidžiamus įstatymus. Daliai mūsų tarnybos žmonių geriau gyventi ne laisvoje Lietuvoje, o Sovietų sąjungos sudėtyje. Jie už benziną, dar kokius niekučius Lietuvą parduotų. Skaudu, kai vadovybė tokius žmones palaiko arba dirba ne savo darbą.
Mano giliu įsitikinimu, pavaduotojui P. J. neįtiko mano pažiūros, o dar kažkas yra paleidęs gandą, kad aš dirbu Lietuvos Saugume.
Nieko, kad aš nebedirbsiu Krašto apsaugoje, manau, kad Lietuvai tarnauti galėsiu kitokiais būdais. Taip, kaip dirbau ankstesniais laikais.
Tačiau išeiti iš tarnybos nėra lengva vien dėl to, kad ten liko gana gerų draugų toje pamainoje, kur aš dirbau.“
Gandai apie Vinco Danieliaus darbą „saugume“ buvo lemtingi, nes Nepriklausomoje Lietuvoje pradėjus kurtis šiai naujai struktūrai, vyras ten įsidarbino. Išliko vertingi V. Danieliaus prisiminimai apie tai, kaip sunkiai steigėsi Nacionalinio saugumo skyrius Šiaulių mieste: „Pagaliau miesto savivaldybėje įvyko patalpų skirstymo komisijos posėdis. Tik gaila, kad ta komisija taip nieko ir nenusprendė. Ir toliau vilkinamas patalpų paskyrimas Lietuvos Saugumo tarnybos Šiaulių skyriui. Maskvos saugumui – KGB – nebūtų reikėję taip ilgai tąsytis.“ 1993.03.17.
Kai tos išsvajotosios patalpos Saugumo struktūrai buvo skirtos, guodė tik viena, kad jos pačiame miesto centre. Pirmuosius baldus teko net iš sostinės parsivežti: „Pagaliau šiandien sulaukėme iš Vilniaus baldų mūsų ofisui. Kokie ten baldai. Greičiau griozdai – seni aplūžę. Nežinau, ar iš dviejų sulūžusių spintų surinksime bent vieną. Atvežė dar kelias kėdes, šiokį tokį seifą. Žodžiu, pametė kaip šuniui kaulą.“ 1993.04.29.
Po tokių sąlyginių įkurtuvių Vinco Danieliaus laukė netikėtumas, kurį vyras aprašė taip: „Nuo šios dienos laikinai, vieną mėnesį, esu paskirtas Saugumo tarnybos Šiaulių skyriaus viršininku. Tai padaryta todėl, kad Vytenis Šniuolis atostogauja. Žinoma man, iš istorinio taško žiūrint, yra didelis dalykas. Vis tik Saugumo tarnyba – tai ne kokia įmonė ar gamykla, o jau aukšta Vyriausybinė įstaiga.“ 1993.07.19.
Lygiai po dviejų mėnesių Vinco Danielių ištiko toks likimo išbandymas, kurį jis savo dienoraščiui ir draugams papasakojo skirtingai. Pagal rašytinę versiją 1993-ųjų rugsėjį V. Danielius išėjo iš darbo Saugumo tarnyboje savo noru, nematydamas karjeros perspektyvų ir dėl kuklaus inspektoriaus atlyginimo.
Tačiau atleidimo dieną atėjęs į Šiaulių Sąjūdžio būstinę, įsikūrusią prie Vilniaus gatvės amfiteatro, pateikė kitą atsistatydinimo priežastį. Man ir dar keliems žmonėms V. Danielius yra pasakojęs, kad tą lemtingąją rudens dieną pas jį į darbą atėjo draugas ir pakvietė išeiti į lauką pasikalbėti. Palikęs kabinete dirbantį kolegą, saugumo tarnybos inspektorius V. Danielius nuėjo pas draugą. Kai tik jis grįžo į savo darbo vietą, suskambo tarnybinis telefonas. Ragelyje pareigūnas išgirdo tarnybos viršininko įsakymą „atnešti ginklą patikrinimui.“
Eidamas į lauką šnektelėti su bičiuliu, V. Danielius tarnybinį pistoletą buvo palikęs, kaip įprasta, rašomojo stalo stalčiuje. Tačiau jį atidaręs, ginklo neberado. Teko viršininkui pasiaiškinti, kad pistoleto nebėra.
