Naujausios
Pagaliau ryžtuosi viešai pasakoti apie Lietuvos Sąjūdžio žmogų – šviesaus atminimo Vincą Danielių. Ilgai, beveik du dešimtmečius ruošiausi, bet vos tik pasiimdavau archyvinį segtuvą, ant kurio užrašyta šio žmogaus pavardė, atsiversdavau pirmuosius lapus ir ... pravirkdavau. Tačiau visada ateina laikas, kai privalu skubėti...
Galėčiau nesiaiškinti, tačiau V. Danieliaus gyvenimas ir veikla verta besąlygiško nuoširdumo. O vis susigraudindavau, nes buvo skaudu suvokus, kokį reto padorumo žmogų taip anksti praradome ir kiek jis dar galėjo nuveikti.
Jei V. Danielius ką nors darė, tai – iš širdies. Toks jau buvo šio žmogaus gyvenimo būdas. Tik po jo mirties, skaitydama labai privačius užrašus, pažinau asmenybę, tokią artimą savo sielai...Tik daug už mane geresnį.
Skirtingu laikmečiu domėjomės panašiais dalykais: menais, knygomis, Lietuvos istorija. Tačiau V. Danielius dar ir daug dirbo šiose srityse: reklamavo parodas, spektaklius, naujausius kino filmus, platino knygas, tiražavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, prižiūrėjo Kryžių kalną, tvarkė savanorių kapus senosiose Šiaulių kapinėse, gynė ir globojo vaikinus, atsisakiusius sovietinėje kariuomenėje prisiekti...Ir visa tai jis darė likus 3–4 metams iki Sąjūdžio.
Galite apšaukti mane nusenusia, nostalgiška bobele, bet neįsivaizduoju šiandieninio 17–23 metų jaunuolio, užsiimančio tokio plataus spektro veikla. 1985 metais Vinco dienoraštyje išliko toks jo aplankytos parodos ir matyto spektaklio aprašymas:
„Metalo dirbiniai (manau, kalti bei kniedyti) , įvairios dekoratyvinės saulutės, kompozicijos, kryžiai, panašūs į Paberžės (Kėdainių rajonas) kunigo darytus kryžius. Mačiau daug gražių juostų. Daugelyje jų vyrauja Lietuvos Trispalvės. Nors ir įmaišyta kitų spalvų (žinoma perdaug atvirumo būti negali). Einu toliau. Štai čia pinti baldai, daug medžio raižinių, vaizduojančių Lietuvos praeitį, kovas su kryžiuočiais ir t.t. Tokie darbai taurina žmogaus dvasią, skaidrina ją. Be abejo neapsieita ir be idėjinių darbų. Tai visokie TSRS–60, Pergalės 45-mečiui skirti darbai. Aš manau, kad prie tokių darbų ilgiau sustoti neverta.
Štai stoviu prie puikių iš medžio išdrožtų kūrinių: Vyt. Patašius „Kaimas pamiškyje“, Donatas Striela „Kova“ vaizduoja lietuvių kovą su kryžiuočiais.
Dabar apžiūrinėju tapybos darbus. Štai tie puikieji paveikslai, kuriais negaliu atsigėrėti : Alf. Pivoriūnas „Raigardas prie Švendubrės“, „Babrungo slėnis“, Galsulavičius „Rumšiškių buities muziejus“, Ant. Tusčiaus „Donelaitis“. Dar daug buvo puikių darbų, bet juos labai sunku įsiminti. Iš Parodų rūmų ėjau į Dailės muziejų. Čia eksponuojama XIX–XX a. akvarelės paroda.
Pirmiausiai žiūrėjau miniatiūras – mažo formato paveikslų ekspoziciją Tai daugiausia portretai, paplitę Europoje XVI–XIX a. Miniatiūros buvo tapomos akvarele, guašu, tempera, emale, aliejumi, lakais ant pergamentinio popieriaus, kartono, medžio, porceliano ar pan. XVIII a . įsivyravo ovalinės miniatiūros ant plonyčio dramblio kaulo. Aš apžiūrėjau 47 eksponuojamas miniatiūras (Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos) daugiausia atlietas klasikine technika ant dramblio kaulo (...)
1985-09-10 ir 09-11 dienomis buvau kino teatre, o vakare Akademiniame teatre žiūrėjau spektaklį Gr. Mareckaitės baladę „Eglės namai“. Tai dviejų dalių vaidinimas apie buvusius ir esančius. Šį spektaklį žiūrėjau antrą kartą. Pirmą kartą mačiau Šiaulių dramos teatre. Man labai patiko, tai žiūriu antrą kartą. Tik šį kartą Vilniaus Akademiniame dramos teatre. Malonu čia pabuvoti: maloni aplinka ir labai mielos darbuotojos, (beveik visą) visą gyvenimą atidavusios teatrui.
