Naujausios
V. Kriaučiūnas – Šiaulių miesto projektavimo institutų Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio rėmimo grupės „Tautos – tautai“ narys, inžinierius. Šventiniuose renginiuose šį sidabro šarma papuoštais plaukais vyriškį dažnai matydavome pagarbiai laikantį savadarbę, Atgimimo pradžioje pasisiūtą trispalvę vėliavėlę.
Sąjūdžio archyve yra išlikusi jo informacija, kurioje prisimenama: „Sąjūdininkai domėjosi Lietuvos šaknimis, okupacijų represijomis, rezistencija ir partizanine kova. Todėl Šiauliuose buvo sudaryta Sąjūdžio Istorinės atminties komisija (pirmininkas Albertas Špokas). Diskutavome, siūlėme, o kad kalbos būtų veiksmingesnės, Sąjūdžiui paprašius, Šiaulių miesto Taryba 1990 metų liepos 12 dienos sprendimu Nr. 54 sudarė komisiją rezistencijos dalyvių ir tremtinių klausimams spręsti. Jos pirmininku tapo medikas Vytautas Filipavičius, o nariais – Eugenijus Civilka, Petras Ivoškus, Vytautas Kriaučiūnas, Dangiras Mačiulis, Albertas Špokas ir Arūnas Gumuliauskas. Vėliau prisidėjo Birutė Stumbrienė, Viktoras Šniuolis, Elena Barzdžiūtė, Česlovas Dirkė, Stasys Plienius, Juozas Mocius.
Nuo 1994 metų komisijos pirmininku patvirtintas Vytautas Kriaučiūnas. Komisijos tikslas – rinkti istorinę medžiagą, atstatyti teisingumą represuotų, nukentėjusių žmonių atžvilgiu, tinkamai įamžinti žuvusių už Lietuvos laisvę atminimą. Komisijos pagrindinė darbo forma – posėdžiai. Jo nutarimai ir išvados buvo rekomendacinio pobūdžio.“
2003 metais, Lietuvoje minint Sąjūdžio įkūrimo 15-metį, Šiaulių mieste vykusiuose renginiuose pasakytos kalbos – tarsi pirmojo Atgimimo penkiolikmečio problemų ar atliktų darbų ataskaita. Stebina tai, kad, ir vėliau, praėjus panašiam laiko tarpui, Nepriklausomoje Lietuvoje tebėra aktualūs Sąjūdžio Istorinės atminties komisijoje nagrinėti klausimai. Įsimintinos anuometinės, Šiaulių savivaldybėje įkurtos komisijos pirmininko V. Kriaučiūno įžvalgos: „Komisija diskutavo siūlė, bet valdžioje ir „dar kažkas“ patarė neskubėti, pagalvoti, rasti dokumentus. Todėl daugelis siūlymų būdavo nevaisingi, nerasdavo atgarsio.
1990 metų gruodžio mėnesį įvyko komisijos narių susitikimas su sovietinio saugumo Šiauliuose šefu drg. Petru Ridiku. Mes išsakėme savo požiūrį į permainas visuomenėje, istorinę atmintį, rezistentų ir partizanų atminimą ir pagerbimą, o drg. P. Ridikas pareiškė savo požiūrį – kas buvo anksčiau vadinami „banditais“, tie ir toliau turi būti vadinami „banditais“. O kas anksčiau vadinti „gynėjais“, tie ir toliau turi būti vadinami „gynėjais“. Rezistentų ir partizanų užkasimo vietas gal ir parodytų, jeigu pasižadėtume perlaidoti tyliai tyliai, paslapčiomis.
Kas suorganizavo šitą susitikimą taip ir nesugebėjome išsiaiškinti, tačiau savotišką poveikį ar globą jautėme ir vėliau“.
Jubiliejiniame V. Kriaučiūno pranešime užfiksuotos ir nesibaigiančios istorinės atminties įamžinimo problemos. Dar yra Lietuvoje regionų, kur istorinė atmintis – ne šio pasaulio dimensija. Bene trisdešimt metų reikėjo, kad inžinieriaus V. Kriaučiūno nuoseklus darbas duotų vaisius. Pročiūnų kaime esanti masinių žudynių vieta jau bent kukliai paženklinta. Jubiliejiniame pranešime teigta, kad Pročiūnuose „sunaikinta ir užkasta 732 žmonės, daugiausia atvežti iš Šiaulių kalėjimo“.
