Naujausios
Lietuvos Sąjūdžio penkiolikmečiui skirtame segtuve atradau ir jo jubiliejinę kalbą. Tai tarsi A. Griganavičiaus veiklos ataskaita, liudijanti, kad jei bent kas trečias Lietuvos medikas būtų taip už blaivybę kovojęs, pateikęs tiek realių, įgyvendinamų pasiūlymų, nevadintume savo Tėvynės prasigėrusia šalimi.
„1991-11-04 dienos Vyskupo Motiejaus Valančiaus Blaivybės Sąjūdžio Šiaulių tarybos posėdyje numatyta tautos blaivinimo darbą orientuoti į mokyklas. Kartu su Pedagoginio instituto Higienos katedros darbuotojais buvo parengti blaivybės ugdymo mokykloms matmenys. Jie aptarti miesto pedagogų susirinkime ir pateikti Švietimo ministerijai. Tačiau ji mūsų neparėmė, o pedagogai nors ir visi pritarė programai, bet, pasiūlius aktyviai į ją įsijungti, neužsirašė nė vienas. Tai buvo vienas iš daugelio netikėtų visuomenės ir valdžios abejingumo smūgių“, – rašė A. Griganavičius.
Energingas medikas nenuleido rankų. Skaitant rankraštinę Sąjūdžio jubiliejui skirtą kalbą, susidaro įspūdis, kad kadaise priimtus blaivybės ugdymo metmenis iki pat gyvenimo pabaigos jis stengėsi įgyvendinti vienas. Jam talkino labai ryžtinga blaivininkų grupė: medikas Aleksandras Ronkus, tautodailininkas, tiflopedagogas Kazys Alminas, verslininkas Juozas Rimkus, žurnalistė Birutė Žymantienė.
Albertas Griganavičius mums paliko ir tokį užfiksuotą faktą: „1991-05-18 dieną įsteigta investicinė akcinė bendrovė „Blaiva“, kurios veikla buvo visuomeninis maitinimas, prekyba, informacijos paslaugos, kultūros veikla. Dalis pelno buvo skirta blaivybės veiklai remti. Įrengta „Blaivos“ valgykla ir arbatinė „Tik čia“ Vilniaus gatvėje. Šias įstaigas labai pamėgo jaunimas, ypač studentai, nes maitino pigiai, skaniai ir sveikai. Neprekiauta alkoholiu. Arbatinėje skambėjo klasikinė muzika, jaukumo teikė besikūrenantis židinys.
Arbatinėje susibūrė sveikos gyvensenos jaunimo grupė, vyko diskusijų vakarai „Prie židinio“. Tai atsispindėjo Šiaulių TV laidose. Šalia arbatinės esančiame amfiteatre vyko gausiai lankomi diskusijų vakarai, buvo organizuojami saviveiklininkų koncertai, skambėjo žmones vienijančios patriotinės dainos.
Valgykla bei arbatinė išlaikė Sąjūdžio būstinę ir „Aušros alėjos“ redakciją. Tačiau nuolat augo patalpų nuomos, elektros, vandens, šildymo kainos, todėl valgyklą, o vėliau ir kavinę teko uždaryti“.
Tačiau yra ir kita populiarios arbatinės „Tik čia“ likvidavimo versija. Atlaikiusi Šiaulių reketininkų puolimus, kaip buvę blaivininkų visuomeninio maitinimo įstaigos steigėjai juokauja, „apsigynę Šopeno muzika“, supasavo prieš Sąjūdžio būstinėje įsikūrusių konservatorių finansinius reikalavimus. Nebeišgalėjo skirti daugiau pinigų...
Vyskupo M. Valančiaus Blaivybės sąjūdžio žmonės dalyvavo respublikinėse konferencijose, siuntė laiškus Lietuvos Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei, o 1994 metų balandį kreipėsi į Šiaulių miesto merą, kad „ribotų leidimų prekiauti alkoholiu išdavimą, nes vien per metus tokių buvo išduodama 111, iš jų 39 licencijos – prekiauti visą parą“. A. Griganavičius jubiliejiniame pranešime rašė: „Tačiau gavome atsakymą, kad leidimams gauti parduotuvėms keliami higieniniai reikalavimai, o paklausa – labai didelė.
Mieste padaugėjo alkoholiu prekiaujančių parduotuvių ir pagausėjo jaunimo bei paauglių girtavimo atvejų. Gauta daug tėvų nusiskundimų esama tvarka, todėl, suderinus su savivaldybe, tada nuspręsta steigti tėvų blaivybės sargybą. Buvo parengta jos programa. Į tą sargybą užsirašė 18 žmonių, tačiau, kai susitarėme rinktis kitą kartą ir pradėti bendrą darbą, teatėjo tik 2.“
Šiauliuose 1994 metais Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis ir jo vadovas gydytojas Albertas Griganavičius švietimo sistemoje pradėjo organizuoti iki 2000-ųjų gyvavusius konkursus – Vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų skaitymus. Šios organizacijos senbuviai dar prisimena pirmuosius laureatus – tai tuometinės 12 vidurinės mokyklos abiturientai Aneta Rimkutė ir Deivydas Staponkus.