Mano didžiausia svajonė atsivežti savo draugus Rasą, Kęstutį į šį teatrą. Manau, kad ši mano svajonė išsipildys.“
Tokius įspūdžius dienoraščiui patiki jaunas vaikinas, dirbęs Šiaulių autobusų parke tarpmiestinių autobusų kontrolieriumi-konduktoriumi. Gal ne vienam iš mūsų V. Danielius yra pardavęs bilietą, kuomet važiavome į sostinę ar iš jos. Netaisau tekstų kalbos ar stiliaus, nes manau, kad autentiškumas dar labiau paryškina jaunuolio asmenybę bei domėjimąsi viskuo, kas praturtina dvasiškai. Dienoraščiuose V. Danielius labai detaliai pasakojo įspūdžius, kuriuos vėliau persakydavo draugams ir artimiesiems, kviesdamas kitus domėtis ir tobulėti. Tai buvo tokia labai savotiška reklama iš lūpų į širdį tiems, kurie su vaikinu artimai bendravo. Ir liudijimas, kaip smalsus jaunas žmogus skuba gyventi, tarsi nujausdamas, kad likimas jam atmatavo tik 33 metus.
„Prisimeni, aš tavo Sąjūdžio knygai rašiau apie Vincą? – paklausė Albertas Špokas, kai paskambinau jam pasiteisinti, kodėl tiek ilgai apie jo bendražygį neprabilau. Ir tęsė: – Kai man reikėjo talkininko Katalikų Bažnyčios kronikos tiražavimui, kreipiausi į pažįstamą mokytoją Joną Abromavičių. Šis prisipažino, kad Meškuičių vidurinėje mokykloje yra tik vienas patikimas, ne pagal metus subrendęs ir protingas jaunuolis. Tai jis ir supažindino mane su V. Danieliumi. O kai jis su mama persikėlė gyventi į Šiaulius, mūsų bendravimas tęsėsi iki pats ankstyvos jo mirties...“
Pats V. Danielius apie gyvenimą Saulės mieste savo dienoraštyje paliko tokį įrašą: „Šiandien penkeri metai, kai gyvenu Šiauliuose. 1980-09-28 dieną išvykau iš Gavėnaičių kaimo. Penkeri metai mieste atrodytų nedaug. Tačiau man daug todėl, kad tie metai daug ką man davė. Pirmiausia, baigiau vidurinę, pradėjau dirbti, įstojau į Vilniaus politechnikumą. Čia dar maža, ką aš paminėjau. Turbūt maloniausia man čia prisiminti, kad sutikau būrį gerų draugų. Tai Albertas, Rimtautas, Remigijus, Rasa, Kęstutis, Egidijus. O kiek pamatyta kino filmų, spektaklių ir kitų kultūrinių renginių. Na, o dar kiti penkeri metai , manau, atneš dar gražesnių ir įvairesnių nuotykių, bus ką prisiminti.“
V. Danielius buvo teisus. Kitas 1985–1990 metų penkmetis ne tik jam, bet ir visai Lietuvai dovanojo nepamirštamus istorinius pokyčius. O iki Sąjūdžio bangos pakilimo Vincas dirba, mokėsi, keliavo:
„Išeinu šiandien iš universiteto knygynėlio „Litera“. Girdžiu pro atdarus langus (iš vieno universiteto pastato) sklinda nuostabi lietuviška daina. Kiek supratau, tai universiteto folklorinio ansamblio repeticija. Porą nugirstų dainų sugrąžino mane į Lietuvos praeitį, į lietuvišką kaimą, kur nuolat skambėdavo dainos. Tos kelios minutės, praleistos universiteto kiemelyje, sušildė mano dvasią. Ir patikėkit, aš tapau geresnis. Palikau universiteto kiemelį su giedromis mintimis.