Tame pat dokumente rašoma apie dar ilgiau trukusius siekius pastatyti Šiauliuose paminklą „Tautos Laisvei ir Nepriklausomybei“. V.Kriaučiūno ir A.Špoko Sąjūdžio penkiolikmečiui skirtame pranešime teigiama, kad paminklas „simbolizuotų ir Prisikėlimo apygardos partizanų kovas ir aukas, visų Lietuvos žmonių siekį. O jų kovos vienintelis tikslas buvo tautos laisvė ir nepriklausomybė.“
Keletas Šiaulių Sąjūdžio Istorinės atminties komisijos narių, dirbusių savivaldybės paveldosauginius klausimus analizavusioje komisijoje, sulaukė bent konkurso ir jį laimėjusių komentarų, koks bus tiek ilgai svajonėse teegzistavęs paminklas „Tautos Laisvei ir Nepriklausomybei“.
„Nė 200 000 eurų neskirta praktiniam istorinės atminties akcentui miesto centre,“- atsidūsėjo istorikas A. Špokas. Ir tęsė: – „Manau, pastatys naują paminklą Prisikėlimo aikštėje, o senieji taip ir liks apleisti, nušiurę, pamiršti...“
Ilgametis istorinės atminties puoselėtojas A. Špokas turi teisę taip kalbėti. Jam skauda širdį, nes jau daug metų bent kosmetinės restauracijos prašosi Gedimino Tamošiūno paminklas – baltasis skausmo, vilties ir tikėjimo Kryžius, stovintis Ginkūnų kapinėse. Patiems didžiausiems atmintimo akcentų statymo skeptikams siūlyčiau be išankstinės nuostatos, iš visų keturių pusių pasižiūrėti į šį G. Tamošiūno kūrinį. Atrodytų, kad visas tautos ar asmeninis lietuvio skausmas ir nelaimės sukauptos šiame baltame, randuotame Kryžiuje. Nė dedikacinių tekstų skaityti nebereikia. Savaime aišku, kam jis skirtas... O dėl jo pastatymo irgi diskusijų būta: reikia-nereikia bei koks turėtų būti. Daug kas kinta, tik per amžius lieka stabili tiesa – „kas pats nekuria – tai kitus moko“...
Pedagogas Albertas Špokas – kuklus žmogus. Jis beveik nepasakoja, kaip prarado darbą švietimo sistemoje, nes sovietmetyje vaikus istorijos mokė iš... Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“ vadovėlio. Nebegalėdamas dirbti mokykloje A. Špokas tapo savotišku praktinių istorijos seminarų vadovu. Jis sovietmečiu prižiūrėjo savanorių kapus Senosiose Šiaulių kapinėse bei telkė tam darbui žmones. Moksleiviai Rimtautas Špokas, Darius Pocilauskas, Artūras Navickas, Jonas Gricius tvarkė savanorių kapus. Su jais darbavosi disidentai Regina Teresiūtė, Juozas Šileikis, Mečislovas Jurevičius, Kęstutis Stulgys, kunigai Feliksas Baliūnas, Kazimieras Gražulis.
Labai kruopščiai A. Špokas yra suregistravęs visus savanorių kapus, nusibraižęs kiekvieno kario palaidojimo vietos planus. To reikėjo, nes sovietmečiu savanorių kapai buvo nuolat nuniokojami, paminkliniai kryželiai sudaužomi, užrašus ant jų naikino piktavaliai žmonės bei laikas.