„Tada jis man prieš nosį padėjo tuščią popieriaus lapą ir rašiklį bei liepė parašyti, kad iš Saugumo tarnybos išeinu...savo noru. Priešingu atveju, laukia baudžiamoji byla dėl tarnybinio ginklo praradimo...“ – gal ir ne pažodžiui, bet iki šiol prisimenu tokį savo Sąjūdžio bendražygio susakytą tekstą.
Esu girdėjusi ne vieną panašią istoriją, kaip padorūs, sąžiningi žmonės buvo išguiti iš valstybės tarnybos, nes buvo per daug naivūs atpažinti kolegų veidmainystes.
Jautrus, kultūringas, inteligentiškas Lietuvos pilietis Vincas Danielius buvo toks padorus, kad manė ir kitus tokius esant... Ir darbuose, ir artimiausioje aplinkoje jam labai trūko atviros sielos žmonių. Nuoširdžių bendraminčių jis rasdavo profesoriaus Vytenio Rimkaus ir kitų draugų šeimose, „Tremtinio“ klubo saviveikloje, kur dramos būrelyje vaidino Povilą Višinskį. Jis pats dienoraštyje kaip mantrą iki pat gyvenimo pabaigos kartojo, kad vienintelė jo gyvenimo šviesa ir viltis – sūnus Vytenis ir dukrelė Ieva.
Likęs be darbo valstybės tarnyboje, Vincas Danielius ėmėsi tos veiklos, kuri jam labai patiko – literatūros platinimo. Daugelis šiauliečių mena jauną vyriškį, Vilniaus gatvės bulvare pardavinėjantį naujausias, ką tik išleistas knygas ar dviem kelioniniais krepšiais nešiną ir einantį į nuolatinės prekybos vietą.
Sunkus tampomas svoris alino ir taip netvirtą V. Danieliaus sveikatą. Jis vis dažniau skundėsi stuburo skausmais. Sergančiu draugu labai rūpinosi Asta ir Sigitas Baranauskai, Česlava ir Vytenis Rimkai, Albertas Špokas, ištikimoji pusseserė Regina Kabašinskaitė.
Pasakojimą apie Vincą Danielių pradėjau tuo, kad mūsų pažinties pradžioje jis manimi labai nepasitikėjo. Tačiau, kai Baranauskai po operacijos Kaune jį parvežė į Šiaulius, aš aplankiau V. Danielių Onkologinės ligoninės palatoje. Vienu momentu, kai patalpoje likome vieni, jis įsmeigė tiriantį žvilgsnį ir paklausė: „Pasakyk, ar aš dar spėsiu užauginti savo vaikus? Visi man meluoja. Netikiu jais. Sužinojau, kad jeigu badausiu, įveiksiu ligą. Kaip tu manai?“
Dabar jau nepaaiškinčiau, iš kur suradau jėgų tvirtu balsu pasakyti tai, ką, manau, Vincas labai norėjo išgirsti. Tą akimirką pamačiau viltį ir jo akyse...
Kitiems V. Danieliaus lankytojams grįžus į palatą, aš iš jos išėjau. Ir ligoninės tualete pratrūkau tokia rauda, kad kas išgirdęs būtų pamanęs, – lemtingąją diagnozę ką tik išgirdau pati...
Toks buvo mūsų paskutinysis pasimatymas... Bandydamas badu nugalėti ligą Vincas Danielius išėjo Anapus 1995-ųjų liepą.
Amžinojo poilsio jį priglaudė Meškuičių žemė. Atgulė V. Danielius greta iš tolimojo Sibiro paties parsivežtų močiutės kaulų, tėvo, kuris irgi jaunas paliko šį pasaulį, mamos, daugiau nei dvigubai pergyvenusios savo sūnų, kitų artimųjų.
Baigdama rašinį apie Sąjūdžio bendražygį, kurį iki šiol tebelaikau pačiu sąžiningiausiu, ryžtuosi viešai pasiūlyti Meškuičių gimnazijai globoti savo buvusio mokinio Vinco Danieliaus kapą. Te nebus šis idealistas ir po mirties vienišas.