„Per visą skaitymų istoriją laureatais tapo 82 moksleiviai, per 200 moksleivių apdovanoti paskatinamaisiais diplomais ir prizais“. Tokia informacija paskelbta A. Griganavičiaus kalboje, skirtoje Lietuvos Sąjūdžio 15-ajam gimtadieniui. Šventinio pranešimo rankraštyje išliko ir labai liūdnų žinių:
„2001 metais gruodžio pabaigoje Seime surengta respublikinė konferencija traumatizmo profilaktikos klausimais. Mano pranešime buvo nurodyta, kad pagrindinė sunkiausių traumų priežastis – alkoholis ir pasiūlyta radikalių priemonių joms sumažinti. Tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, pranešimas į darbotvarkę buvo įrašytas 20-uoju eilės numeriu t.y. paskutinis ir jį skaityti teko beveik ištuštėjusiai salei, kai joje nebeliko nė vieno Seimo ir Vyriausybės nario. Tai aiškiai apibūdino valdžios požiūrį į žmonių sveikatą.“
Šiaulių miesto Garbės piliečio, Sąjūdžio pirmeivio, mediko Alberto Griganavičiaus visuomeninė veikla Tautos blaivinimo baruose – neįkainojamas Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos paveldas. Šis žmogus Tėvynei atidavė tiek, kiek privalėjo ir dar daugiau.
Rašydama prisiminimų dalis, kuriose gausiai cituoju bendražygius, turiu vienintelį tikslą – ateities kartoms palikti kuo ryškesnį pėdsaką apie tuos žmones, kurie savanoriškai, be jokio atlygio ir projektinio finansavimo dirbo, teikė siūlymus, kad mūsų visuomenė tobulėtų, turėtų iš ko nesavanaudiškumo pasimokyti. Žinoma, jeigu žmonės nuspręstų, kad kiekvieno asmeniniame gyvenime yra toks poreikis...
Lietuvos Sąjūdžio penkioliktasis jubiliejus – ne tik atmintina data, bet ir naujas Algirdo Kulikausko gyvenimo riboženklis. 2003-aisiais jis išrinktas Lietuvos sąjūdžio Šiaulių skyriaus pirmininku, kuriuo yra iki šiol.
Šventiniame sąjūdžio archyvo segtuve atradau ir A. Kulikausko pasisakymo rankraštį. Jame daug įdomių minčių apie Sąjūdį ir partijas. Man visada patiko analizuoti viešąsias bendražygių kalbas apie Atgimimą. Jos – skirtingos stiliumi bei gana individualios prasmėmis. Tačiau jas visas vienija pakilios emocijos, ryškiai „atitrūkusios“ nuo to laikmečio, kuomet yra pasakomos, problemų:
„Mano Sąjūdis – tai ėjimas per Lietuvą kūnu ir siela. Tai džiaugsmas mitinguose ir ašaros kartu su žmonėmis, atradusiais savo artimųjų palaikus, kurie kadaise buvo išniekinti ir slapta okupantų palaidoti. Tai didelis rūpestis ruošiant laidas televizijai ir nerimas, organizuojant tremtinių choro repeticijas tarybinių ideologų kalvėje – Šiaulių Pedagoginiame institute. Tai begalinė laimė klausytis mūsų miesto, Vilniaus, Kauno jungtinių chorų atliekamų žygio dainų ir liūdesys, išgirdus iš Sibiro parsivežtų širdį veriančių giesmių.
Pamenu pirmuosius Sąjūdžio organizacijos vadovų rinkimus. Jie vyko Inžinierių namų Baltojoje salėje. Tada sėdėjau paskutinėje eilėje, mačiau kaip priekyje, vienas kitą padrąsindami, šiauliečiai formavo Sąjūdžio žiedą. Tada buvo lengva balsuoti, nes aš mačiau visus, o manęs beveik niekas ...
Bet štai praėjo 15 metų ir vėl rinkimai. Dabar ir mane pamatė bei išrinko Sąjūdžio pirmininku. Tai gal reikėtų sakyti, kad man Sąjūdis yra penkiolikos metų ėjimas iš paskutiniosios eilės į pirmąją. Visus tuos metus Sąjūdis mane nešė, o dabar aš turėsiu padėti jam...“
Pranašiškus žodžius tą kartą A. Kulikauskas pasakė Lietuvos Sąjūdžio gimtadienį švęsdamas. Jis jau 18 metų matomas įvairiuose renginiuose nešantis Sąjūdžio vėliavą. O tai yra ne tik garbė, bet ir begalinis organizacinis darbas.
Išgirdęs, kad radau jo kažkada pasakytos emocingos kalbos rankraštį, paprašė pagalbos. Daug metų Sąjūdžio bei Vyskupo Motiejaus Valančiaus Blaivybės Sąjūdžio pirmininkai A. Kulikauskas ir A. Griganavičius organizuodavo kasmetines rugpjūčio mėnesio pabaigos šventines triadas: rugpjūčio 23 dieną – Baltijos kelio paminėjimą, rugpjūčio 28-ąją – susitikimą su tarptautinės katalikiškos organizacijos „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (TFP) nariais ir rugpjūčio 31-ąją – Laisvės dieną.
Likimas keičia kvieslius, todėl šiemet A. Kulikauskas kviečia šiauliečius į Sąjūdžio ir Šiaulių kultūros centro renginius. Bendražygio prašymu anonsuoju pirmąjį:
Rugpjūčio 23 dieną, 17 val., Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje šv. Mišios.
18 val. Saulės Laikrodžio aikštėje šventinis koncertas, skirtas Baltijos kelio dienai paminėti. Dalyvauja Vita Merkelytė (sopranas), Adrijana Balsytė (sopranas), Juozas Janužas (tenoras), Pijus Kondrotas (baritonas), Deimantė Žigaitė (saksofonas), Majus Šalkus (valtorna) ir Šiaulių pučiamųjų orkestras (meno vadovas ir dirigentas S. Vaičiulionis, dirigentas G. Brūzga).