Štai ką apie tai Sąjūdžio 15-mečiui skirtame pranešime prisimena A. Špokas: „1976 metais kovo mėnesį nuožmi ranka daužė, gadino savanorių paminklus. 3-oje eilėje visiškai sunaikintas kryželis, buvęs šalia 2-ojo pėstininkų pulko eilinio Juozo Ažiolaičio. Tuo kartu subraižyta paminklinė nuotrauka Lietuvos karo laivyno jūreivio Ričardo Gedimino Uoginto. Tas nuožmus savanorių paminklinių kryželių niokojimas iššaukė šiauliečių protestą. Keletą jų būtina paminėti, tai: Jonas ir Jadvyga Petkevičiai, Palys Galdikas, Vytautas Slapšinskas – su ginklu rankose kovoję prieš rusiškuosius okupantus.“
Net jubiliejinio pranešimo metu, A.Špokas stengėsi paminėti kuo daugiau faktų iš praeities, primindamas nepabūgusius okupacinei valdžiai pasipriešinti žmones:“ Sovietmečiu Visų Šventųjų dieną ir vasario 16-osios šventes pažymint, prie kiekvieno savanorio kapo uždegdavome žvakutes, padėdavome gėlių. Tuo aiškiai parodydavome, kad mes privalome gerbti praeitį, neleisti, kad rusiškųjų okupantų padlaižiai iškreiptų istorinę tiesą. Buvę partizanai ir drąsūs mokiniai nebijojo KGB agentų šantažo, gąsdinimų, patyčių. Žmonės gynė, kas jiems šventa, neatsisakydami kilnios, pasiaukojančios meilės Tėvynei Lietuvai. Vincą Danielių, uždegusį žvakutę prie lakūno Juozo Kumpio kapo, užkalbino KGB darbuotojas ir paklausė: „Pasakyk, kiek tau moka už tai, kad čia ateini uždegti žvakelių prie nacionalistų kapų.“
Beprasmiška buvo aiškinti okupacinės valstybės saugumo agentui, kad ne viską galima pirkti ir parduoti“.
Prasidėjus Atgimimui, Albertas Špokas organizuodavo pažintines ekskursijas į Senąsias Šiaulių kapines, kur dalyviams pasakodavo istorijas apie čia palaidotus Lietuvos kariuomenės karius. „Iki šiol prisimenu, kiek jis įdomios informacijos turėjo. Visada pradėdavo nuo lakūno J. Kumpio kapą žyminčio lėktuvo propelerio...Jo pasakojimų sužavėti, užsirašydavome į savanorių kapų tvarkytojų būrius. Ne kartą dirbau kartu su tėvais, dukterėčia. Tempėme maišus šiukšlių ir piktžolių, kad Lietuvą gynusių vyrų amžinojo poilsio vietos būtų švarios,“– nuo tų dienų praėjęs nemažas laiko tarpas neišdildė įspūdžių talkininkei Eglei Vainauskaitei.
Albertui Špokui jau 78-eri, bet jis iki šiol rūpinasi Lietuvos partizanų perlaidojimu, jų amžinojo poilsio vietų priežiūra. Tačiau ir tuomet, kai čia cituojamą jubiliejinę kalbą 2003 metais rėžė ir dabar, jis negali atsikratyti nuoskaudos, kad Nepriklausomos Lietuvos valdžiai nerūpi Istorinės atminties puoselėjimas.
“Prieš valstybines šventes miesto meras, tarybos nariai nesivargina nueiti iki savanorių kapų Senosiose miesto kapinėse prie Talkšos ežero. Miesto galingieji neateis, nepastovės prie savanorių kapų, bet ateikime mes – eiliniai Šiaulių miesto žmonės. Padėkime gėles, nulenkime galvas, sukalbėkime maldą už žuvusius kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės ir Laisvės“, – tuokart tokiais žodžiais šventinę kalbą užbaigė Sąjūdžio Istorinės atminties komisijos pirmininkas Albertas Špokas.
Sužinojęs, kad radau archyvuose jo pasisakymo rankraštį, istorikas paklausė:
„Sakyk, ar mūsų 1990 metais, liepos 12 dienos Šiaulių Tarybos sprendimu Nr. 54 sudaryta komisija rezistencijos dalyvių ir tremtinių klausimams spręsti dar neatšaukta? Gal mums, kurie dar esame gyvi, reikėtų šiemet susirinkti ir parašyti reikalavimą dabartinei miesto valdžiai bei visoms paminklosauginėms kontoroms, kad atsigręžtų veidu į istorinę atmintį ir sutvarkytų bei prižiūrėtų Ginkūnų ir Senosiose miesto kapinėse esančius paminklus Lietuvos laisvės kovų dalyviams.“
Gal... Operatyvių teigiamų rezultatų nesitikiu, bet pabandyti – verta.