Vakar su mama buvome Šiaulių kultūros rūmuose. Čia vyko dviejų dalių koncertas. Pirmojoje dalyje koncertavo Lietuvos kvartetas, dainininkai Giedrė Kaukaitė ir Vladimiras Prudnikovas. Programą vedė R. Karvelis. Antroje dalyje koncertavo visų mėgiamas populiarus Lietuvos TVR ansamblis „Armonika“. Humoreskas skaitė aktorius J. Čepaitis. Iš koncerto ėjome tikrai pripildyti dvasinės šilumos ir stiprybės.“
Viename Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos leidinyje yra informacija apie KGB persekiotus žmones, tvarkiusius Kryžių kalną, savanorių kapus. Vinco Danieliaus 1985 metų lapkričio 1 dienos asmeniniame pokalbyje su dienoraščiu yra toks pasakojimas:
„Šiandien visi šventi – mirusiųjų pagerbimo diena.Tad ir aš, jausdamas pareigą ir turėdamas sąžinę, atėjau į Lietuvos karių kapus. Uždegti žvakę. Padėkoti. Iš karto, atėjęs prie pagrindinio paminklo, pamačiau vieną palaidais plaukais, raudona striuke įtartiną merginą. Pradžioje ji ramiai stovėjo prie pagrindinio paminklo. Vėliau pradėjo keistai tūpčioti, deginėti žvakes. Mano spėliojimus patvirtino viena moterėlė. Vėliau atsirado dar dvi merginos, – viena šviesiais plaukais, su auskarais, panaši į gatvinę prostitutę, kita su akiniais. Netrukus pasirodė trys saugumiečiai, vienas iš jų su ūsais. Aš degiojau žvakutes ant kapų. Po to priėjau prie Kumpio kapo uždegti žvakę. Čia pasilenkė vienas saugumietis (neatsisukau, nemačiau kuris) ir paklausė, ar jums moka už tą žvakių degiojimą. Klausimas lygiai toks, kokį klausė čekistai. Atsakiau šaltai, kad moka. Po to paklausė, ar nepasakysite – kas. Nieko neatsakiau. Du kartus pakartojo klausimą, bet aš uždegęs žvakes, išėjau. Vėliau ūsuočius tardė kapuose buvusį vieną vaikiną. Pavardės ir vardo nežinau. Girdėjau kvietė važiuoti į saugumo komitetą pasikalbėti. Vaikinas atsisakė. Tada čekistas paskyrė pasimatymą lapkričio 04 d., 15.30 val prie “Tiesos” kino teatro. Ar vaikinas su čekistu pasimatys, – nežinau. Ir graudu ir pikta, kad „nusikaltimas” ateiti į kapines, uždegti žvakę mirusiam. Juk tai mūsų, gyvųjų, garbės ir sąžinės reikalas. Pagaliau – tai dovana mirusiajam.”
Kiek vėliau dienoraštyje V. Danielius užfiksavo, kad ir sostinėje aplankė garbių, Lietuvai nusipelniusių žmonių amžinojo poilsio vietas:
„Buvau Rasų kapinėse. Padėjau gėlių prie M. K. Čiurlionio ir P. Višinskio kapų. Aplankiau J.Basanavičiaus, M. ir J. Šlapelių, K. Borutos, B. Sruogos kapus.“
Autobusų parko darbuotojo atlyginimas buvo labai kuklus, tačiau Vincas Danielius visomis išgalėmis rėmė Lenkijoje gyvenančius lietuvius, išeivijos spaudą:
„Pasveikinau Seinų „Aušros“ redakciją su Naujaisiais metais, paklausiau, ar galėčiau įsigyti „Aušros“ žurnalus.“ Po dvidešimties dienų dienoraštyje paliktas įrašas byloja:
„Išsiunčiau į Seinus, „Aušros“ žurnalo redakciją siuntinį (gal tiksliau registruotą banderolę) vaikiškos literatūros. Gėda rašyti savo dienoraštyje, kad už septynių knygų persiuntimą sumokėjau 6.58 rublius, o knygas – 2.80 rb! Į Maskvą persiuntimas tikrai gal daugiau negu perpus būtų pigiau. Ir kaip gali žmonės būti patenkinti sovietine santvarka, kada žmonės apiplėšinėjami vidury dienos. Juk Seinai taip netoli. Argi negalėtų būti pašto išlaidos tokios pat kaip ir Sąjungoje.
Nieko, manau, mums lietuviams niekas nesutrukdys padėti savo broliams lietuviams Lenkijoje.“
Dar po poros dienų,1986 metų sausio 25 dienos įrašas dienoraštyje liudija apie V. Danieliaus intensyvų ir sistemingą bendradarbiavimą su Lenkijos lietuviais:
„Gavau ilgai lauktą laišką iš Seinų. Žinios geros.
Išsiunčiau į Seinus, „Aušros“ žurnalo redakciją, „Literatūra ir menas“ du (3–4 nr.) laikraščius.“
1986-ųjų metų įrašai dienoraštyje liudija apie jaunuolio ir jo bendraamžių bei vyresnių draugų bendrystę, planus bei nesavanaudišką darbą Lietuvai: „Aplankė draugai Sigitas ir Albertas. Prie kavos puoduko kalbėjomės apie dailę, literatūrą ir sportą.
Buvome Kryžių kalne. Ten radome vieną didžiulį išlaužtą kryžių.
Su Sigitu pradėjome darbą, kurį įsipareigojome sau ir Lietuvai – nufotografuoti visas Lietuvos bažnyčias ir išleisti albumą.
Šiandien nufotografavome dvi – Kuršėnų ir Kužių bažnyčias.“
Atskiro aprašymo vertas Vinco Danieliaus žygis į 1986 metais KGB nužudyto kunigo laidotuves Rudaminoje, kuomet ir keliai buvo uždaryti, ir autobusai Lazdijų rajone laikinai nevažinėjo...
